Bernardinai.lt
Nr. 1 Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis
Sveiko proto gynėjais apsiskelbę liberalai tikisi jaunimo ir didmiesčių paramos. Evgenios Levin nuotrauka
Pirmąjį numerį rinkimų biuletenyje burtai lėmė Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui, Prieš penkerius metus liberalams pavykos surinkti daugiau nei 7 procentus balsų, ir jie tapo mažiausiai balsų surinkusi partija, kuri dalyvavo mandatų dalybose. Jų atstovu EP tapo Leonidas Donskis.
Situacija per penkerius metus pasikeitė. Sociologinės apklausos rodo, kad liberalų pozicijos Lietuvoje kiek sutvirtėjo. Praėjusiose EP rinkimuose jiems reikėjo mažo stebuklo, kad neliktų už borto, ir L. Donskio charizma padėjo jam įvykti, o dabar liberalai svajoja net ir apie porą vietų Parlamente, viliasi susirinkti 9–10 procentų balsų. Tiesa, formaliai jų palaikymo reitingas žemesnis, tačiau optimizmo įkvepia, kad jaunimas – pagrindinė liberalų rinkėjų dalis – gana aktyviai pradėjo dalyvauti rinkimuose.
Kitas klausimas – ar ir šiuose rinkimuose jaunimas balsuos būtent už liberalus? Suprantu, kad liberalų vadovybė tikisi, jog valstybėje, kur krepšinis vadinamas religija, žmonės turėtų ne tik gerai žinoti, bet ir jausti dėkingumą lietuviško krepšinio rėmėjui Antanui Guogai. Tačiau ar ne panašiai per praėjusius Seimo rinkimus mąstė ir Vladimiras Romanovas? Ar europarlamentarui pakanka turėti daug pinigų, būti partijos, kuri jam suteikia vietą sąraše, rėmėju ir dar gerai žaisti pokerį? Tai jau klausimas jauniems žmonėms.
Galvojant apie jaunus rinkėjus, mano įsitikinimu, logiškesnis pasirinkimas būtų, jei sąrašo lyderis būtų Petras Auštrevičius, o ne buvęs švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Tikiu, kad pastarasis jaunatviškas, sugeba bendrauti, tačiau absoliuti dauguma studentų ir dvyliktokų, su kuriais bendrauju, labai neigiamai vertino G. Steponavičiaus, kaip ministro, veiklą. Dažniausiai teko girdėti priekaištą, kad jis arogantiškas, nenorėjo klausytis jaunų žmonių nuomonės, sujaukė stojimų tvarką, paliko pernelyg daug „skylių“ aukštojo mokslo sistemoje.
Tačiau tai, jog būtent G. Steponavičius, o ne didelę patirtį užsienio politikos srityje turintis P. Auštrevičius yra pasirinktas lyderiu, rodo, kad liberalai patenkinti eksministro veikla ir tiki, jog jis gali daug nuveikti ir EP.
Ketvirtasis numeris liberalų sąraše yra Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Jei neklystu, vienintelis Lietuvos meras, kuris nuosekliai puoselėja Maldos pusryčių tradiciją savo mieste. Už tai jis vertas pagarbos. Kiek mažiau aišku, ką jis darytų Briuselyje? Tikėtina, jog jis neturi daug vilčių ten patekti, tačiau įrašytas, kad „patemptų“ sąrašą.
Prisipažįstu, nustebau pamatęs, kad penktuoju sąraše įrašytas politikos veteranas Eugenijus Gentvilas, beje, vieną kadenciją jau buvęs europarlamentaru. Nustebau, nes gerai pamenu, kaip jis skundėsi, kad pateko ne „į savo roges“, griežtai atsisakė kandidatuoti prieš penkerius metus. Nusivylė Lietuvos politiniu gyvenimu? Nostalgija?
