Bernardinai.lt
Trečioji straipsnio dalis. Pirmąją skaitykite ČIA, antrąją – ČIA.
Dar šeši sąrašai, dalyvaujantys rinkimuose į Europos Parlamentą.
Nr 5. Partija „Tvarka ir teisngumas“
Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
Spėju, kad daugelis girdėjote emocingą politinę reklamą, kurioje apgailestaujama, kad politikai, o ne tauta nusprendė, kas gali dalyvauti Prezidento rinkimuose. Tautai, t. y. mums, siūloma visą pyktį dėl mūsų teisių apribojimo išreikšti per Europos Parlamento rinkimus Tvarkiečiai tvirtina, kad jų partijos sėkmė EP rinkimuose būtų simbolinis atsakas į Rolando Pakso politinį „persekiojimą“.
Pažvelgus į sugadintų biuletenių skaičių pirmajame Prezidento rinkimų ture, net jei manytume, kad absoliuti dauguma gadintojų yra supykę R. Pakso šalininkai, nėra pagrindo tvarkiečių optimizmui. Tiesa, jie patys keitė taktiką: pradžioje kalbėjo apie griežtą rinkimų boikotą, vėliau pradėjo kviesti saviškius balsuoti už Zigmantą Balčytį. Kodėl būtent už jį, o ne už V. Tomaševskį, su kuriuo ne taip seniai tvarkiečiai buvo sudarę rinkimų koaliciją? Nes norima bet kuria kaina sukliudyti D. Grybauskaitei būti išrinktai dar vienai kadencijai? Ar nebus tvarkiečiai padarę patys sau meškos paslaugą ir dabar nebus lengva susigrąžinti dalies žmonių, jau kartą balsavusių už socialdemokratų kandidatą?
Regis, ne viskas sklandu pačios partijos viduje. Bent jau Valentinas Mazuronis griežtai kritikavo R. Pakso taktiką, kai jis, net ir žinodamas, kad jam nebus suteikta galimybė kandidatuoti, neužleido vietos kitam partijos kandidatui. Taip buvo prarasta galimybė dirbti aktyvesnį agitacinį darbą. Kas teisesnis – R. Paksas ar V. Mazuronis – pamatysime jau gegužės 25-ąją.
Primenu, kad prieš penkerius metus į EP buvome išrinkę du tvarkiečius: Rolandą Paksą ir Juozą Imbrasą. Kiek žinau, R. Paksas nebuvo dažnas svečias Europarlamente. Spėju, kad ir J. Imbrasas ne viską suprato, kas ten vyksta. Bent jau dėl to, kad jie buvo europarlamentarai, didesnės naudos Lietuvai, mano įsitikinimu, nebuvo.
Nepaisant to, jie vėl sąrašo lyderiai. Taip pat sąraše atrasime abu Mazuronius, kontroversiškąjį Kęstutį Komskį ir skandalingąjį Petrą Gražulį. Pastarasis politinį kapitalą kraunasi demonstratyviai kovodamas prieš seksualines mažumas, tačiau kai Seime reikėjo priimti Konstitucinę pataisą, patikslinančią 38 Konstitucijos straipsnį, aiškiau apibrėžiančią šeimą, būtent P. Gražulio balso pritrūko.
Bandau įsivaizduoti P. Gražulį Europos Parlamente. Spėju, kad pirmiausia jis susitvarkytų verslo reikalus, o paskui pradėtų galvoti, kur kokią politinę klounadą surengti. Ar tikrai mums to reikia?
Nors tvarkiečiai demonstratyviai gina tradicines šeimos vertybes, tačiau tai jiems nesutrukdė išreikšti paramą už Estrelos raportą balsavusiam Z. Balčyčiui.
Tvarkos ir teisingumo partijos rinkimų programai sunku nepritarti. Man asmeniškai priimtina ir tai, kad partija aiškiai apibrėžia, kad nori ne federacijos Europoje, bet savarankiškų valstybių sandraugos. Tiesa, nelabai suprantu, kaip tvarkiečiai šį teiginį derina su išsikeltu tikslu, jog ES turi nustatyti visoms valstybėms bendrą minimalų pragyvenimo lygį. Tai kokias sritis mes perduodame Briuselio kontrolei ir kokia tokiu atveju sandrauga?
