2014 m. sausis. Televizijos operatorius Kijeve. Eugenijaus Feldmano / AP nuotr.
Aleksandras Artemjevas | lenta.ru
Ukrainietiškas Maidanas atveria naują frontą – ima kovoti su informacinės erdvės užvaldymu. Kol šalies rytuose viešpatauja maišatis, o Krymas faktiškai siekia nepriklausomybės, naujosios Ukrainos valdžios šalininkai ir pilietiniai aktyvistai pradėjo kovos kampaniją prieš tuos, kuriuos jie vadina „Kremliaus propaganda“.
Rusijos interneto leidinys Lenta.ru kalbėjosi su projektų StopFake ir FakeControl kūrėjais, įsitikinusiais, kad šalies pietryčių gyventojai yra apgaudinėjami dėl įvykių Kijeve.
Pirmadienį, kovo 3 d., darbą pradėjo ukrainietiškas tinklalapis StopFake.org. Tarp jį sukūrusių autorių yra „žurnalistai, manantys, kad neteisinga ir ypač pavojinga, kai platinama klaidinga informacija apie įvykius Ukrainoje ir Kryme.“ „Mūsų uždavinys – argumentuotas įvairių išsigalvojimų ir dezinformacijos paneigimas visų rūšių žiniasklaidoje“, – sakė tinklalapio kūrėjai.
Paaštrėjus tarptautinio dėmesio sulaukusiai krizei Ukrainoje, patikimos informacijos paieška ir jos perdavimas tapo nelengvu darbu ir ukrainiečių, ir rusų žiniasklaidai. Jeigu Maidano ir V. Janukovyčiui ištikimų jėgos struktūrų priešpriešos metu būta labiau informacinės painiavos: kas pirmasis pradėjo susidūrimus, iš kurios pusės pradėta šaudyti į mitinguojančius ar ginančius valstybines įstaigas, tai pirmosiomis Krymo konflikto dienomis (kovo 1–2 d.) padažnėjo tyčinės dezinformacijos atvejų.
Tik ką savose vietose įsikūrusių naujai paskirtų Krymo valdininkų pranešimus reikėjo nuolat tikrinti – visų pirma, jėgos struktūrų atstovų, ypač tų, kurie buvo įkurdinti pusiasalyje. Eiliniai milicininkai ir rajonų vidaus reikalų skyriai prisiekė naujajai autonomijos valdžiai, o Ukrainos saugumo tarnybos padaliniai, muitininkai ir pasieniečiai liko ištikimi Kijevui, priesaikos nesulaužė ir Kryme dislokuoti kariniai daliniai bei Ukrainos Juodosios jūros karo laivynas, dar kai kurie laikėsi neutraliteto ir nieko nekomentavo.
Informacijos stygių kompensuodavo nepatikrintų pranešimų srautas ir po to pasirodantys paneigimai. Buvo įjungta ir rusiška valstybinė informacinė mašina, jau nuo „Euromaidano“ pradėjusi veikti visu pajėgumu ir smerkianti ukrainiečių opoziciją už jų norą šalį nuvesti į „Geiropą“.
„Paprasčiausiai savaitgalį svarstėme, ką daryti su visu šio informacinio, atleiskite, mėšlo srautu, įsiliejančiu ir mūsų, ir jūsų erdvėn… Pradėjome nuo siūlymo dirbti su užsienio žurnalistais, nes jie dažnai pasikliauja nuo pat pradžių neteisingais duomenimis. Vėliau nusprendėme, kad dirbti aiškinamąjį darbą verta ir su savaisiais.
Šitaip greitai supratome, kad reikalingas internetinis resursas, kur talpintume melagingą informaciją ir kur ją būtų galima čia pat paneigti. Geriau – keliomis kalbomis“, – tinklalapio StopFake.org sukūrimo istorija su Lenta.ru dalijosi portalo Delo.UA vyriausioji redaktorė Katerina Venžik.