Šeštoji sąraše Jurgita Choromanskytė priklauso naujajai liberalų kartai ir labai norėtų tapti savosios partijos Radvile Morkūnaite. Tačiau netikiu, kad ji ar septintąja įrašyta Dalia Teišerskytė, ar kadaise buvęs krikdemas marijampolietis Paulius Uleckas turi galimybių aukščiau pakilti per reitingavimą. Jei liberalams pavyks iškovoti vieną ar kelis mandatus, dėl ko nesu tikras, aršiausia konkurencija vyks tarp pirmojo penketo atstovų. Tiesa, nenustebčiau, jei žmonės, balsuosiantys už šią partiją, perstumdys penketuką. Tai gali būti nesvarbu, jei liberalai nesugebės pakartoti bent penkerių metų senumo rezultato ir liks be mandatų apskritai. Tai gali nutikti, nes dalį jaunų žmonių gali nuvilioti „žalieji“, o rimčiausias varžovas bus, aišku, Tėvynės sąjunga. Beje, bus įdomu stebėti, kokią įtaką liberalų ir Tėvynės sąjungos pasirodymui turės faktas, kad abi partijos nusprendė nekelti savo kandidato Prezidento rinkimuose ir parėmė Dalią Grybauskaitę. Sutaupė pinigų? Taip. Tačiau kartu „sutaupė“ svarbią galimybę didinti rinkėjų skaičių.
Neturėtų Liberalų sąjūdžio džiuginti ir tai, kad rinkimuose dalyvauja liberalcentristai. Pastarųjų šansai itin menki, tačiau jie gali nutraukti pusę ar net visą procentą, kurio liberalams gali skaudžiai pritrūkti.
Logiška, kad liberalai nenori į savo partiją įlieti nenuspėjamų pažiūrų liberalcentristų, tačiau čia jau liberalų apsileidimas, jog per pastaruosius dvejus metus jie nesugebėjo įtraukti kritinę masę liberalcentristų. LiCS visiškai neišnyko iš politinio žemėlapio.
Atsivertę liberalų puslapį internete, išvysime paradoksalų rinkimų pažadų suskirstymą: „verslui“, „žmogui“, „Lietuvai“. Skirtingai nuo liberalų, manau, kad verslininkai irgi žmonės, o partijos turi siekti bendrojo gėrio, o ne atskiro gėrio verslui ir likusiai Lietuvai. Tačiau šiuolaikinio liberalizmo paradoksas, kad jis turi pagundą virsti ne laisvės, bet turto partija. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl lietuvių liberalams netiko per daug apie laisvę ir per mažai apie turtą kalbėjęs profesorius L. Donskis?
Tiesa, liberalai tvirtina, kad Europos Sąjungos pamatas turėtų būti laisvės idėja, tačiau tuoj pat patikslina, kad ją suvokia kaip žmogiškojo potencialo išlaisvinimą. Sudiev, liberalizme, kuris tvirtinai, kad turime būti atsargūs, plečiant valstybės institucijas, dabar būtent politikai pasiryžę mus išlaisvinti. Atskirais atvejais nuo mūsų pačių, jei, pavyzdžiui, nesuprasime, kad verslumas ir laimė yra tapatūs.
Tiesa, programoje tvirtinama, kad centralizuota valdžia turi būti ribojama, daugiau sprendimų turi būti perduota į regioninį lygmenį. Tačiau bent man lieka neaišku, kokios ES liberalai siekia: federacinės, konfederacinės ar dar kažkokios? Subsidiarumo principo pabrėžimas tarsi reikštų federalizmo idėjos kritiką, tačiau globalios konkurencijos akcentavimas, tarptautinių projektų propagavimas, Europos armijos idėja palieka neatsakytą klausimą: kiek „bendros Europos“ mums reikia?
Liberalai pasisako už lito keitimą euru, tiesa, dar siūlo apie tai atvirai padiskutuoti. Veikiau reikėtų sakyti, jie dar siūlo kantriau paaiškinti visiems, kas nesupranta, kam to reikia.
Vienas iš svarbiausių programos teiginių pakankamai aiškus: turime mažinti paramą žemės ūkiui ir didinti paramą modernioms technologijoms ir mokslui. Mano įsitikinimu, visada gerai, kai partijos aiškiai įvardija prioritetus. Tiesa, šiuo atveju tai reiškia, kad menkai tikėtina, jog liberalams pavyks gauti svaresnės paramos anapus didžiųjų miestų, tačiau mieste pakaktų rinkėjų, kurie padėtų gerai liberalams pasirodyti, tik reikės dėl jo pakovoti su Tėvynės sąjunga ar socdemais.
Lietuva turi būti pakanti kitaip mąstantiems ir kitokį gyvenimo būdą išpažįstantiems žmonėms. Ši programinė liberalų nuostata suteikia vilties, kad jų priešiškumas krikščionims, šeimų norui ugdyti vaikus pagal savo vertybinius įsitikinimus jau praeityje. Jau nebūsime bandomi auklėti, kaip esą „nemodernūs“? Ar pakantumas ir tolerancija skirti tik toms grupėms, kurias dabar madinga ginti, kurios gauna didžiulę paramą iš ES institucijų, nors pačios dažnai visiškai nepakančios kitaip manantiems ir gyvenantiems?