Kitas dalykas – taip griežtai kalbama apie krikščionišką tradiciją Europoje, tačiau, būnant valdančiojoje koalicijoje, praktiškai nieko nepadaryta, kad, pavyzdžiui, parama šeimai būtų stiprinama Lietuvoje. Apie tokią paramą kalba bent trys iš keturių dabartinės valdančiosios koalicijos dalyvių. Tačiau jei tai vienas svarbiausių siekių, kodėl išliekama koalicijoje, jei jo nepaisoma?
Dar vienas dalykas – o ką europarlamentarai R. Paksas ir J. Imbrasas nuveikė per penkerius metus Europos Parlamente, kas būtų prisidėję prie krikščioniškos tradicijos puoselėjimo?
Tikėtina, kad R. Pakso charizma vis dar veikia. Tuo labiau kad dalis simpatikų jau pamiršo jo santykius su Jurijumi Borisovu ar Lena Lolišvili ir linkę vaizduoti nušalintąjį prezidentą kaip politinį Don Kichotą, įveiktą sistemos malūnų.
Ką gi, politikoje visada daug mitologijos. Nors, mano galva, R. Pakso, kaip politiko, aukso amžius jau praeityje.
Nr. 6. Lietuvos žaliųjų partija
Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
Linas Balsys, Martynas Nagevičius, Indrė Kleinaitė – aktyvūs žmonės, į politinę darbotvarkę Lietuvoje galintys įtraukti naujų temų. Tačiau nei šis trejetukas, nei likusieji 19 Žaliosios partijos kandidatų neturi jokių šansų jau šiais metais patekti į Europos Parlamentą. Tai tapo aišku, kai L. Balsiui nepavyko surinkti 20 tūkstančių parašų, kurie būtų leidę jam dalyvauti Prezidento rinkimuose. Tai kartu būtų neblogas šansas didinti LŽP populiarumą.
O dabar telieka kautis dėl devintos vietos, tikintis aplenkti, pavyzdžiui, liberalcentristus. Ši misija įmanoma, bet didesnių ambicijų nevertėtų puoselėti.
Per EP rinkimus nelabai kam rūpės, kad L. Balsys yra radikalus Dalios Grybauskaitės kritikas. Jam pavyko laimėti vienmandatėje apygardoje Vilniuje Seimo rinkimuose, ir tai didelis pasiekimas. Tačiau M. Nagevičiui Antakalnyje nepavyko patekti net į antrą turą. Kokių politinių kozirių LŽP dar turi?
Jei ne Prezidento rinkimai, galbūt būtų pavykę sutarti su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga dėl bendro sąrašo. Nors Lietuvoje žalieji pešasi tarpusavyje ne mažiau kaip liberalai.
Jei teisingai suprantu, LŽP yra labiau klasikinis europietiško žaliųjų judėjimo variantas, kritikuojantis vyriausybes už norą kontroliuoti piliečius, o LŽVS labiau linkusi adaptuoti sveikatingumo, aplinkosaugos idėjas prie lietuviško konteksto.
Teko girdėti kritiką, kad LŽP yra iš esmės lobistinė organizacija, ginanti žaliojo verslo interesus. Negaliu tvirtai to teigti. Net jei ir taip, tai kol kas šiems gynėjams dar gerokai trūksta politinių raumenų.
Nr. 7. Tautininkų sąjunga
Tautininkai sunkiai, bet vis dėlto prasibrovė į rinkimus. Vienu metu atrodė, kad jiems nepavyks surinkti reikiamo skaičiaus parašų, tačiau galiausiai viskas jiems baigėsi gerai. Tiesa, kol kas nepanašu, kad tautininkams pavyks pakilti aukščiau aštuntos vietos. Viena iš priežasčių – trūksta charizmatiškų, gerai viešumoje žinomų asmenybių.
Visada įdėmiai skaitau Vytauto Rubavičiaus svarstymus, tačiau, spėju, jis menkai žinomas Lietuvos provincijoje. Čia labiau žinomas sąrašo lyderis Julius Panka, tačiau jis tikrai nėra tas politikas, kuris galėtų paskui save patraukti minias.
Veikiausiai sąrašui padėtų, jei už jį žodį užtarti Prezidento rinkimuose gerai pasirodęs Naglis Puteikis, tačiau ir čia yra įvairių povandeninių srovių. Kiek žinau, tautininkai buvo skeptiški N. Puteikio kandidatūros atžvilgiu ir buvo linkę remti signatarą Zigmą Vaišvilą. Kita vertus, tautininkų sąraše, kad ir paskutinėje vietoje, matome Ekspertai.eu direktorių Audrių Naką, kurio keliai su portalą redagavusia Rasa Kalinauskaite, tapusia svarbia N. Puteikio atrama rinkimuose, kiek žinau, išsiskyrė.
