Erika Drungytė: Manipuliatoriai – valdančioji karta (2)

ekspertai.eu

Tačiau tam, kad nusiplėštume širi, reikia suvokti keletą dalykų. Pirmoje teksto dalyje (Manipuliatoriai – valdančioji karta) įvardijau, kas yra manipuliatoriai ir kokie esminiai jų atpažinimo ženklai, kokios savybės lemia nenormalią padėtį valstybėje, kurią jie yra uzurpavę ir valdo. Čingizas Aitmatovas romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ nurodo du labai svarbius momentus, kalbėdamas apie vergovėn paimto kario pavertimą mankurtu. Tai patiriamas didžiulis skausmas ir kupranugario odos suaugimas su žmogaus galvos oda, tapimas kūno dalimi. Atrodytų, kad tai visiškai nesvarbu, daug svarbiau šiurpios ir bauginančios kankinimų scenos, tragiškos pasekmės. Tačiau įsigilinkime.

Nežmoniškos kančios, kurias patirdavo suimtieji kariai, kai jiems uždėdavo širi, reiškia, kad joks žmogus savo noru neatsisako atminties. Ne šiaip atsiminimų. Į tos atminties sąvoką, kurią aprašo Aitmatovas, įeina daug sudedamųjų dalių – tai atmintis apie giminę, tautą, tautos istoriją, tai kolektyvinė atmintis, tai išrautos „pačios šaknys to, kas glūdi jame iki paskutinio atodūsio, kas visą gyvenimą yra vienintelis jo turtas“. Tačiau žmogų palaužę, nors dauguma mirdavo, pavergėjai galėjo džiaugtis „tobulu“ vergu. Mankurtas – „kuriam prievarta atimta atmintis ir kuris todėl labai brangus, vertas dešimties sveikų belaisvių“, „tolygus bežadžiam padarui ir todėl absoliučiai paklusnus ir nepavojingas“, „kaip šuo pripažino tik savo šeimininkus“, „pavestą užduotį atlikdavo aklai, uoliai, atkakliai“, „pakakdavo tik aprūpinti jį maistu, ir tuomet jis be pertraukos darbuodavosi sau žiemą vasarą, (…), sau jis nieko nereikalavo, tik valgio ir skarmalų, kad nesušaltų stepėje…“ Atpažįstate? Taigi, kai širi tampa kūno dalimi, dauguma vergo veiksmų tampa jo natūralia gyvensenos dalimi. Todėl manipuliatoriams nekyla didelių sunkumų juos valdyti.

Bet grįžkime prie minėtų priešpriešų tarp proto ir tikėjimo teksto pradžioje: „Visus, kuriuos jungia nepalaužiamas tikėjimas protu, ne bet kokiu – sveiku protu, faktais ir materialiąja baze, kurios negalima niekaip nuneigti, kuri ir yra faktas bei manipuliacijų objektas, galėtume pavadinti ypatingais Lietuvos tikinčiaisiais. Jie netiki Dievą“ (E.D.). Aliuziją į „sveiką protą“ padiktavo liberalai, pasakę, kad jie yra sveiko proto dešinieji. Tokiu būdu visi be išimties – kairieji, dešinieji, liberalai – pasisako už proto dominantę, kurią teksto autorė supranta kaip šaltą ir nepajudinamą logiką, kuriai nėra nepaaiškinamų dalykų, nėra neįrodomų tiesų, ir tai nėra daugiau nei materija. Kas gi gali valdyti tuos, kuriem reikia tik valgio ir skarmalų? Žinoma, manipuliatoriai. Žinoma, „protingieji“, „gudručiai“, „galingieji“.

Kaipgi dėl to tikėjimo? Tikėjimas nėra lygus religijai. Žodis Dievas nereiškia, kad kalbame apie konkrečią religiją ir konkretų Dievą. Tikėjimo sąvoka įeina ir į tos Č.Aitmatovo minimos atminties sąvoką, tai žmogaus, kuris nėra gyvulys, savastis, nesvarbu, kuriame žemyne jis gyventų, kokia kalba kalbėtų ir kokiu vardu vadintų Dievą. Tikėjimas yra artimas begalybės sąvokai, nes tai paaiškinti yra sudėtinga, bet galima nujausti.

O dabar prieikime prie svarbiausių dalykų. Suvokdami manipuliatorių ir vergų radimosi genezę, galėtume pradėti analizuoti, kokie ženklai yra aplink mus, kaip juos atpažinti, kaip susivokti šiame gyvenime. Tačiau dauguma kelia visai kitokius klausimus. Pirmiausia – piktinasi. Piktinasi tuo, kad primenama istorija, kad dar kartą sujudinama atmintis, nurodomos priežastys ir pasekmės. Ir reikalauja. Reikalauja ne aiškinti, bet tuojau pat atsakyti į klausimą: „Mes viską žinome, bet jūs nepasakote svarbiausio – o ką daryti? Kodėl nesakote, ką mums daryti?“ Kaip tik šis klausimas ir išduoda, kad širi suaugo su mūsų kūnais ir yra dalis mūsų.

