Sausio 28 dieną įvyko Kaniūkų žudynių 80-ųjų metinių minėjimas. Jis prasidėjo Šv. Ignoto bažnyčioje mišiomis. Buvo paminėtas šis skaudus įvykis ir perskaitytas aukų sąrašas, kuriame daug moterų ir vaikų pavardžių. Pasibaigus mišioms, išvykome į Kaniūkus prie žudynes menančio kryžiaus.
Minėjimas Kaniūkuose prasidėjo 12 valandą. Jį vedė Gaudentas Aukštikalnis, dalyvavo patriotiški piliečiai, šauliai, Seimo nariai. Skambėjo generolo Povilo Plechavičiaus karių sąjungos ansamblio atliekamos dainos. Buvo prisiminti įvykiai, pagerbti žuvusieji. Kalbėjo įvykius menantis mokytojas Vytautas Dailydka, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius, mokslų daktaras Arūnas Bubnys, Seimo narys Valdas Rakutis, Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas, Sąjūdžio veikloje pasižymėję Rytas Kupčinskas ir Leonas Kerosierius.
Kreipiausi į dalyvavusius Seimo narius Angelę Jakavonytę, Valdą Rakutį ir Paulių Saudargą, kad visas pasakytas mintis būtina pakartoti ir iš Seimo ar kitų tribūnų, nes čia jas girdėjo tik pusšimtis susirinkusiųjų ir šalia augančios pušys. Priminiau, kad gyvi ar mirę žudikai turi sulaukti pasmerkimo, o gražios kalbos taps šventvagiškomis, jei net žudynėmis įtariami vaikščioja su ordinais.
Minėjimas praėjo gražiai, prie kryžiaus buvo padėtas vainikas nuo Lietuvos Respublikos Seimo, kryžių puošė juostos su Lietuvos ir Lenkijos simbolika. Renginys baigėsi apie 13 valandą. Dalyviai dar pakalbėjo, pabendravo.
Išvykome atidavę pagarbą žudynių aukoms. Vėliau kolegė Neringa pranešė apie internete pasirodžiusią informaciją, kad nuo kryžiaus dingo juosta su valstybine simbolika bei neliko vainiko, o jo vietoje padėti vainikai nuo lenkiškų organizacijų. Neringa nuvyko į įvykio vietą ir atsiuntė informaciją patvirtinančias nuotraukas, padarytas 22:30. Apgailestavo, kad nepatikrino šiukšlių konteinerių, kur galėjo būti įmesta juosta ir vainikas. Apie tai parašiau Seimo nariams P. Saudargui ir V. Rakučiui.
Dar mums neišvykus, prie paminklo pasirodė žmonės, kurie pradėjo ruoštis vietinės valdžios ir lenkiškų organizacijų renginiui. Beja, apie mūsų renginį vietinės valdžios atstovai buvo informuoti ir net kviesti paminėti jį kartu. Mūsų renginį stebėjo žmogus, neva tvarkęs kapines. Valentinui jis pasakė, kad lietuviškai nesupranta, tačiau visą valandą įdėmiai klausėsi, ką sako renginio dalyviai.
Vėlesniame renginyje dalyvavo vietinės valdžios, Lenkijos ambasados atstovai bei europarlamentaras V. Tomaševskis, šį kartą be koloradinės juostelės. Valstybinė simbolika ir vainikas buvo pašalinti, nes jau daug metų bandoma trinti Lietuvos istoriją. Renginio organizatoriai norėjo parodyti, kad tik jie rūpinasi žudynių aukomis, nors pašalindami valstybinę simboliką padarė nusikaltimą, o vainiko pašalinimas tiesiog amoralus.
Nestebina, kad bandoma teigti, jog kaimo gyventojai yra lenkai, o dėl žudynių metamas šešėlis lietuviams. Tačiau puikiai žinoma, kas įvykdė šį siaubingą nusikaltimą. Sovietines šventes minintys ir sovietmečio stabus vis dar garbinantys veikėjai tą pamiršta.