Tautininkų sąraše yra daug įdomių, labai skirtingų žmonių. Pavyzdžiui, Alkas.lt redaktorius Jonas Vaiškūnas, istorikas Tomas Baranauskas, vienas iš Tėvynės sąjungos kūrėjų, vėliau iš jos pasitraukęs Arūnas Eigirdas, sąjūdietis Gintaras Songaila, politologas Marius Kundrotas, lietuvybės puoselėtoja Nijolė Balčiūnienė, signataras Kazimieras Uoka ir kt.
Tautininkų programa iš kitų išsiskiria radikaliausia retorika. Joje žadama panaikinti Lisabonos sutartį, įvesti visų nacionalinių įstatymų viršenybę prieš tarptautinius susitarimus. Sunkiau suprasti, kaip su darbu EP siejasi noras, kad nebūtų draudžiamas prievartinis kalinių darbas.
Jau prieš penkerius metus stebėjausi, kodėl Lietuvoje nėra stiprios euroskeptikų partijos. Tautininkai turi pretenziją tokia būti, tačiau jiems trūksta didesnės politinės energijos ir patrauklesnės vizijos.
Situacija tautininkams tarsi palanki, nes į rinkimus neprasibrovė du sąrašai, kurie būtų konkuravę dėl panašių rinkėjų (nepartinis sąrašas ir „Drąsos kelio“ partijos sąrašas), tačiau net ir šioje situacijoje nustebsiu, jei tautininkai pakils aukščiau aštuntos vietos. Gerai pamenu, kaip prieš Seimo rinkimus tautininkai puoselėjo dideles ambicijas pasirodyti kur kas geriau. Regis, realistiškesni jie netapo. Tikiu, kad bus politine sistema nusivylusių žmonių, kuriems tautininkai atrodys optimaliausias pasirinkimas, tačiau jų bus gerokai mažiau, nei reikėtų, norint laimėti bent vieną vietą Europos Parlamente.
Nr. 8. Liberalų ir centro sąjunga
Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
Ko šiai politikos veteranų komandai, skaudžiai pamokytai per Seimo rinkimus, prireikė EP rinkimuose? Įprotis dalyvauti ar naujų politinių konfigūracijų paieška? Įdomiausia tai, kad sąrašo gale atsirado Vilniaus meras Artūras Zuokas. Taip pat sąraše yra ir Žilvinas Šilgalis, kritikavęs liberalcentristus FNTT skandalo metu. Ar visuomeninio judėjimo TAIP kūrėjai ir liberalcentristai galutinai susitaikė? Tam tereikėjo, kad neliktų Raimundo Palaičio ir Vytauto Bogušio? Jau po pirmojo rinkimų turo išgirdome atsakymą, jog TAIP ir liberalcentristai jungiasi. Galima drąsiai teigti, kad tai A. Zuoko visuomeninio projekto nesėkmės pripažinimas. Tačiau du gerokai apdaužyti politiniai laivai, net ir sunešę bendrai visą mantą, turės spręsti sudėtingą pavojingų skylių, pro kurias veržiasi pralaimėjimo vanduo, problemą.
Artūro Meliano vadovaujamam sąrašui sėkmė per EP rinkimus būtų nelikti paskutiniems. Liberalcentristai gali įveikti nebent Lietuvos žaliųjų partiją, tačiau visi kiti sąrašai per rinkimus turėtų likti aukščiau. Kodėl? Nes niekas nemėgsta pralaimėtojų. Ypač jei jie buvo pamokyti už aroganciją ir negražius politinius žaidimus.
Liberalcentristų sąraše daug gerai pažįstamų politikų. Pavyzdžiui, buvęs Vilniaus vicemeras Gintautas Babravičius, Algis Čaplikas, Rimantas Remeika, Regimantas Čiupaila ir kt. Tikėtina, kad tai jų repeticija prieš Savivaldos rinkimus. Tačiau politikoje toli gražu ne visada galioja taisyklė – senas arklys vagos negadina. Juk yra ir kitas posakis – kreivą tik karstas ištiesins.
Liberalcentristai tvirtina, kad jei pateks į EP, sumažins dujų kainas. Dar galėtų atpiginti tarpplanetinius skrydžius ir nutiesti bėgius nuo Vilniaus iki Briuselio. Juk žadėti nesunku.