Pirmiausia turėtume suvokti, kad „klajokliai žuanžuanai, atsinešę iš savo istorijos tamsybių pačią žiauriausią barbarybės atmainą, pasikėsino ir į tą šventą žmogaus esmę. Jie išrado būdą atimti iš vergų jų gyvą atmintį ir tuo padaryti žmogaus prigimčiai pačią žiauriausią iš įsivaizduojamų piktadarybių.“ Bet jei dar liko nors koks tos gyvosios atminties egzistavimo ženklas, tai pradėti reiktų nuo jos atgaivinimo. Taigi – nuo savęs. Klausiate, ką daryti? Kardinaliai keistis. Pačiam. Visi pateisinimai ir pasiteisinimai yra vergo sąmonės dominantė. Nedera klausti ir priekaištauti kitiems, kad neduoda receptų. Tai tas pat, ką daro medikai – užuot radę priežastį, išrašo vaistą nuo pasekmės. Duokite mums amžinybės piliulę! Duokite mums vieną piliulę nuo visų ligų!

Kiek kartų esu viešai ir garsiai pasisakęs apie neteisybę? Kiek kartų pasipriešinau veiksmams, kurie žemino mano žmogiškąją prigimtį? Ar esu stojęs į kovą už šventus dalykus? Ar apskritai žinau, kas man yra šventa ir gerbtina? Ar esu atsisakęs meluoti? Kiek kartų nusižengiau savo sąžinei ir melavau dėl patogumų, gerovės, dėl išsaugotos darbo vietos? Ar išauklėjau savo vaikus dorais žmonėmis? Ar kalbėjau su jais apie sąžinę ir moralę, apie kalbą, istoriją ir tėvynę? Kiek kartų sustojau gatvėje, kad apginčiau mušamą žmogų? Kad pakelčiau šiukšlę? Kad pavėžėčiau senutę, šąlančią tarpmiestinėje autobusų stotelėje? Ką nupirkau Kalėdoms ne savo, o svetimiems vaikams, kurie negali tikėtis dovanų? Kaip gerai atlikau savo tiesioginį darbą? Ar viską padariau, kad mano paties sąžinė ir širdis būtų rami? O gal tik kikenau drauge su protu, apgavęs kitą? Gal tik raminau savo protą, kad visi yra tokie ir kitaip neįmanoma? Gal nugirdžiau savo protą ir toliau tęsiau beprasmybės dauginimą?

Štai kokius klausimus reiktų užduoti. Daugybę klausimų sau pačiam. Nieko verti visi pasisakymai, kad neįmanoma nieko pakeisti. Nieko verti svaičiojimai, kad ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis supuvęs, sugadintas, kad jį valdo dar gudresnis manipuliatoriai už homo sovieticus gentį. Alkoholizmas gydomas etapais. Pirmasis jų – pripažinimas, kad esi alkoholikas. Antrasis – reiškinio suvokimas. Trečiasis – sunkus ir ilgas kelias į pasveikimą. Teksto autorė mėgina pasakyti faktą ir jį suvokti. Teiginys „mes viską žinome“ iš tiesų yra neigimas, bėgimas nuo savęs, skausmo vengimas. Skausmo neįmanoma išvengti. Jį įmanoma tik nuslopinti – alkoholiu, morfijum, antidepresantais, galios iliuzijomis – smurtaujant prieš kitą fizine jėga, įtaka, pinigais, šantažu.

Todėl tik pripažinus problemą ir priėmus sprendimą keistis, gali būti sudarytas ir veiksmų planas. Tačiau tas planas toks pat senas, kaip ir pati žmonija. Keistis reikia pirmiausia pačiam. O norint keistis yra reikalinga pozicija – kaip aš noriu keistis? Kokios yra mano vertybės? Kas man tikrai svarbu? Kokius pokyčius aš noriu matyti? Pasikeitus pačiam, ima keistis ir aplinka. Keičiatės jūs, keičiasi jūsų šeima. Draugų ratas. Bendruomenė. Valstybė.

Netiesa, kad pasaulis ar vietiniai manipuliatoriai gali viską diktuoti. Kad mes esame bejėgiai. Kad viską valdo kažin kokia visagalė Deus ex machina. Nuo mano valios ir pozicijos priklauso labai daug. Tai, ką aš valgau ir geriu, yra sąlyga maisto ir gėrimų gamintojams. Atsisakiusi kažką vartoti aš esu sąlygų sudarytoja. Niekas negali manęs priversti gerti degtinę, jei aš to nenoriu. Daugybė atsisakymų yra pozicija. Daugybė reikalavimų yra pozicija.