StopFake – ne vienintelis šios rūšies projektas. Nuo vasario vidurio internete veikia ir kitas puslapis – FakeControl, kuris ėmėsi uždavinio „valyti informacinę erdvę nuo akivaizdaus melo, visokių „ančių“ ir manipuliacijų“.
Katerina Venžik. Nuotrauka iš asmeninio Veidaknygės puslapio.
Kaip ir StopFake atveju, idėja kilo spontaniškai – gruodžio mėnesį. „Tiesą sakant, mus labiau jaudino ne propaganda, o banali isterika žiniasklaidoje, kai vieni (leidiniai) įkelia, kiti nepatikrinę skleidžia toliau – ir ima ristis banga“, – Lenta.ru pasakojo vienas projekto koordinatorių, 27 metų programuotojas iš Kijevo Michailas Bortnikas. Skirtingai nei StopFake, projektą FakeControl sukūrė ne žurnalistai, o pilietiniai aktyvistai, kurie iki konflikto Kijeve paaštrėjimo mėgo dalytis nepatikrintų, paniką keliančių pranešimų, kaip antai: „Pažvelk, kokios voverės yra isterikės“, nuorodomis.
Bet Katerina Venžik ir jos draugai, kurdami atskirą, propagandą demaskuojantį resursą, turėjo kitokių sumetimų. „Pavyzdžiui, pas mus juosta (naujienų), kaip ir jūsų, – ir aš negaliu skelbti klastotės, net jei iškart sektų paneigimas – neduokdie kur nors bus perspausdinta, o man po to pusdienį visa tai kapstyti“, – aiškina žurnalistė. Dėl šios priežasties daug kas iš to, ką profesionalūs žurnalistai verčiau nekomentuotų, į naujienų juostas nepatekdavo, bet užtat visa tai būdavo entuziastingai publikuojama internetiniuose dienoraščiuose ir socialiniuose tinkluose. K.Venžik nuomone, StopFake leidžia „reaguoti į atskiras paskelbtas naujienas ir iš esmės tęsti melagingos informacijos sklaidą, čia pat pateikiant paneigimą“.
Pasak K.Venžik, prie projekto šiuo metu nuolat dirba septyni aštuoni žmonės. „Jiems tai kasdienis būtinas darbas, nors visi mes lygiagrečiai dirbame savose žiniasklaidos priemonėse. Bet dar kelios dešimtys žmonių, gal net daugiau, prisijungia padirbėti kelias valandas per dieną, išverčia kokius nors atskirus tekstus“. Tiek pat – aštuoni žmonės – padeda įgyvendinti ir FakeControl projektą. M. Bortnikas sako, kad projektą remia nemaža skaitytojų bendrija, kad jis dėkingas savanoriams vertėjams, aktyviai talkinantiems kuriant angliškąją tinklalapio versiją. K. Venžik taip pat džiaugiasi vartotojų palaikymu: „Jau pirmąją tinklalapio gyvavimo dieną skaitytojai parašė mums 51 laišką, nurodydami jų surastą melagingą informaciją“.
Kovo mėnesio pradžioje paaštrėjus situacijai Kryme, abiejų projektų dėmesys buvo sutelktas priešintis Rusijos platinamai dezinformacijai.
„Lenta.ru“ pašnekovai nė kiek neabejoja, jog ukrainiečių kariškius jų bazėse blokuoja rusų kariai. „Mes rinkome duomenis, šimtu procentų patvirtinančius, kad tai rusų kareiviai, išsiuntėme tą informaciją užsienio žiniasklaidai, pateikėme užklausas kelioms užsienio reikalų ministerijoms, – sako K.Venžik. – Duomenimis aš vadinu karinio kamufliažo, ginkluotės, kitų karinės aprangos elementų fotonuotraukas. Net juokinga – keli šratasvydininkai per tris keturias valandas išaiškino, kad tai – ne tik šimtu procentų rusų kareiviai, bet ir kokie jų daliniai“.
