Europos Komisijos sprendimas atblokuoti 10,2 mlrd. eurų paramą Vengrijai ir galutiniai gruodžio mėn. įvykusio Tarybos posėdžio rezultatai, per kurį Viktoras Orbanas vetavo 50 mlrd. eurų paketą Ukrainai, sukėlė dramatiškas antraštes ir komentarų virtinę.
Po kelių valandų įprasti teisinės valstybės gynėjai pareiškė, kad Vengrijos viceprezidentė ir Prezidentė Von der Leyen įvykdė išdavystę. Jie teigė, kad tai buvo nepriimtinas šantažas, triuškinantis ES pralaimėjimas ir ne kas kita, kaip bandymas ją sugriauti iš vidaus. Tuomet, atlikdami nepaprastai gerai suorganizuotą manevrą, šie kryžininkai paragino sustabdyti Vengrijos balsavimo teises Taryboje ir skubiai panaikinti vienbalsiškumo reikalavimą.
Dabar, kai audra jau praėjo, galime pažvelgti į faktus šiek tiek iš perspektyvos. Pirmasis klausimas turėtų būti ne tai, kodėl ES atblokavo 10 mlrd. eurų Vengrijai, o tai, kodėl Vengrija, įvykdžiusi svarbias reformas, gavo tik šią sumą. Be to, šis ginčas rodo, kad kai kam ES teisinės valstybės priemonių rinkinys yra tik teisinis alibi politinėms sankcijoms, o ne nuoširdi teisinė apsauga.
Išsiaiškinkime faktus: ES iš Vengrijos sulaikė 28,2 mlrd. eurų, t. y. maždaug visas lėšas, į kurias šalis turėjo teisę pagal nustatytą 2021-2027 m. biudžetą.
Nuo gruodžio 13 d. išmokėta tik 10,2 mlrd. eurų (šiek tiek daugiau nei trečdalis), o 18 mlrd. eurų laikinai sustabdyta. Apie 6 mlrd. eurų sustabdyta pagal sąlygiškumo mechanizmą, o apie 12 mlrd. eurų sustabdyta dėl Komisijos susirūpinimą keliančių klausimų, susijusių su prieglobsčiu, Vengrijos vaikų apsaugos įstatymu ir “pavojumi akademinei laisvei” (kad ir ką tai reikštų). Kad lėšos būtų išmokėtos, Briuselis Vengrijai nustatė 27 sąlygas, iš kurių kai kurios yra itin griežtos ir gerokai viršija ES kompetencijos ribas. Vis dėlto per vienerius metus Vengrijos vyriausybė pristatė ir įgyvendino esminę teismų sistemos reformą ir įvykdė didžiąją dalį susitarimų.
Ar Vokietija ar Prancūzija būtų sutikusios su tokiu kišimusi į vidaus reikalus ir žaidusios su Komisija? Vengrija tai padarė, tačiau, nepaisant jos pastangų, gavo tik trečdalį sulaikytų lėšų ir tebėra atidžiai (kartais neskaidriai) stebima.
Be to, kitos griežtos sankcijos, pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjęs 21 Vengrijos universiteto pašalinimas iš programų “Erasmus” ir “Horizontas”, tebegalioja nepaisant to, kad Budapeštas nuo vasario mėn. laikosi Briuselio reikalavimų.
Kol kas, atrodo, užtenka, jog buvo paskirta D. Tusko vyriausybė, kad pinigai plauktų į Lenkiją. Pasak už biudžetą atsakingo Europos Komisijos nario Johanneso Hahno, “esu tikras, kad rasime būdų, kaip padėti Lenkijai. Neabejojame, kad jie eina, taip sakant, teisingos teisinės valstybės kryptimi.”
Tai ne visai išsamus teisinis įvertinimas; iš tiesų tai tik prielaida, nes Lenkijos kultūros ministras tiesiogine prasme siunčia policijos reidus į Lenkijos visuomeninę televiziją.
Ar teisinga po reformos atlaisvintą trečdalį sulaikytų lėšų vadinti didele pergale, o ne gėdingo šantažo rezultatu? Svarbiausia, ką Ukraina turi bendro su Vengrijos lėšomis? Ar derybų su valstybe kandidate pradžia staiga tapo elastingos “teisinės valstybės” sąvokos dalimi?
Žinoma, ne – nebent pripažintume, kad ši miglota teisinė sąvoka iš tikrųjų yra susijusi su labai rimtomis politinėmis problemomis. Aš nedrįsčiau daryti tokių išvadų, tačiau daugybė Briuselio kalbintų vadovų, Europos Parlamento narių ir kitų politikų tai darė net nesivargindami išsisukinėti. Jiems ES teisinės valstybės mechanizmai ir iš jų kylančios finansinės sankcijos tėra politinė priemonė, naudojama siekiant priversti problemines valstybes laikytis nustatytos linijos. Kitaip tariant, tai teisinis alibi, kuriuo pateisinamas politinis persekiojimas.
Nebūkime naivūs: akivaizdu, kad per derybas Tarybos posėdžio metu buvo susitarta skirti dalį sulaikytų lėšų mainais į V. Orbano lankstumą Ukrainos narystės ES klausimu. Tiesa, Vengrija pasinaudojo veto teise, kad užblokuotų ir atidėtų ES biudžeto peržiūrą. Tačiau kas gali pagrįstai tikėtis, kad Vengrija padės ant stalo papildomus pinigus, prieš tai negavusi savų, ypač po to, kai iš esmės įvykdė savo susitarimo dalį? Jei prireiks veto teisės, kad ES primintų, jog ji negali nepaisyti savo įsipareigojimų ir kad ji negali teisinės valstybės principo paversti absoliutaus politinio konformizmo užtikrinimo priemone, tebūnie.
Kas ką šantažuoja tokiomis aplinkybėmis? Ar Parlamentas, kuris ragina Komisiją nepaisyti apčiuopiamų reformų ir grasina jai nepasitikėjimo pareiškimu, jei ji išdrįs laikytis savo pačios taisyklių?
Ar Komisija, kuri remiasi neaiškiomis teisinėmis sąvokomis, siekdama kontroliuoti Vengriją, o Lenkijai skiria ES lėšas, remdamasi tik pažadais?
O gal valstybė narė, kuri naudojasi savo (visiškai teisėta) veto teise, nors klusniai vykdo savo įsipareigojimus Briuseliui?
Dabar, masinei isterijai atvėsus ir atidžiai išnagrinėjus faktus bei skaičius, man išliko abejonės. Ar teisinė valstybė politinis ginklas? O jei ne, tai kodėl Vengrija gavo tik 10 mlrd. eurų?
europeanconservative.com