„Praradęs savojo „aš“ supratimą, mankurtas ūkiniu požiūriu turėjo daug pranašumų. Jis buvo tolygus bežadžiam padarui ir todėl absoliučiai paklusnus ir nepavojingas.“ Taigi mes esame labai patogūs ūkiniu požiūriu, mes esam bežadžiai ir nepavojingi. Tokia dabar yra mūsų pozicija. Dėl valgio ir skarmalų. Bet pradėjus vykdyti pokyčius, jie pavirstų grandinine reakcija, kuri, gali būti, taptų pirmojo išblaivėjimo impulsu.

Taip, mano minėtieji tikėjimas ir meilė atrodo abstraktūs ir nuvalkioti žodžiai. Daugumai jie nespinduliuoja pirminės reikšmės. Bet pirminiai, pamatiniai dalykai yra tai, iš ko randasi gyvybinė galia. Žmogus nėra tik protingas gyvulys, kad ir kaip stengtųsi tai įrodyti Aušrinė Marija, kurios vardai yra be galo gražūs, bet širi priaugęs neatšaukiamai… Ir tie pirminiai dalykai glūdi žemėje, kurioje žmogus gimsta. Iš tos žemės yra gaunama viskas ir fizine, ir dvasine prasme. Nuo to, kurioje žemės vietoje gimei, priklauso tavo būdas, išvaizda, maistas, kalba, papročiai, kultūra, pasaulėjauta. Iš tos žemės esi tu ir tavo tikėjimas. Ir tavo meilė (vėlgi – nesupraskite šio žodžio siaurai, tik fiziniame lygmenyje).

Šiandien Lietuvos manipuliatorių tikslas yra sunaikinti žemę. Tai akivaizdu. Gali būti, kad tas tikslas jiems suformuluotas kitų manipuliatorių. Tai nekeičia esmės. Visi veiksmai sukalti į tą tikslą. Gal kiek chaotiškai, bet pamėginsiu trumpai pasakyti: žemės ūkio naikinimas, žemių pardavimas užsieniečiams, mokyklų kaime naikinimas, smurto ir alkoholizmo kaime skatinimas (prie to prisideda ir tai, kad „trūksta finansavimo policijai“ regionuose ir kad geri medikai yra tik miestuose), ekologijos nepaisymas, valstybės centralizavimas (valstybė – tik Vilniuje), savivaldos esmės iškreipimas, partijų vienvaldystė ir t.t. Visa tai daroma pasitelkus „sveiką protą“.

Smegenų plovimas vyksta kiekvieną dieną. Bet smegenis galima išplauti tik tam, kuris yra valdomas tik smegenų. Dar vienas, regis, niekuo dėtas atributas yra patyčios. Kodėl taip gausu patyčių Lietuvoje ir kitur pasaulyje? Dėl to paties „sveiko proto“. Nes tik protas reaguoja į patyčias, tik proto sudarytos schemos nustato, kas gražu, o kas bjauru, kas madinga, o kas ne, kur elitas, o kur prastuomenė. Iš žmogaus, kurio stiprybė yra tikėjime ir meilėje, negalima pasityčioti. Toks žmogus niekada ir pats nesityčioja. Iš nieko – nei iš žemės, nei iš vandens, nei iš gyvūnų, nei iš žmonių, nei iš kalbos… Viskas sukasi vienoje didžiulėje spalvingoje mandaloje – viskas yra susiję, nors atrodo kaip atskiri elementai, viskas tarpusavyje sąveikauja.

Ar įmanoma sujungti visa tai, kas pasakyta? Ar nėra tekste logikos šuolių? Mes turime pamatyti ir suvokti, kas yra manipuliatoriai ir kokia jų „misija“. Mes turime susivokti, kas patys esame. Mes turime kasdieną žingsnis po žingsnio atgauti patys save, savąjį „aš“, gyvąją atmintį, kurioje įrašytas ir žmogaus, ir tautos likimas. Mes turime kiekvieną dieną „gydytis“ ir vis aiškiau išgeneruoti savo poziciją, savo siekiamybes. Ir kiekvieną dieną jungtis į susivokusiųjų bendruomenes, kurios, didėdamos ir plisdamos, taptų tauta, kuri iš tiesų kuria valstybę ir yra jos šeimininkė. Ženklų yra. Ir Lietuvoje. Ir Vengrijoje. Ir Estijoje. Ir Amerikoje. Vadinasi, yra ir vilties. Pradėkime. Kiekvienas savyje ir savo aplinkoje. Stebuklai nutinka, kad ir kaip tai neigtų didžioji protų matrica.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top