Jeigu rinktume pastaruoju metu populiariausią žiniasklaidos naujieną apie aukštąjį mokslą, ji, veikiausiai, būtų tokia: „Lietuvoje per daug aukštųjų mokyklų, todėl jų tinklą būtina optimizuoti (konsoliduoti, pertvarkyti ir pan.)“.
Pirmoji dalis tarsi nekelia abejonių, o diskusijos – ir aukštojo mokslo bendruomenėje, ir viešojoje erdvėje – prasideda nuo klausimo „kaip optimizuoti?“. Tad pradėkime nuo optimizavimo, t.y. geriausio sprendimo paieškos, prisimindami esminę LVŽS švietimo politikos nuostatą: švietimas yra viešoji gėrybė, investicija į mūsų ir valstybės ateitį.
Kokio aukštojo mokslo reikia Lietuvai?
Visi sutariame, kad universitetai visuomenės ir valstybės raidai turi išskirtinės reikšmės: universitete studijuoja būsimieji įvairių sričių lyderiai ir ugdomi mokslininkai; universitete atliekami fundamentiniai tyrimai, brėžiantys įvairių mokslo sričių perspektyvą; universitete kuriamos valstybės pažangą spartinančios inovacijos. Kolegijos rengia specialistus, gebančius inovacijas diegti konkrečiose profesinėse srityse, ne tik prisitaikyti prie darbo rinkos, bet ją formuoti, savarankiškai kurti smulkiojo ir vidutinio verslo įmones. Bent taip yra tose valstybėse, į kurias norime lygiuotis žvelgdami į inovacijų, konkurencingumo ir kitokius indeksus. Intelektas vis didesne dalimi lemia ekonomistų pamėgtąjį BVP. Beje, dažnai minimas aukštojo mokslo kelrodis – Suomija – yra pirmoji ir 2016 m. pasauliniame socialinės pažangos reitinge (Social Progress Index 2016), atliepiančiame darnaus vystymosi tikslus socialinėje srityje.
Svarstydami aukštojo mokslo sistemos optimizavimo kriterijus, turime nepamiršti, kad jis tarnauja visuomenei ir turi įtakos visoms valstybės raidos sritims. Aukštojo mokslo kokybė vis labiau lems visų mūsų gerovę.
Nebereikia ginčytis dėl esminių kokybės charakteristikų – jos pasaulio akademinėje bendruomenėje sutartos: tai aukštųjų mokyklų absolventų kompetencijos, jų pasirengimas būti aktyviais ekonominių ir socialinių procesų veikėjais, bei su kuriamų inovacijų potencialas spręsti aktualias problemas. Priklausomai nuo valstybės ir švietimo raidos ypatumų, svarbesni būna vieni ar kiti kokybės kriterijai, skiriasi būdai jiems pasiekti, tačiau aukštojo mokslo strateginės nuostatos ir kokybės samprata tarptautinio bendradarbiavimo dėka įgyja vis daugiau bendrų bruožų.
Kur kokybės „raktas“?
Lietuvos ir tarptautiniuose aukštojo mokslo strateginiuose dokumentuose, taip pat ir ES inicijuotame Bolonijos procese, formuluojamos panašios nuostatos: studijų paradigmos kaita, kreipianti į studijų rezultatus, studijų turinio aktualizavimas ir pagrindimas moksliniais tyrimais, didėjanti rengiamų specialistų bendrųjų kompetencijų svarba, lemianti kūrybiškumą ir lankstumą dinamiškoje profesinėje ir socialinėje aplinkoje. Lietuvos sumanios specializacijos prioritetai yra ES bendrosios mokslo programos „Horizontas 2020“ atspindys. Lietuvos, kaip ir kitų ES valstybių, aukštajame moksle ryškėja studijų, mokslinių tyrimų ir inovacijų tarpusavio priklausomybė, reikalaujanti strateginio valdymo pokyčių. Jei matysime tik formaliąją pusę, dokumentus – mes jau tarp geriausiųjų. O kokia realybė?