„Už kitus projekto dalyvius kalbėti negaliu, tačiau įrodymu man tapo viena videojuosta. Joje 59-tą sekundę ant kareivio nugaros įžvelgiamas antsiuvas su pavarde ir kariniu laipsniu. Viena yra žodžiai, visiškai kita – pavardė ir inicialai, kuriais pasiremiant galima atlikti paiešką „VKontakte“ tinkle“, – samprotauja M. Bortnikas.
Stop kadras: Grigorijus Žigalovas, Pavelas Miasnovas. TSN
Socialiniuose tinkluose rastas panašus žmogus – tai Rusijos gyventojas Armanas Dosanovas. Pasak jo asmeninio puslapio „VKontakte“ tinkle (puslapis pašalintas, tačiau pasiekiama jo „cash“ versija), A. Dosanovas po būtinosios tarnybos pasiliko armijoje ir tapo GRU kovotoju. Jo paskutinis – vasario 26 d. – įrašas lakoniškas: „Atostogos“.
Duomenys, atskleidžiantys Rusijos kariškių buvimo faktą, greitai išplito socialiniuose tinkluose, pateko į ukrainiečių žiniasklaidą ir jau po to pasirodė rusų žiniasklaidos erdvėje. Tačiau M.Bortnikas neskuba tais duomenimis tikėti: „Deja, puslapis „VKontakte“ jau uždarytas, taigi straipsnio parašyti mes nebegalėjome – todėl nelabai pasitikiu informacija, kurią iškapstė kiti. Bet kažin ar „Krymo savigyna“ nešiotų antsiuvus su nurodytu kariniu laipsniu.“
„Tarp kitko, video medžiaga taip pat gali būti suklastota, todėl ypatingą dėmesį tenka skirti detalėms, pavyzdžiui, apie „banderininkų ataką“ Kryme, kurią ukrainiečių žiniasklaida iščiupinėjo visapusiškai – pradedant autobusu su Krymo numeriais ir baigiant ginkluote, naudojama tik Rusijos armijoje“, – samprotauja M.Bortnikas.
Rusijos pusė kariškių buvimą Kryme kategoriškai neigia. Antradienį prezidentas V. Putinas pareiškė, kad rusų padaliniai Kryme nedalyvauja, o uniformas, kurias nešioja „ginkluoti asmenys be atpažinimo ženklų“, galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje.
Dėl šio Rusijos prezidento pareiškimo, neva Kryme veikia ne Rusijos padaliniai, M.Bortnikovas sako: „Tinkle šimtai video įrašų, kur žmonės prieš kamerą sako: „Aš – iš Riazanės“, „O aš – iš Volgogrado“, bet ne, visa tai neva „Krymo savigyna“.
Abu projektai laiko save bešališkais. „Mus jau spėjo visaip išvadinti. Štai šiandien kliuvo riebiai – mus išvadino ir vakarietiškomis kekšėmis, ir kacapų žiniasklaida“, – sako M.Bortnikas. Pasak jo, pagrindinis kriterijus, atrenkant naujieną analizei – įsitikinimas, kad ji „95 procentais gali būti klastotė“.
M.Bortnikas pateikia naujienų-klastočių, pasirodžiusių ukrainietiškoje žiniasklaidoje, pavyzdžių. Štai žurnalo „Faktai ir komentarai“ paskleisti pranešimai apie Lvove prasidėjusius pogromus (straipsnis iliustruojamas nuotraukomis iš 2009 m. balandžio mėn. užgrobto ir suniokoto Moldavijos parlamento pastato), o štai V. Janukovyčiaus tankų „žygis“ iš Odesos į Kijevą. Patvirtinti faktą turėjusi nuotrauka, kaip paaiškėjo, buvo skelbta rusiškame tinklalapyje dar 2010 metais.