Akivaizdu, kad liberalai kiek pabūgo prieš šiuos rinkimus pasiskelbti radikalių seksualinių grupių lobistais ir savo nuostatas pabandė suformuluoti labai aptakiai. Tačiau straipsniuose, viešose debatuose jų atstovai kalbėjo daug aiškiau: liberalai Europos Parlamente palaikys visas iniciatyvas, kurios didina įvairovę, tai, kad šeimos samprata siejama su heteroseksualumu, esą yra žmogaus orumą ir teises pažeidžiantis apribojimas.
Neabejotinas liberalų privalumas yra tai, kad visi jų kandidatai gerai išmano, kaip funkcionuoja Europos Sąjungos politinė sistema, nė vienam iš jų nereikėtų pradėti nuo abėcėlės. Tačiau ar tikrai norime, kad G. Steponavičius ar A. Guoga spręstų mums svarbius reikalus Briuselyje? Mano atsakymą, neabejoju, numanote, o aš nuoširdžiai gerbiu jūsiškį, net jei jis kitoks.
Nr. 2 Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai
Ar pavyks Europos liaudies partijos frakcijai išlaikyti lyderystę EP? Tai priklauso ir nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pasirodymo, nes kiekviena vieta gali būti lemiama. Evgenios Levin nuotrauka
Antroji biuletenyje bus įrašyta Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Prieš penkerius metus šiai partijai pavyko nugalėti Europos Parlamento rinkimuose ir įgyti teisę deleguoti keturis politikus. Jei tokį rezultatą TS-LKD pavyktų pakartoti ir šiemet, tai būtų didelė rinkimų sensacija. Labiau realistiška šiai partijai svajoti apie du mandatus. Todėl nenuostabu, kad kandidatų sąrašo tvirtinimo procesas buvo dramatiškas. Didžiausia kova virė dėl sąrašo lyderio pozicijos. Pasitraukus Vytautui Landsbergiui, neblogi šansai buvo atsivėrę Laimai Andrikienei, turinčiai jau dviejų kadencijų patirtį. Tačiau partiečiai pasirinko lyderiu krikščionį demokratą, pirmąjį atkurtos Lietuvos užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą.
Pirmą kartą po Tėvynės sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų susijungimo jungtiniam sąrašui vadovauja būtent krikdemas. Tiesa, be jos sąraše matome tik du jo buvusius bendrapartiečius: signataras Jonas Šimėnas įrašytas penkioliktu, o Žilvinas Leleiva – 17 numeriu.
Įdomi kova partijos viduje virė tarp dviejų žavių moterų. Galiausiai Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė sugebėjo aplenkti labiau patyrusią Laimą Andrikienę ir gavo svarbų antrąjį numerį (antra antrame sąraše – puiku reklamai). Maža to, ponią Laimą aplenkė ir Garbrielius Landsbergis. Jaunas, gabus politikos naujokas, spėju, pats nustebo, kai pamatė, kiek aukštai „šovė“ į viršų po reitingavimo. Nekelia abejonių, kad padėjo ir ta pagarba jo seneliui, kurią jaučia dauguma TS-LKD narių. Tačiau neturime atmesti ir to, kad Gabrielius tikrai talentingas, charizmatiškas ir ateityje gali daug pasiekti. Ar jau per šiuos rinkimus? Sudėtinga pasakyti, tačiau drįstu prognozuoti, kad jam bus nelengva pakilti aukščiau sąraše. Be to, ir L. Andrikienė tikrai stengiasi „ištaisyti“ partijos verdiktą ir prasibrauti bent į antrą vietą, nes, kaip minėjau, trečioji gali reikšti skaudų pralaimėjimą.