Kitą dieną, kai pasklido informacija ir, matyt, sužinojus nuo ko buvo vainikas, pasirodė atsiprašinėjimai. Vainikas atsirado. Juosta su valstybine simbolika ne, nes galėjo būti suniokota. Tačiau blogiausia yra mūsų valdžios atstovų reakcija. V. Rakutis sausio 29 dieną ryte informavo, kad kalbės su Šalčininkų meru. Seimo pirmininkės pavaduotojas P. Saudargas sugeba pasakyti, kad tai tik nesusipratimas ir ,,kolegos“ suklydo. Matyt, valstybinės simbolikos išniekinimo ir nacionalinės nesantaikos kurstymo Seimo narys neįžvelgia, o paties atnešto vainiko numetimas į kokį patvorį neužgavo net asmeninių ambicijų. Geriau kalbėti apie Ukrainos įvykius ir nematyti, kas vyksta Lietuvoje. Kai tokia valdžios reakcija, nėra ir teisėsaugos veiksmų.
Po šių įvykių kitokias prasmes įgyja ir minėjimo metu pasakytos kalbos. Renginyje kalbėjęs Leonas Kerosierius laikė plakatą su Jono Noreikos ir Kazio Škirpos portretais. Jis griežtai kritikavo dabartinę valdžią ir reikalavo jų darbų šiandien, o ne aiškinti, kad kažkada galėsim išsirinkti kitus. Keistai atrodo V. Rakučio žodžiai, kad gal minint 100 metų jubiliejų bus kažkas padaryta. Juk jis pats ir renginyje dalyvavusi Angelė Jakavonytė yra istorinės atminties komisijoje. Ką komisija nuveikė, kad šis įvykis būtų deramai paminėtas?
Tik po aktyvių piliečių raginimų, renginio organizavimas permestas ant Genocido centro pečių. Tokiems renginiams reikalingas finansavimas ir viešinimas. Komisijai reikėtų pasidomėti sovietmetį šlovinančiais paminklais šiame krašte. Apgailėtina, kad šis įvykis nesulaukė ir žiniasklaidos dėmesio, ypač mūsų pinigais išlaikomos LRT. Nebuvo informacijos apie minėjimą nei renginio dieną, nei po jo. Jau nekalbu apie tiesioginę transliaciją, nes niekas jo net nefilmavo. Sausio 28-30 dienų LRT žiniose buvo kalbama apie išsišokimą Luvre, miego problemų sprendimą Kinijoje. Lietuvos įvykių apžvalgoje aptariami R. Pakso žento reikalai, girtuoklių gydymas, vilkai prie sienos su Latvija. Ar LRT įsivaizduoja, kad jos veikla tik informacija apie Ukrainą ir valdžios remiamų paramos rinkėjų reklamavimas? Net ,,savo laidoje ‘ paramos rinkėja R. Miliūtė kalbina rinkėją J. Ohmaną.
Raginimas Seimo nariams kalbėti apie Kaniūkų žudynes neišgirstas. Kyla įtarimas, kad tai susiję ir su žudikų tautybe. Tokio įvykio viešinimas ir informacija nenaudinga didvyrius niekinantiems ir Lietuvos valstybę kaltinantiems veikėjams. Juk KGB protokolų pagrindu sukurptais kaltinimais bandoma pašalinti Jono Noreikos, Juozo Krikštaponio atminimo lentas ir paminklus, trukdoma įamžinti Kazio Škirpos atminimą ir bandoma perrašyti mūsų istoriją. Sklinda kalbos apie valdžioje esančių giminystės ryšius su okupaciniu režimu. Gal su tuo susijęs ir KGB bendradarbių bei kitos informacijos įslaptinimas. O gal dalis šiandien valdžioje esančių yra tiesiog šiaudadūšiai patriotai.