Taip pat buvo paneigti pranešimai apie tai, kad Kijevui palaikyti JAV išsiuntė į Juodąją jūrą lėktuvnešį „USS George H.W.Bush“. Pirmąsyk pranešimas pasirodė amerikiečių tinklalapyje „Turner Radio Network“, vėliau jį pasigavo ukrainietiška žiniasklaida, po to atsirado ir rusiškuose leidiniuose. FakeControl nurodė, kad pagal Montreux konvenciją Ankara negali leisti plaukti sąsiauriu tokios klasės laivui. Laikas parodė, kad projekto autoriai neklydo, nors Turkija vis dėlto sutiko leisti įplaukti į Juodąją jūrą nenurodytiems amerikiečių laivams.
FakeControl suabejojo, ar yra patikimi plačiai ukrainietiškuose interneto tinkluose aptariami pranešimai apie tai, jog vienos ir tos pačios moterys palaikė Rusiją kovo 1 d. mitinge Charkove, o po dviejų dienų – ir Sevastopolyje. „Įdėmiai peržiūrėję video įrašus, patikrinę ten matomų žmonių portretus, kiek galėję, visų išklausinėję, neturėjome vieningos nuomonės“, – skėstelėjo rankomis tinklalapio autoriai.
„Aš realiai žvelgiu į dalykus ir suprantu, jog negaliu pakeisti šimto tūkstančio žmonių, įbaugintų to, ko jie niekada nematė, nuomonės. Ar tai būtų iš vienos, ar kitos pusės – tai isteriškas procesas, toks liekantis savaime. Mano tikslinė auditorija – pirmiausia tie, kurie išsaugo pakankamą savitvardą, kad galėtų remtis loginėmis išvadomis“, – svarsto M.Bortnikas. Bet, greičiausiai, abu projektai taikomi vieniems ir tiems patiems informacijos vartotojams iš rytinių ir pietinių Ukrainos sričių ir Krymo, kur aktyviai žiūrima Rusijos televizija.
„Suprantama, mes žvalgomės socialiniuose tinkluose, dabar – tai pagrindinis kanalas. Čia reikėtų išskirti net ne „Facebook“, o būtent „VKontakte“ ir „Odnoklassniki“, nes ten yra tokių draustinių – net pažvelgt baisu“, – sako K.Venžik. Jos žodžiais tariant, prisibelsti iki rusiškos auditorijos ji net nebando: „Tiesą sakant, mažiausiai ko nors tikimės iš RF. Pirmiausias mūsų uždavinys – pasipriešinti informacinės erdvės šiukšlinimui ir galiausiai smegenų užteršimui čia, Ukrainoje“.
Ji neslepia, jog Rusiją mato kaip kariaujančią valstybę, o rusų žiniasklaidą – kaip dezinformacijos tiekėją. Todėl ji palaiko naujosios vyriausybės jau išsakytą mintį uždrausti Ukrainoje rusiškų televizijos kanalų transliaciją, nors ir yra įsitikinusi, jog toks sprendimas Rytuose sukels nepasitenkinimą. „Melagingos informacijos transliavimas iš vienos valstybės į kitą – tai visais požymiais informacinė diversija, norėtų ar ne tai matyti televizijos žiūrovai. Todėl viskas teisinga: stebėti ir, jei bus pagauti meluojant, išjungti“, – nukerta ji. Turbūt iš dalies ir dėl šios priežasties Ukrainoje buvo džiūgaujama, kai Rusijos visuomeninė skundų dėl spaudos kolegija pripažino Dmitrijaus Kiseliovo programos „Vesti nedeli“ siužetą „Ukrainos večė“ „įžeidžiamai žemo lygio“ propaganda.
Katerina Venžik nurodo analogiškas istorijas, pavyzdžiui, televizijos siužetus apie tai, kad „beveik visos Krymo karinės bazės pasidavė rusų kareiviams“. „Krymas faktiškai gavo savo nuosavas ginkluotąsias pajėgas. Pusiasalio pusėn perėjo apie 90 procentų ukrainiečių kariškių, apgyvendintų autonomijoje. Iš esmės, Krymas dabar gali pats savarankiškai kontroliuoti savo gatves ir neleisti įsiveržti iš išorės“, – kovo 3 d. raportavo telekanalas NTV.