Panašu, kad už EP borto eilinį sykį liks Emanuelis Zingeris. Jam vis šiek tiek pritrūkdavo. Sunku patikėti, kad ir per šiuos rinkimus pirmumo balsai jį pakels aukščiau dabartinės vietos. Neabejoju, kad labai daug ambicijų patekti į EP turi dar dvi partijos damos: Agnė Bilotaitė ir Vilija Aleknaitė-Abramikienė. Joms paprasčiausiai nepasisekė, kad šiuo metu moterų konkurencija partijoje itin didelė. Aišku, jos iki pat paskutinės akimirkos nepraras vilties, tačiau sutikime, kad aukšta vieta sąraše svarbi pirmiausia tuo, kad tai galimybė didinti žinomumą. Tuos, kurie sudaro pirmąjį trejetuką sąraše, visada žmonės žino kur kas geriau nei tuos, kurie yra paskutinieji trys sąraše.
Jei man reikėtų rinktis, kurie du sąrašo nariai verti būti EP, ramia širdimi pasirinkčiau pirmuosius du sąrašo numerius. Tiesa, dėl trečiojo politiko tektų daugiau pagalvoti. Ne todėl, kad nėra iš ko rinktis. Atvirkščiai, norisi atkreipti dėmesį į daugelį sąrašo žmonių.
Tiesa, tikrai nesirinkčiau Roko Žilinsko (vis dar nelabai suprantu, ką jis veikia šioje partijoje), Sauliaus Pečeliūno (labai nuvylė jo pozicija pastaraisiais metais), Kęstučio Masiulio (manau, kad jo pozicija alkoholio reklamos draudimo klausimu jį diskreditavo).
Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė buvo paskelbusi, kad Lietuva yra Šiaurės Europos dalis ir mūsų geopolitinė orientacija – Skandinavija. Apsidžiaugiau, jog Tėvynės sąjungos rinkimų programoje šio abejotino siekio nebeliko. Veikiau kalbama apie europietiškąją tapatybę, krikščionišką kultūrą, šeimą. Programa kur kas labiau krikdemiška nei „kubiliška“. Spėju, kad tai daugiausia sąrašo lyderio ir jo aplinkos pastangų vaisius.
Programoje aiškiai atskirta kuo didesnė infrastruktūros integracija į Europą ir savosios kultūrinės, religinės, tautinės tapatybės puoselėjimas. Džiugu ir tai, kad kalbama apie Rytų partnerystę, o ne apie Rytų kaimynystę. Kitaip sakant, kalbama apie tai, kaip išplėsti ES į Rytus, o ne apie tai, kaip pataikauti Rusijai ir Baltarusijai, viliantis pelningesnio sandorio.
Svarbus programos akcentas – istorinės atminties stiprinimas. Ukrainos krizė parodė, jog labai svarbu, kad visa Europa suprastų, kodėl mes skeptiškai žiūrime į pokomunistinės Rusijos vadovų kalbas apie demokratiją. Istorijos pažinimas leidžia geriau suprasti dabartį ir tvirčiau kurti ateitį. Tikrai pagirtina, jog programoje kalbama apie gyvybės kultūrą, priklausomybių prevenciją, demografines Europos problemas.
Tiesa, labai aptakiai apeitas norimo ES ateities vystymosi scenarijaus klausimas. Ne vienas Tėvynės sąjungos atstovas yra pasisakęs už federacinę Europą. Tai, jog programoje sąvoka „subsidiarumas“ minima kur kas dažniau nei „integracija“, leidžia viltis, kad „globalios, skirtumus tirpdančios Europos“ vizijos atsisakyta. Tačiau ar tikrai?
Taip pat kyla ir politinio nuoseklumo klausimas – kiek ši programa, kurioje daug kalbama apie vertybes, šeimą, gyvybės kultūrą, dera su dabartinės Prezidentės, kurią Tėvynės sąjunga remia Prezidento rinkimuose, Europos vizija. Esame pagarsėjusi kaip valstybė, stropiai vykdanti iš Briuselio ar Strasbūro atsiunčiamas instrukcijas, tačiau nebandanti šalinti mums nepriimtinus ES bruožus. Ne kartą įsitikinome, jog net ir Europos liaudies frakcija dažnai nuslysta į ekonomistinį mąstymą, pamiršta neekonominių dalykų svarbą. Kiek tie Tėvynės sąjungos atstovai, kurie bus išrinkti – labai tikėtina, kad bent keli tikrai bus, – turės ryžto ir atkaklumo įgyvendinti programinius įsipareigojimus, o ne juos pamiršti iki kitų rinkimų?
Nr. 3. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicija „Valdemaro Tomaševskio blokas“
Europa turi būti krikščioniška, bet pataikauti Rusijos savivalei. Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL
Trečiasis numeris rinkimuose atiteko Valdemaro Tomaševskio rinkimų blokui, kurį sudaro Rusų aljansas ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Blokui vadovauja europarlamentaras, penktasis Prezidento rinkimuose likęs V. Tomaševskis, antroji – Irina Rozova. Įdomu, kad tai jau ne pirmas kartas, kai lenkų ir rusų politiniai veikėjai bando veikti kartu, tačiau iki šiol po rinkimų rusų politikai paprastai konstatuodavo, kad ir vėl yra apgauti. Priežastis paprasta – aktyvesni lenkų rinkėjai nublokšdavo rusų politikus į sąrašo apačią. Tad lenkai džiaugdavosi pritraukę rusų politikų simpatikus, tačiau Irinos Rozovos komandai nuo to naudos būdavo nedaug.
Tačiau sąlygas paprastai diktuoja stipresnis, o šiandien V. Tomaševskis kur kas įtakingesnis politikas nei I. Rozova. Jei Rusų aljansas bandytų eiti savarankiškai, jis užtikrintai užimtų paskutinę vietą, o dabar galima kažko tikėtis.
Aritmetika paprasta – V. Tomaševskio blokui pakanka pakartoti lyderio pasirodymą Prezidento rinkimuose ir labai tikėtina, jog bent viena vieta būtų garantuota. Tačiau koją pakišti gali antrasis turas, kuriame V. Tomaševskis nedalyvauja. Kaip mobilizuoti savo rinkėjus, kaip paskatinti juos ateiti balsuoti? Kita vertus, V. Tomaševskio ir jo bloko galimybes galėtų gerokai padidinti menkas bendras aktyvumas. Tada Vilnijos krašto gyventojai galėtų sukaupti V. Tomaševskio blokui daugiau nei 10 procentų balsų, kas garantuotų bent du mandatus. Tačiau panašu, jog tiek D. Grybauskaitė, tiek Z. Balčytis pasiryžę rimtai susigrumti antrajame Prezidento rinkimų ture ir bandys mobilizuoti kuo daugiau savo rėmėjų. Tad gali būti taip, jog V. Tomaševskio blokas liks it musę kandęs.
Žvelgiant į V. Tomaševskio bloko šūkį, jog Europa turi būti grindžiama krikščioniškomis vertybėmis, kyla klausimas – gal iš tiesų turėtume tik džiaugtis, kad EP mus atstovautų tvirtą vertybinį stuburą turinčios organizacijos atstovai? Abortų draudimas, kova už šeimą… Tačiau laisvė, pagarba aplinkiniams žmonėms – tai taip pat krikščioniškos vertybės. Rusijos veiksmus Ukrainoje palaikantiems V. Tomaševskiui bei I Rozovai (ko vertas vien jų Klaipėdos krašto atgavimo šventimas su sovietiniais veteranais ir Rusijos politikais) tai kažkodėl neaišku. Taip pat ir Europarlamente V. Tomaševskis labiausiai pagarsėjo ne krikščioniškų vertybių gynimu, bet savo Tėvynės juodinimu, tvirtinimais, kad Lietuvoje engiama lenkų mažuma.
Deja, tenka pripažinti, kad V. Tomaševskis ir jo bendražygiai labai daug prisideda prie Lietuvos ir Lenkijos santykių bloginimo ir antilenkiškų nuotaikų kurstymo Lietuvoje.
Be panegirikų krikščioniškoms vertybėms, V. Tomaševskio bloko programoje siūloma atidėti euro įvedimą, sulyginti visų Europos Sąjungos valstybių ūkininkų situaciją, atsisakyti genetiškai modifikuotų produktų ir gerinti santykius su Rytų kaimynais.
Nelabai suprantu, kaip Lietuva tuos santykius blogina? Šiuo atveju V. Tomaševskio pozicija gerokai skiriasi nuo oficialios Lenkijos pozicijos Rusijos agresijos Ukrainoje atžvilgiu. Lenkijos gyventojai puikiai supranta, kaip svarbu šioje situacija padėti Ukrainai. Lietuvos lenkų politikai vis dar jaučia nostalgiją sovietinei imperijai. Ne veltui vienas įtakingas Lenkijos politikas teigė, kad tokios partijos, kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcija, yra problema ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai ir ragino tuos tautiečius, kurie neprarado atminties, nebalsuoti už prosovietinę organizaciją.