Pažvelkime į Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) ataskaitas, parengtas išorinių ekspertų pagal tarptautinius kriterijus. Tik šiek tiek daugiau nei pusė studijų programų neturi trūkumų, t.y. įvertinta maksimaliam 6 metų laikotarpiui. Reikia pastebėti, kad ne vienas universitetas ar kolegija turi ir labai gerai įvertintų, ir vos kokybės slenkstį perkopusių studijų programų skirtingose studijų kryptyse. Tai reiškia, kad pirmiausia pati aukštoji mokykla nėra įsivertinusi savo gebėjimų ir neapsisprendusi dėl prioritetų bei savito vaidmens aukštojo mokslo sistemoje. Deja, SKVC institucinio vertinimo rezultatai byloja, kad būtent aukštosios mokyklos strateginis valdymas yra silpniausioji jos veiklos grandis. Gal aukštojo mokslo sistemos optimizavimas turėtų prasidėti nuo jos?
Kodėl mums nesiseka?
Kodėl Lietuvoje toks didelis atotrūkis tarp formaliųjų dokumentų ir realybės?
Žvelgiant į Lietuvos aukštojo mokslo sistemą, matome, kad jai būdingos desperatiškos pastangos įveikti mažiausiai tris prieštarų poras: ilgalaikiai, strateginiai tikslas vs kasdieniai veiksmai esant ribotiems žmogiškiesiems ir materialiesiems ištekliams; integracija į globaliąją erdvę vs Lietuvos ar regionų reikmių tenkinimas; atitiktis akademinės kokybės kriterijams vs kiekybiniais rodikliais (pavyzdžiui, „studijų krepšelių“ skaičiumi) grindžiamas finansavimas.
Kad pasiektume kryptingos aukštųjų mokyklų pažangos, minėtas prieštaras pirmiausia turėtų suderinti politinių sprendimų priėmėjai. Aukštojo mokslo politikos nuostatas suderinti su įvairių sektorių vystymo ilgalaikiais tikslais, strateginių nuostatų realizavimui užtikrinti racionalius teisės aktus, o finansavimo modelį nukreipti studijų, mokslinių tyrimų ir inovacijų kokybei gerinti bei užtikrinti didesnę pridėtinę vertę visuomenės darniam vystymuisi.
Štai vienas iš politikos nuostatų „nedermės“ pavyzdžių. Nepaisant lėšų skirstymo aiškumo, „studijų krepšelių“ modelis ir konkurenciją dėl išteklių skatinantis liberalizuotas studijų programų akreditavimas ne tik neturėjo pastebimos teigiamos įtakos studijų kokybei, bet paskatino „sniego gniūžtės“ efektą nepamatuotai dauginant studijų programas ir sykiu žmogiškųjų išteklių išskaidymą. Tikėtasi aukštesnės studijų kokybės, bet SKVC ekspertai savo ataskaitose jau informuoja apie „palengvintai“ akredituotų programų žemą kokybę. Tai rodo dar vieną problemą: formaliai sukurtos vidinio kokybės užtikrinimo sistemos aukštosiose mokyklose realiai neveikia. Ir vėl strateginio valdymo spragos!
Ką aukštojo mokslo politikoje darome kitaip?
Aukštojo mokslo politikoje numatėme keturias pokyčių kryptis: tai kokybės kriterijais grindžiamas strateginis valdymas (visos sistemos ir kiekvienos aukštosios mokyklos lygmenyje); į studentą orientuotos studijos; visuomenės ir valstybės pažangą spartinantys moksliniai tyrimai ir inovacijos; nuolatinio mokymosi sistemos suformavimas.
Mūsų pirmieji darbai aukštojo mokslo strateginio valdymo srityje skirti apibrėžti aukštųjų mokyklų vertinimo kriterijams ir savitumui įvardinti (klasikinis, profilinis/specializuotas universitetas, akademija, taikomųjų mokslų aukštoji mokykla/kolegija) bei vientisos aukštojo mokslo sistemos vizijai pateikti. Dėl to pradėjome diskusijas su aukštosiomis mokyklomis ir išorės partneriais. Remdamiesi SKVC ir MOSTA analizėmis formuojame kriterijų sistemą „studijų krepšelius“ pakeisiančiam valstybiniam užsakymui pagrįsti. Kovo mėnesį kviesime svarstyti išvadas ir atsižvelgsime į visų susijusių Seimo komitetų nuomonę. Tuomet aukštosios mokyklos bus skatinamos įsivertinti savo vaidmenį ir galimybes, atsakyti į klausimą ar/ kaip universitetų jungimasis pagerintų aukštojo mokslo kokybę. Joms į pagalbą ateis SKVC ir MOSTA metodikos.