„Bet juk tai visiškas melas!“ – piktinasi K.Venžik. Pasak Ukrainos karinio jūrų laivyno Sevastopolyje (tarp kitko, jo štabo būstinę taip pat blokuoja „ginkluoti žmonės be atpažinimo ženklų“) vadovybės atstovų pranešimų, „nė vienas karinis dalinys, nė vienas garnizonas ar laivas nevykdė rusų kariškių ultimatumo nusiginkluoti ir prisiekti ištikimybę pasiskelbusiai „Krymo vyriausybei“ arba palikti tarnybą“. Kaip tvirtinama Ukrainos Gynybos ministerijoje, vieninteliu dezertyru pasirodė besąs pats Ukrainos karinio jūrų laivyno vyriausiasis vadas kontradmirolas Denisas Berezovskis.
M. Bortnikas yra patenkintas jo kolegų atliktais melagingų žinių paneigimais, pavyzdžiui, buvo paneigtas televizijos kanalo „Russia Today“ tinklalapyje skelbtas pranešimas dėl „dvigubos pilietybės“. RT medžiaga grindžiama straipsniu, paskelbtu kovo 3 d. laikraštyje „Izvestija“. Jame aiškinama, kad vadovaujantis Aukščiausiajai Radai pateiktu įstatymo projektu „Ukrainos piliečiams, įsigijusiems ir Rusijos Federacijos piliečio pasą, gresia solidaus dydžio bauda ir laisvės nuo trejų iki dešimties metų atėmimas“. Leidinio nurodytas įstatymo projektas, pasirašytas „Batkivščinos“ frakcijos deputatų Aleksandro Briginco, Leonido Jemeco ir Andrejaus Pavlovskio, teiktas svarstyti dar prieš kruvinus įvykius ir buvo pakankamai aktyviai svarstomas ukrainietiškoje žiniasklaidoje. Tiesa, ten kalbama apie atsakomybę „Ukrainos piliečiui, nepranešusiam apie įgytą užsienio pilietybę“ – už tai skiriama „bauda, kurios dydis yra šimtas neapmokestinamų piliečių pajamų minimumų“. Bet kuriuo atveju taip yra parašyta dokumento, pateikto Ukrainos parlamentui, oficialiame tekste. „Aš asmeniškai išverčiau (į rusų kalbą) įstatymo projekto ištraukas“, – sako M. Bortnikas.
Tačiau ne visa rusų žiniasklaida sukelia nepasitikėjimą ukrainiečių „tiesos saugotojams“. Kai kas netgi vertas pagyrimo. Toks yra, pavyzdžiui, internetinis leidinys „Russkaja planeta“, paskelbęs savo tyrimo rezultatus straipsnyje „Dingo pabėgėliai“. Leidinio žurnalistai neaptiko 143 tūkstančių ukrainiečių, neva palikusių šalį tik per pastarąsias dvi savaites, pėdsakų, – būtent tokį skaičių pateikė televizijos kanalas „Rossija 24“ nurodydamas Federacijos Tarybos duomenis. Tą patį skaičių nurodė ir agentūra ITAR-TASS, o išvakarėse agentūra „RIA Novosti“, remdamasi Belgorodo, Briansko ir Rostovo sričių vadovais, paskelbė apie pabėgėlių iš gretimos valstybės antplūdį. „Aš net pateikiau (straipsnį leidinyje „Russkaja planeta) kaip įrodymą ypač užsispyrusiam piliečiui, bandžiusiam mane įtikinti, kad per interneto kameras mes paprasčiausiai nepastebėjome šimtų tūkstančių pabėgėlių“, – sako M.Bortnikas.