Ar prisimenate A. Zuoko pažadus per Savivaldos rinkimuose Vilniuje? Jei ne, tai ir toliau mažiau kreipkite dėmesį į pažadus, ypač į tuos, kuriuos dalina politikai, kurie mano, jog pažadų dalijimas ir yra politika.
Nr. 9. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga
Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
Jei ne Prezidento rinkimų pirmas turas, kuriame Bronis Ropė tapo nebent Ignalinos rajono prezidentu ir pralaimėjo šešiems konkurentams, sakyčiau, kad šiemet LVŽS šansai laimėti bent vieną mandatą neblogi. Tačiau B. Ropės rezultatas neturėtų jo kolegų nuteikti optimistiškai. Nors sąrašas neblogai subalansuotas.
Lyderis Ramūnas Karbauskis gerokai pakeitė įvaizdį per pastaruosius metus ir iš milijonieriaus, Kazimieros Prunskienės bendražygio tapo Naisių projekto autoriumi, kultūros mecenatu. Sąraše taip pat žymus sveikuolis Dainius Kepenis, žurnalistas ir sveikatingumo idėjų propaguotojas Juozas Dapšauskas, politikos mokslus baigęs Tomas Tomilinas, pagarbos vertas aplinkosaugininkas Andrejus Gaidamavičius ir kiti.
Jei savo regionus atskirai rinktų regionai ir didmiesčiai, regionuose LVŽS tikrai turėtų puikių galimybių, tačiau jau turėtume priprasti, kad, pradėjus skelbti mažesniųjų apygardų rezultatus, LVŽS simpatikai plačiai šypsosi, o paskui ta šypsena mažėja, kol galiausiai virsta nusivylimo grimasa. Ši partija vis nesugeba patraukti didžiųjų miestų gyventojų, o be jų paramos, kaip ne kartą įsitikinome, politinė sėkmė Lietuvoje neįmanoma. Veikiausiai partijai būtų pravertęs kuris nors žymesnis visuomenininkas, turintis gerbėjų Vilniuje bei Kaune, tačiau gerbtina ir tai, kad pasirinkta apsieiti be politinių legionierių.
Mano galva, LVŽS turėtų kautis dėl 6–7 vietos. Aišku, jei labai pasisektų, galima svajoti apie vieną mandatą, tačiau tam reikėtų ko nors itin ryškaus per likusias rinkimų kampanijos dienas.
Pasak LŽVS, Lietuva turi likti švariausia, sveikiausia ir žaliausia Europos valstybė. Tiesą sakant, toks siekinys man atrodo kur kas perspektyvesnis nei arogantiškas siekis tapti technologiniu gigantu. LŽVS pasiryžusi skatinti sveiką gyvenseną, mažinti popieriaus naudojimą, motyvuoti rūšiuojančius atliekas, ginti gyvūnų teises. Tai partija, kuri nepritaria žemės pardavimui užsieniečiams, skalūnų žvalgybai, neatsižvelgiančiai į vietos bendruomenių nuomonę.
Esu jau rašęs, kad tik apsidžiaugčiau, jei ši partija turėtų teisę deleguoti Lietuvos aplinkos ir sveikatos ministrus, tačiau tikėtina, kad EP jos atstovai paskęstų bendrame sraute.
Bet kuriuo atveju, lyginant dvi rinkimuose dalyvaujančias partijas, kurių pavadinime yra žodis „žalieji“, LŽVS man atrodo kur kas solidesnė ir patikimesnė. Tačiau spėju, kad dauguma Lietuvos rinkėjų vis dar mieliau renkasi įvairiaspalvius politinius sąrašus.
Nr. 10 Lietuvos socialdemokratų partija
Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
Kai pirmą kartą išvydau socialdemokratų kandidatų sąrašą, iš karto akys užkliuvo už Bronio Bradausko pavardės. Pabandžiau įsivaizduoti šį milijonierių medžioklį, diskutuojantį su kitų valstybių politikais. Jei J. Imbrasas gali, tai gal ir B. Bradauskui viskas įveikiama? Tačiau net J. Imbrasas, mano įsitikinimu, geriau tinka EP.