Šiame bare darbo turi ir Vyriausybė. Skaičiuojant paskutines 2016-tųjų dienas (2016–12–20), Seimas savo nutarimu įgaliojo Vyriausybę parengti siūlymus dėl valstybinių universitetų tinklo optimizavimo. Greta Seimo politinio sprendimo, Vyriausybė turi numatyti visą eilę procedūrų: jungtinio universiteto strateginio plano ir jo įgyvendinimo rodiklių įvertinimą, atsakomybę dėl vykstančių veiklų (studijų, sutarčių, projektų) tęstinumo, infrastruktūros, darbuotojų socialinių garantijų, pertvarkos kaštų apskaičiavimo ir kt.
Svarbus darbas pradėtas studijų programų lygmenyje. Studijų rezultatai (absolventų kompetencijos) yra esminis studijų programos komponentas, lemiantis tolesnę absolventų perspektyvą. Studijų rezultatus esmingiausiai lemia du veiksniai – studentų pajėgumas studijuoti ir dėstytojų pasirengimas dėstyti. Todėl optimizuojant valstybės lėšomis vykdomas studijų programas, studijų rezultatams bei jų įgyvendinimą laiduojančiai studentų atrankai bei dėstytojų dalykinei ir pedagoginei kompetencijai skirsime ypatingą dėmesį.
Kolegijų studentams siūloma naujovė – aukštojo mokslo trumposios studijos (120 kreditų), kurios galėtų būti profesinio bakalauro studijų sudėtine dalimi. Trumpųjų studijų tikslas – profesinė specializacija, susieta su konkrečia vieta darbo rinkoje. Jas įgyvendinant racionalu taikyti pameistrystės modelį bendradarbiaujant su verslo įmonėmis. Po trumpųjų studijų absolventai galės užimti Lietuvos kvalifikacijų sandaros V lygio pareigas ir (arba) tęsti studijas ir įgyti profesinio bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Kita vertus, toks studijų modelis skatins profesinių mokyklų abiturientus siekti aukštojo mokslo. Aukštojo mokslo sistemai įgyjant vis daugiau lankstumo ir jungčių tarp skirtingų komponentų, sukursime daugiau prielaidų individualizuotam mokymosi ir karjeros pasirinkimui.
Priėmimo į aukštąsias mokyklas sistema glaudžiai susijusi bendrojo ugdymo pertvarka: greta bendrųjų akademinių kriterijų (ne tik valstybinių egzaminų), aukštosios mokyklos galės atsižvelgti į pretendentų studijuoti individualius pasiekimus.
Tokią situaciją matome šiandien. Žvelgdami į aukštąjį mokslą prieš save turime labai aiškius orientyrus, ko siekiame. Universitetai turi rengti išsilavinusius piliečius ir konkurencingus specialistus, kurie būtų reikalingi Lietuvai. Politikoje viskas susiję ir joks aukštasis mokslas vienas pats negali užtikrinti sąlygų, kad jauni žmonės, gavę gerą išsilavinimą, galėtų ir norėtų likti, dirbti ir kurti Lietuvoje. Tą turėsime pasiekti ir tam reikės Seimo, ministerijų, verslo, galiausiai visos visuomenės susitelkimo. Tačiau visais laikais mokslas, o XXI amžiuje – būtent aukštasis mokslas yra ta sritis, kur prasideda geresnės šalies ateities kūrimas. Šiandien turime pareigą kuo greičiau pradėti šiuos pokyčius.
Trumpai apie autorių: Eugenijus Jovaiša – humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, archeologas, Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas