Bernardinai.lt
Gegužės 25 dieną turėsime nuspręsti, kam patikėti 11 vietų Europos Parlamente. Į jas pretenduoja 250 politikai, atstovaujantys 10 sąrašų. Tad konkursas tikrai solidus – daugiau nei 20 pretendentų į vieną vietą.
Primenu, kad rinkimai vyks pagal proporcinę sistemą: bus viena daugiamandatė apygarda, turėsime pasirinkti vieną iš dešimties sąrašų, kurie įvykdė registracijai būtinus reikalavimus. Taip pat turėsime galimybę reitinguodami pakoreguoti sąrašus teikiančių organizacijų mums siūlomą kandidatų eiliškumą. Tikiu, kad per kiekvienus rinkimus vis labiau priprantame prie reitingavimo galimybės. Pastaroji labai svarbi, nes visose 10 sąrašų atrasime didelę vidinę įvairovę. Pavyzdžiui, Tėvynės sąjungos sąraše yra kandidatų, kurie pasisako už federacinį Europos Sąjungos modelį, tačiau yra ir tokių, kurie gina kuo didesnes narių valstybių teises. Socialdemokratų partijos kandidatai taip pat nevienodai vertina vienalyčių santuokų įteisinimą, skirtingai supranta vaikų ugdymo prioritetus. Tautininkų sąraše galime atrasti tiek radikalių dabartinės ES kritikų, kiek kur kas nuosaikesnių politikų, teigiančių, kad problemą kelia ne ES, bet sujaukti mūsų politinio elito prioritetai.
Per Europos Parlamento rinkimus gausime vieną biuletenį, kuriame turėsime pažymėti tiek sąrašą, kurį renkamės, tiek ir tai, kam atiduodame pirmumo balsus. Galime pasirinkti penkis politikus iš sąrašo, už kurį balsuojame ir jų eilės numerį sąraše įrašyti į pirmumo langelius. Jei nesugalvojame penkių politikų, kuriems norime atiduoti savo pirmumo balsą, galime pažymėti mažiau. Pavyzdžiui, tik vieną, kuris labiausiai patinka.
Rinkimuose dalyvaujančios partijos burtų keliu pasidalino, kurią vietą gaus rinkimų biuletenyje.
Pirmasis numeris atiteko Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui, antrasis – Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams. Trečiuoju numeriu biuletenyje bus įrašyta Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicija „Valdemaro Tomaševskio blokas“. Ketvirtasis numeris teko Darbo partijai. Penktasis – Tvarkos ir teisingumo partijai. Šeštasis – Lietuvos žaliųjų partijai. Beje, noriu atkreipti dėmesį, kad šįsyk rinkimuose dalyvaus taip pat ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuriai teko numeris devintas. Tikėtina, kad dalį rinkėjų šie panašūs pavadinimas gali sutrikdyti. Kiek labiau esame pripratę, kad rinkimuose dalyvauja partijos, kurių pavadinime yra žodis „liberalų“, – štai ir šiuose rinkimuose dalyvauja ne tik Liberalų sąjūdis, bet ir Liberalų ir centro sąjunga, kuriai teko numeris aštuntas. Paskutinė – dešimta – sąraše – Lietuvos socialdemokratų partija.
Prieš penkerius metus vykusiose EP rinkimuose mes delegavome 13 europarlamentarų. Tačiau nuo to laiko pasikeitė pati ES, į ją įstojo Kroatija ir buvo perskirstytas mandatų skaičius, tenkantis atskiroms valstybėms. Prieš penkerius metus tam, kad partija gautų bent vieną mandatą, reikėjo daugiau nei 7 procentų balsų, o šįsyk reikia planuoti viršyti 8 procentų ribą, tai tikrai nėra paprasta, Tikėtina, kad daugiausia 5 partijos dalyvaus mandatų dalybose, tad neišvengiamai bus pralaimėtojų.
Kai kuriuos galima nujausti iš anksto, kita vertus, daug kas priklausys ir nuo to, koks aktyvumas bus EP rinkimuose ir kurios visuomenės grupės bus sėkmingiausiai mobilizuotos. Tai, kad kartu vyks ir antrasis Prezidento rinkimų turas, spėju, nenaudinga gana drausmingam, bet ribotam Valdemaro Tomaševskio elektoratui, taip pat labiausiai euroskeptiškam iš visų rinkimuose dalyvaujančių – Tautininkų sąrašui. Taip pat ir Darbo partijos lyderis Viktoras Uspakichas prisipažino, jog labai nenorėjo antrojo turo, jei į jį nepatenka Artūras Paulauskas. Tikėtina, kad tie, kas balsavo už Darbo partijos kandidatą pirmajame ture, antrajame gali balsuoti už Z. Balčytį ne tik Prezidento, bet ir EP rinkimuose.
Antrasis rinkimų turas labiausiai palankus socialdemokratams, taip pat aktyviausiai Dalią Grybauskaitę remiančioms partijoms: Tėvynės sąjungai ir liberalams.
Dar viena EP rinkimų ypatybė – arši kova sąrašų viduje. Dauguma partijų pateikė didžiausią leidžiamą kandidatų skaičių – 22. Tarkim, kiekviename sąraše trečdalis kandidatų „paskolino“ savo pavardes, neturėdami didesnio noro keisti dabartinę darbovietę, tačiau net ir šiuo atveju dėl vieno, dvejų, geriausiu atveju, keturių (apie tokį mandatų skaičių pagrįsčiau galvoti gali tik socialdemokratai) kovoja keliolika kandidatų. Nieko nuostabaus, jog jau teko kelis kartus išvysti situaciją, kai kandidatas į EP ne tik giria savo kompetencijas, bet ir laido kritines strėles į bendražygius (?).
Kad ir kaip baigtųsi rinkimai, jau aišku, kad būsimajame Europarlamente nebus mažiausiai trijų Lietuvos politikų, kurie ten darbuojasi dabar ir spėjo pelnyti solidžią politinę reputaciją. Turiu galvoje du profesorius: Vytautą Landsbergį ir Leonidą Donskį, taip pat Justą Paleckį.
V. Landsbergio apsisprendimas nebekandidatuoti suprantamas. Politikas darbavosi EP jau dvi kadencijas, tikrai nemažai pasiekė, tačiau jau yra tokio garbingo amžiaus, kai dera labiau galvoti apie patirties perdavimą jaunesniems, o ne aktyvią politinę kovą. Tuo labiau kad tikėtina, jog EP išliks Landsbergio pavardę turintis europarlamentaras. Profesoriaus anūkas drąsiai įšoko į TS–LKD sąrašą ir pateko net į pirmąjį trejetuką.
Visai kitokia L. Donskio situacija. Prieš penkerius metus jo pakvietimas vadovauti Liberalų sąjūdžio sąrašui leido iškovoti bent vieną mandatą. Neabejoju, kad be charizmatiškojo profesoriaus to nebūtų pavykę. Toli gražu ne viskam, ką veikė L. Donskis EP, kaip balsavo atskirais klausimais, galiu pritarti, tačiau tai, kaip jis sugebėjo paruošti raportą apie žmogaus teisių situaciją pasaulyje, kokius klausimus į jį įtraukė, kaip nuosekliai gynė Tibeto laisvės bylą ir Rusijos disidentus, mano įsitikinimu, verta gilios pagarbos. Profesorius V. Landsbergis į Briuselį vyko kaip legendinis kovotojas prieš sovietinę sistemą ir jau tai suteikė jam solidų politinį svorį, o prieš penkerius metus europiniuose politiniuose sluoksniuose praktiškai nežinomas L. Donskis labai greitai sugebėjo išsikovoti autoritetą ir tapti labai svarbia asmenybe EP. Tačiau dar kartą regime patvirtinimą, jog sunkiausia būti pranašu savame mieste.
Lietuvos liberalų L. Donskio politinio autoriteto augimas nežavėjo, bet veikiau kėlė nerimą. Tuo labiau kad profesorius nestojo į partiją, drįsdavo kritikuoti Gintaro Steponavičiaus švietimo politiką, be to, regis, nedega karšta meile prezidentei Daliai Grybauskaitei. Tad neturėtume stebėtis, jog dar šių metų pradžioje buvo paskelbta, kad „sveiko proto“ liberalai surado deramą pakaitalą profesoriui L. Donskiui – verslininką Antaną Guogą. Prisipažįstu, pradžioje toks pareiškimas mane sutrikdė, tačiau, kai jį apmąsčiau, supratau, kad jis tikrai logiškas: A. Guoga kur kas labiau nei L. Donkis dera prie lietuviškojo liberalizmo (panašiai kaip Bronius Bradauskas yra tikrasis lietuviškosios socialdemokratijos simbolis).
Kodėl LSDP sąraše neliko Justo Vinco Paleckio? Nustebau, kad jo nėra, nes, mano įsitikinimu, jis buvo solidžiausias šios partijos atstovas, geriausiai išmanantis europines realijas. Galbūt tokį apsisprendimą galima aiškinti noru patausoti sveikatą, kuri su amžiumi negerėja. Tiesa, nenustebčiau, jei pasirodytų, kad patyrusiam diplomatui yra numatytas koks nors ambasadoriaus postas.
Dar devyni Lietuvos europarlamentarai yra pasiryžę tęsti savo darbą. Net ir tvarkietis Juozas Imbrasas, kurio patekimas į EP prieš penkerius metus kėlė šypseną. Gal ko nors nežinau, tačiau man atrodo, kad per penkerius metus J. Imbrasas, švelniai tariant, netapo EP „žvaigžde“. Tikimasi, kad jis „užsiliepsnos“ per dar vieną kadenciją?
Į Europarlamentą veržiasi net ir merai, Seimo nariai. Ar tai nėra rinkėjų apgaulė? Sudėtinga vienareikšmiškai įvertinti. Spėju, kad meras ar parlamentaras, atsivėrus galimybei darbuotis Briuselyje bei Strasbūre, ja džiaugsmingai pasinaudos. Ne dėl to, kad tikėsis įdomesnio, kūrybiškesnio darbo. Būti europarlamentaru – tai reiškia gauti tikrai europietišką atlyginimą, turėti gerai mokamą komandą ir neblogą finansinį pamatą nuosekliems viešiesiems ryšiams. Sakoma, jog nemandagu skaičiuoti svetimus pinigus, tačiau, prisipažįstu, ne kartą svarsčiau ir bandžiau suprasti, kaip išlaikomas toks didžiulis eurovaldininkų korpusas (turiu galvoje visus vertėjus, sekretorius, padėjėjus, koordinatorius ir t.t.), kuris gyvena brandaus socializmo sąlygomis. Turiu galvoje pirmiausia visas socialines išmokas, garantijas, apie kurias tegali pasvajoti ne tik eilinis Lietuvos, bet ir Belgijos, Liuksemburgo ar net Prancūzijos pilietis. Šioje sistemoje europarlamentarai tėra nedidelė ir tikrai ne pati prabangiausia dėlionė.
Paradoksalu, jog net ekonominės krizės situacijoje švaistūniško socializmo ES nesumažėjo. Kai klausimą apie eurovaldininkų išlaikymą uždaviau bičiuliui, kuris gerokai geriau nei aš susigaudo, kas vyksta Briuselyje, Strasbūre ar Liuksemburge, jis tik šyptelėjo ir atrėžė, kad ir Babelio bokšto statybos nebuvo pigios. Supratau atsakymą taip: apskaičiuoti praktiškai neįmanoma, o ir susigaudyti, kas iš tiesų būtina, o be ko galima būtų apsieiti, taip pat. Vis dėlto tikiuosi, kad Europos Sąjunga, kurios ištakos buvo dviejų ilgą laiką aršiai viena kitos nekentusių tautų atstovų – prancūzo ir vokiečio – svajonė apie Europą, žvelgiančią į tai, kas jungia, o ne į praeities nuoskaudas, yra visai kas kita nei Babelio bokštas. Tiesa, drąsos plėtoti tikrą diskusiją apie ES tapatybę, alternatyvius ateities scenarijus, vis pritrūksta. Deja, ir dabartinė Ukrainos tragedija suteikė dar vieną pretekstą pabėgti nuo šios diskusijos ir svarstyti tik atsvaros Rusijai klausimą.
Tai įvadinis tekstas, kuriuo pradedu ciklą, kuriame įdėmiau pažvelgsiu į visas partijas, kurios varžysis Lietuvoje dėl EP mandatų. Stengsiuosi vengti agitacijos. Tiesa, puikiai suprantu, kiek mano svarstymai subjektyvūs ir juos neišvengiamai veikia mano politinės simpatijos ir antipatijos, vertybės ir ateities Europos vizija.