Jau ne kartą įsitikinome, kokia svarbi B. Bradausko figūra socialdemokratams. Net po abejotinų poelgių jis lieka praktiškai nenubaustas, nes šioje partijoje priklauso lygesniųjų elitui. Tiesa, sąraše jam skirta tik 16 vieta. Gana žemai šįsyk ir ponia Aušrinė Marija Pavilionienė (Nr. 10). Intelektuali ir atkakli moteris. Jei ji patektų į EP, tikėtina, netrukus turėtume kokią nors Pavilionienės rezoliuciją, kuri 90 procentų Europos gyventojų paskelbtų homofobais.
Pirmasis socialdemokratų sąraše – Zigmantas Balčytis. Toliau matome Vilijos Blinkevičiūtės, Juozo Oleko, Gedimino Kirkilo, Birutės Vėsaitės, Juro Požėlos, Remigijaus Motuzos, Juozo Bernatonio pavardes.
Jei nebus netikėtumų, socialdemokratai turėtų tapti rinkimų į EP nugalėtojais Lietuvoje ir laimėti bent jau keturis mandatus, o gal net daugiau. Jie tam nuosekliai ruošėsi, gausiai investavo.
Prisipažįstu, norėčiau, kad rinkėjai nebūtų labai dosnūs socialdemokratams. Labiausiai manęs nežavi įkyrios socialdemokratų genderistinės iniciatyvos ir noras plėsti valdžios įgaliojimus. Taip pat jau Z. Balčyčio rinkimų programoje išryškėjo pataikavimas su Rusija prekiaujantiems verslininkams.
Socialdemokratų programoje pakartojimas įsipareigojimas siekti visiško užimtumo. Labai ambicingas siekis, žinant, kad nedarbo lygis tik didėja. Iki šiol veiksmingiausia kovos su nedarbu priemone buvo… emigracija. Kuo daugiau žmonių išvažiuoja, tuo mažiau bedarbių lieka. Kokią alternatyvą pasiūlys socialdemokratai? Verslo plėtrą ir naujų darbo vietų kūrimą? Kažkodėl neatrodo, kad Lietuvoje jiems būtų pavykę pasiekti esminį persilaužimą šioje srityje.
Negalima nesutikti su socialdemokratais, jog kiekvienam žmogui svarbu kokybiškas išsilavinimas ir prasmingas darbas, tačiau abejoju, kad net rojumi žemėje vadinamose gerovės valstybėse tai yra pavykę pasiekti. Tuo labiau kad ir tos gerovės valstybės susiduria su vis didesnėmis problemomis. Pavyzdžiui, motyvacijos dirbti nykimu ir išlaikytinių mentaliteto stiprėjimu.
Gražu, kai socialdemokratai tvirtina, kad ES valstybės didžiausią dėmesį turi skirti ekonomiškai silpniausioms šalims, tokioms kaip Lietuva. Tačiau kodėl tokiam teiginiui turėtų pritarti, pavyzdžiui, Vokietija ar Prancūzija? Tuo labiau kad patys socialdemokratai per kelerius buvimo valdžioje metus Lietuvoje regionų ekonominių ir socialinių skirtumų nesušvelnino.
Socialdemokratai yra susirūpinę demokratijos būkle ES. Mano galva, jų siūlymas dėl Europos Parlamento įgaliojimų stiprinimo ir patariamosios demokratijos įtvirtinimo, tikrai vertas dėmesio. Gaila, kad apie tai nekalba kitos partijos. Kita vertus, ir vėl galiu suabejoti, ar galima pasitikėti socialdemokratų nuoširdumu. Patariamojo referendumo dėl atominės elektrinės statybos Lietuvoje tikslingumo rezultatų Lietuvos socialdemokratai nepaiso. Ar tai reiškia, kad politikai turi paisyti eilinių piliečių tik tada, kai pastarieji pritaria politikų planams?
Spėju, kad socialdemokratų sąrašo lyderis Z. Balčytis tikrai taps europarlamentaru dar vieną kadenciją. Aišku, apetitas ateina bevalgant, ir jam veikiausiai jau norisi ne tiek į Briuselį, kiek į Daukanto aikštę, tačiau tai, mano galva, per didelis kąsnis jam. Z. Balčytis bent jau galės rimtai pretenduoti į partijos pirmininkus. Aišku, jeigu pats to norės ir tik po to, kai baigs darbą Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė. Tikėtina, kad keli jos ministrai taip pat gali tapti europarlamentarais. Tai socialdemokratų nesusilpnintų, net sumažintų įtampą partijos viduje, nes norinčiųjų valdžion šioje partijoje tikrai netrūksta.