propatria.lt
Tikroji priežastis, kodėl LGBT teisės tapo varomąja ES politikos formavimo jėga, yra ne noras padėti nepalankioje padėtyje esantiems žmonėms, o siekis kontroliuoti netinkamai besielgiančias valstybes nares iš esmės nedemokratiniu būdu, teigiama naujoje ataskaitoje, kurią parengė Vakarų Škotijos universiteto daktaras Carltonas Brickas ir kurią paskelbė MCC Brussels. Savo išvadas autorius pristatė ketvirtadienį, lapkričio 16 d., MCC surengtoje diskusijoje, kartu su sociologo Ashley Frawley, dviejų šios srities knygų autoriaus, komentarais.
„Seksualinė tapatybė tapo Europos Sąjungos savęs supratimo pagrindu ir dabar formuoja tiek jos vidaus, tiek išorės santykius”, – pastebi Brickas savo pranešimo prielaidoje, aprašydamas, kaip LGBT teisės – kaip naujas socialinės lygybės įsikūnijimas – per pastaruosius dvidešimt metų tapo esmine ES tapatybės po Šaltojo karo dalimi.
Iki šiol LGBT teisių gynimo grupės buvo glaudžiai įtrauktos į ES institucijas ir Briuselio sprendimų priėmimo procesą, todėl susiklostė keistas simbiotinis ryšys, kuris persmelkia net visiškai nesusijusias politikos sritis. Nevyriausybinės organizacijos rado galingą sąjungininką savo ideologijai skleisti, o Europos elitui suteikė riterišką žygį, kurio jam taip reikėjo.
Civilizacijos misija
Žlugus Sovietų Sąjungai ir vėliau į ES įstojus pokomunistinėms šalims, Vakarų Europa neteko „kito”, prieš kurį galėtų save apibrėžti, taip pat neteko savo, kaip civilizacinės jėgos, misijos, kuri suteiktų jai moralinį pranašumą.
Šaltojo karo metais sovietų „kito” kategorizavimas „užtikrino Vakarų ideologinį nuoseklumą ir institucinę vienybę”, – teigia Brickas. Vidurio ir Rytų Europos šalių išskyrimas, remiantis tariamu nuolat kintančių standartų pažeidimu, dabar tarnauja tam pačiam tikslui – „naujam Rytų ir Vakarų pasidalijimui, kurį lemia išankstinis nusistatymas”.
Kadangi ES reikia Vidurio Europos, kad įteisintų savo misiją, Briuselis nesustotų, net jei visos valstybės narės atsidurtų vienoje linijoje, pridūrė Frawley. „Jie tik dar labiau stumtelėtų voką ir sugalvotų naujų naratyvų, kurie vėl sustiprintų Vakarų progresyvumą prieš Rytų atsilikimą”, – sakė ji.
Kenkia demokratijai
Didžiausia tokio iš viršaus nuleisto, skaldančio Europos elito požiūrio problema yra ta, kad jis pakerta valstybių narių gebėjimą priimti sprendimus ir todėl atima rinkėjų teises, apgailestavo Brick. Įgaliojimų priimti teisės aktus suteikimo procesas pasitelkiant sąmoningai neaiškius ir nuolat kintančius „teisinės valstybės” principus sukūrė politikos šabloną, kuriuo ES drausmina valstybes nares, neatsižvelgdama į tai, kad jis yra nedemokratiškas.
Kai ES kalba apie „teisinę valstybę”, iš tikrųjų turi omenyje „teisinę valstybę”, t. y. taisyklių primetimas ir vertimas jų laikytis. Kai ką nors primetate iš viršaus, tai išjungia, [arba] deaktyvuoja visuomenės gebėjimą kurti tinkamai demokratines ir tinkamai laisvas institucijas.
Taip yra ne todėl, kad eurokratai yra blogi, – įterpė Frawley. Jie nuoširdžiai tiki, kad yra geranoriškos pažangos jėga, sakė ji, ir yra įsitikinę, „kad tėvai sugadins savo vaikus, jei bus palikti patys sau”, kad problema yra žmonės, kuriuos reikia reformuoti iš viršaus. Europos demosas yra nebe ES technokratinės politikos subjektas, o objektas.
„Naratyvas yra toks, kad Vidurio Europos šalys nesugeba demokratizuotis, o pažanga gali ateiti tik iš išorės”, – sakė Frawley. „Tai spjaunama į veidą tikrajai pažangai, kuri vyksta per socialines diskusijas.”
Tada sociologas paaiškino, kad 1990-aisiais ir 2000-ųjų pradžioje Vakarų visuomenės jau buvo pasiekusios konsensusą LGBT klausimais, sutardamos, kad kiekvienas gali laisvai siekti savo seksualumo ir gyventi taip, kaip jam atrodo geriausia. Tačiau po to, kai į kovą stojo nevyriausybinės organizacijos ir elitas – slopindami atviras diskusijas, kad įteisintų savo misiją, – jie sugriovė konsensusą ir sukėlė visuomenėje pasipriešinimą, kuris, ironiška, labiausiai kenkia homoseksualams.
Jei grupei jėga primetate savo vertybių sistemą, ji, patekusi į valdžią, su jumis pasielgs taip pat, perspėjo Frawley, teigdamas, kad pažanga gali vykti tik iš vidaus, o bandymas jos siekti per išorinę įtaką visada duoda priešingą rezultatą. „Leiskite demokratinį atgarsį, renkite atviras ir laisvas diskusijas ir nustokite vadinti žmones fanatikais.”
Anot Bricko, šiam procesui nebus jokių logiškų ribų, nes revoliucinės tapatybės nuolat išradinėjamos iš naujo kaip norma, kad būtų palaikoma progresyvioji misija. ES nesustos su šia kenksminga, skaldančia taktika, nebent europiečiai jai pasipriešins.
versta iš theeuropeanconservative.com