Deja, tokie raginimai Vilniaus krašte nėra išgirsti. Tiesa, tai ir rimtas priekaištas visoms iki šiol buvusios Lietuvos valdžioms, kurios nesugebėjo įgyvendinti išmintingos regionų politikos ir veiksmingai siekti socialinio teisingumo.
Nr. 4. Darbo partija
V. Uspakich nerimsta. Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
Ketvirtąjį numerį rinkimų biuletenyje gavo Darbo partija. Ją į „šviesų rytojų“ veda Viktoras Uspakichas. Taip, tas pats, kuris įklimpęs byloje dėl neteisėtų finansinių šios partijos sandorių, kuris atsisakė europarlamentaro mandato ir jį pakeitė Justina Vitkauskaitė. Nepaisant viso to, jis ir vėl sąrašo vedlys – „nekoks vaizdelis“. Atsiprašau tų, kurie ruošiasi balsuoti už Darbo partiją, tačiau man toks pasirinkimas sunkiai suvokiamas. Pavyzdžiui, sąraše atrasime liūdnai pagarsėjusį Joną Pinskų, Darbo partijos byloje minimą Vytautą Gapšį. Tikrai neįkvepia ir Gedimino Jakavonio bandymas prasibrauti į Europarlamentą.
Šįsyk darbiečiai net nebandė pritraukti į sąrašą žmonių iš šalies, kurie galėtų pritraukti naujų rinkėjų. Nebent naujove vadintume šeštoje vietoje esantį Vidmantą Žiemelį, kuris į Darbo partiją įsiliejo su visa Gedimino Vagnoriaus grupe. Nelabai tikiu, kad V. Žiemelis turi daug simpatikų.
Antrasis sąraše yra Vydas Gedvilas. Jis bandė kantriai vykdyti instrukcijas, būdamas Seimo pirmininku, tačiau vis vien buvo pakeistas Loreta Graužiniene. Galimybė patekti į EP nebloga kompensacija. Tačiau klaida būtų manyti, kad Darbo partijai sėkmė rinkimuose garantuota. Dėl tų pačių rinkėjų teks grumtis su labai aktyviai nusiteikusia Tvarkos ir teisingumo partija.
Kiek nustebau, jog Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, jauniausia sąrašo kandidatė, užėmė net ketvirtą vietą ir pralenkė europarlamentarę Justina Vitkauskaitę-Bernard, kurios padėjėja buvo. Tiesa, spėju, kad po pirmumo balsų skaičiavimo jos galutinė vieta kiek smuktels.
Ką žada Darbo partijos programa? Pirmiausia tai, kad didėjant Europos Parlamento galioms, labai svarbu ten patekti tiems, kurie kurs mūsų ateitį. Po tokio pareiškimo pagalvojau, kad tikrai nesijausiu saugesnis dėl savo ateities, jei EP mandatą turės, pavyzdžiui, V. Uspakichas. Jis jau parodė savo sugebėjimus. Norėčiau klysti, bet man atrodo, kad pagrindinė jo veikla EP buvo verslo interesų derinimas ir graudenimas, jog Lietuvos teisėsauga jį persekioja dėl tautybės. Jam pavyko prasimušti į liberalų frakciją ir nemanau, kad žmonių laisvė ir orumas Europoje tapo labiau ginami. Na, o kai perskaitome tokius samprotavimus, kaip šis V. Uspakicho tekstas, tampa gaila visų, kurie vis dar tiki, kad jis atlapaširdis kovotojas su sistema.
Darbo partijos programa ilga, tačiau nelabai tikiu, kad net visi sąrašo kandidatai ją įdėmiai perskaitė. Man atrodo, kad daug įdėmiau žvelgiama ne į programą, bet į reitingus, kurie vis dar žada, kad gali pasisekti.
Gaila, kad tiems, kurie į Darbo partiją vis dar žvelgia kaip į socialinio teisingumo gynėjus, nelygybės mažintojus, nelabai rūpi, jog darbiečiai EP tarpsta liberalų frakcijoje, kuriai verslo laisvė kur kas svarbiau nei socialinis teisingumas.
2004 metų EP rinkimuose Darbo partija pasirodė galingai, nors ir surinko mažiau balsų, nei svajojo. 2009 metais žmonių, kurie balsavo už darbiečius EP rinkimuose, sumažėjo keletą kartų. Labai norėtųsi, kad ši tendencija išsilaikytų ir šiemet.