Tai dar kartelį. Apie Kalėdas ir visokias prasmes, galimas jose įskaityti. Ilgai vinguriuosiu, bet kas turės kantrybės, teišbūna.
Štai gavau aš kalėdinį pasveikinimą iš mylimo bičiulio, mano vaikų krikštytojo kunigo Artūro Kazlausko. Ten jokių gražių saldybių, tik vienas klausimas: jei kiekvienas vaikas nori tapti vyru, kiekvienas vyras – karaliumi, kiekvienas karalius – dievu, kodėl Dievas norėjo tapti vaiku?
Kalėdų pirmąją dieną klausydama savo Mokytojo pasvarstymų, išgirdau kitą mintį – mes visi esame skolingi ir niekas nėra skolingas mums. Tačiau skolą reikia suvokti teisingai – ką vaikas skolingas tėvams, nereiškia, kad tą patį vyras – žmonai, ką verslo partneris – partneriui, nereiškia to paties, ką tėvai – savo vaikams.
Man įdomiausia, kokia yra tėvų (nes esu mama) skola savo vaikams. Tai štai, ji yra tik viena – gyventi savo gyvenimą. O tai reiškia – būti jiems gerbtinu pavyzdžiu. Motina apskritai yra tas asmuo, kuris stovi šalia Dievo. Jokiu būdu ne draugė, ne bendradarbė, ne sesuo, ne žmona. Visi mūsų vaidmenys skirtingi.
Ir aš dabar galvoju apie Dievą-žmogų. Tą, kuris gimė vaiku, o paskui tapo vyru, tą, kurį dar vėliau vadino karaliumi, galiausiai – Dievu. Būdamas Dievo sūnumi, jis niekada nepakėlė nosies aukščiau, nei privalu vaikui-sūnui. Net kryžiuojamas ant kryžiaus, jis nepasakė, kad jo Tėvas neteisus. Visą laiką mokiniams minėjo, kad bus kaip Tėvas yra numatęs ir nė žodelius neprieštaravo. Tai sūnaus santykis su Tėvu. Kitaip tariant, jis toks: aš priimu viską iš tavo rankų, nes kad ir kas tai bebūtų, per tavo rankas reiškiasi Dievo valia.
O kaipgi su tėvyste? Dievas-tėvas yra tas, iš kurio mes tikimės paramos, užuojautos, supratimo, patarimo, pagalbos. Tas, iš kurio priimame bausmę, net ir pačią žiauriausią, nes tai ne veltui. Ir jis yra tas, į kurį mes lygiuojamės – jo pavyzdys tobuliausias.
Ko paprastai norime iš savo tėvų? Kad jie būtų puikūs. Vienaip ar kitaip. Iš jų mokomės vyriškumo ir moteriškumo, žavimės gebėjimais ir talentais, kantrybe ir atsidavimu, pasiekimais ir žiniomis, tiesiog apkabinimais, priglaudimais, pasikalbėjimais, gardžiais pietumis, dalijimusi, klausimais apie mus, nes jiems rūpi.
O jeigu taip neatsitiko? Jei gėrė, mušė, paliko, nesirūpino? Gali nutikti, kad tokių tėvų vaikai negreitai sukurs šeimą, kad patys paliks ir kažko nemokės, kad jaus nuoskaudas, kaltes ir visus kitus neteisingus jausmus. Tačiau šalia viso to yra labai didelė tikimybė, kad jie turės veikiančias smegenis, augs mąslūs ir žingeidūs, daug pasieks ir pelnys, sukurs ir nustebins, galiausiai patys taps pavyzdžiais, įkvėpėjais, varikliais.
Taigi.
Vienas vaikas gimė ėdžiose tarp gyvulių. Jo tėvai bastėsi po dykumas bijodami, kad tą vaiką nužudys. Jis tapo eiliniu amatininku, paprasčiausiu staliumi. Savo vidinius demonus tildė badaudamas ilgiau nei mėnesį. Už jo žodžius, pasisakymus vieni jį garbino, o kiti mėtė akmenimis. Vieni jį laikė karaliumi, o kiti – nusikaltėliu. Galiausiai nuteisė myriop. Ir jo Tėvas, Dievas-Tėvas, nepajudino nė piršto, kad tas vaikinas nebūtų nukryžiuotas, vinim prikaltas prie baslių ir paliktas lėtai nusibaigti kepinant saulei.
Mes niekada nesužinosime, kodėl nutinka vienaip ar kitaip. Lengva kalbėti apie gyvūnų pasaulį ir sakyti, kad jei nebūtų išpjauti silpnesni padarai, jei neišliktų stipriausieji, ištiktų katastrofa. Bet labai jau skubame išskirti žmogų, įsprausdami jį į moralines kategorijas: silpnesnis, vargšesnis, nenusipelno, taip negalima… Iš esmės mes sakome: man gaila savęs, todėl noriu kovoti už teisybę.
O tiesa yra viena. Rūpinkis tik tuo, ką padarei atidavinėdamas savo skolas ir vykdydamas savo pareigas.
Šitie pasvarstymai nėra pamokymai kažkam ar išvedžiojimai, tai padrąsinimai sau pačiai. Gyvenimo dėsniai labai paprasti, apie juos rašyta visuose šventraščiuose prieš tūkstančius metų. Vieni tai suvokia vaikystėje, kiti – brandžiame amžiuje, treti – niekada. Aš viliuosi, kad man pavyks jais vadovaujantis dar pagyventi.