Dr. Norbertas Penkaitis
A.Butkevičiaus vyriausybė euro įvedimą 2015 m. deklaruoja kaip svarbiausią strateginį tikslą. Šis siekis pateisinamas socialiniu-ekonominiu požiūriu, jei jis pasitarnaus ekonomikos augimui ir tuo pagrindu – skurdo, nedarbo ir emigracijos mažinimui. Tačiau ne tik eilinių šalies piliečių, bet ir politinių partijų suvokimas apie euro zonos narystės privalumus ir grėsmes labai skiriasi, todėl labai svarbu suvokti realią euro perspektyvą Lietuvai.
Euro zonos situacija
Eurozona, kaip ES valstybių vieningos valiutos sąjunga, buvo įkurta 2002 m. Eurą įsivedė visos tuometinės ES narės, išskyrus Jungtinę Karalystę, Švediją ir Daniją. Pastarosios yra stabilios monarchijos, kurių piliečių dauguma didžiuojasi savo monarchija ir nėra linkusi atsisakyti savų kronų ar svarų sterlingų. Svarbiausi, vadinamieji Mastrichto kriterijai eurui įvesti yra valstybės skolos apribojimas iki 60 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), biudžeto deficito – iki 3 proc. BVP ir infliacijos lygio, kuris neviršytų 1,5 procentinio punkto trijų žemiausią infliaciją turinčių ES šalių.
Nors formaliai šie kriterijai galioja kaip sąlyga eurui įvesti, tačiau jie tapo pajuokos objektu, nes dauguma eurozonos šalių jų nepaiso. Išvada – ES biurokratija nesugeba valdyti situacijos. Ne tik Pietų Europos, bet ir kitų euro zonos šalių biudžeto deficitai dažnai yra žymiai didesni nei 3 proc. BVP, o visų euro zonos valstybių įsiskolinimo vidurkis viršija 90 proc. BVP. Iš šio scenarijaus išsiskiria labiausiai nusikaltusi Graikija su 160 proc. BVP skola ir pavyzdingiausia euro zonos narė Estija – su 10 proc.
Ypač dėl Graikijos nemokumo pagal kai kurių politikų ir ekonomikos „ekspertų“ pranašystes jau prieš kelis metus turėjo žlugti visa euro zona (kai kam – ir visa ES). Atėnus išgelbėjo Briuselio, Tarptautinio Valiutos Fondo ir Europos Centrinio Banko suteikta finansinė parama per lengvatines paskolas. Išlieka klausimas: kokią skolos dalį ir kada Graikija sugebės grąžinti?
Kaip ten bebūtų, euro zona ne tik išgyveno, bet ir plečiasi, nes, kaip žinoma, „mirusieji gyvena ilgiausiai“. Turėdami tikslą užkirsti kelią ekonominėms krizėms ateityje, Briuselis 2012 m. įkūrė euro zonos šalių 700 mlrd. eurų siekiantį Europos stabilizavimo mechanizmą (ESM), kuris gali suteikti paskolas palankiomis sąlygomis euro zonos šalims, atsidūrusioms sunkioje finansinėje situacijoje.
Euro potencialas
Euras nėra jokia panacėja, bet visai ES ir jos nariams suteikia žymiai daugiau pliusų nei minusų. Remiantis eurą įsivedusių šalių patirtimi panašaus efekto galima tikėtis ir Lietuvai.
Nuo pirmos euro įvedimo dienos laimi euro zonos eksportuotojai į kitas ES šalis ir importuotojai – sutaupo valiutos konvertavimo išlaidas. Šias išlaidas sutaupo ir valstybinės institucijos bei kiti juridiniai ir fiziniai asmenys, turintys paskolas eurais.
Tarptautinėje finansų rinkoje euras užtikrina aukštesnį reitingą ir galimybę naudotis pigesniais kreditais. Užsienio investoriams euro zonos valstybės yra patrauklesnės nei turinčios tik nacionalinę valiutą. Jau vien tik euro įvedimo perspektyva plačiau atveria duris užsienio investicijoms, nes kandidatės į euro zonos narystę privalo būti finansiniu požiūriu stabilios. Pagaliau ir visoje euro zonoje turistams ir visam turizmo sektoriui bendra valiuta suteikia nemažai privalumų. Po 2007 m. eurą įsivedusioms šalims narystė euro zonoje prisidėjo prie BVP augimo 0,5 proc. ir daugiau. Išsiskiria Estija, kurios BVP po euro įvedimo 2011 m. pašoko net 8 proc.
Kita įstojimo į euro zoną medalio pusė yra, kad tai susiję su vienkartinėmis išlaidomis pasirengiant ir įgyvendinant euro įvedimą – ir valstybinėms institucijoms, ir verslui, ypač komercinių bankų ir prekybos įmonių sektoriams. Be to, atsiranda prievolė įmokėti savo indėlį į ESM fondą, kuris Lietuvai siektų apie 300 mln. eurų išsimokėtinai per 5 metus.
Prieš euro įvedimą ir trumpą laiką po jo visos prekės privalo būti žymimos nacionaline valiuta ir eurais, tad dažnai tenka kainas apvalinti – tai paprastai vyksta į didesnę pusę. Tačiau šis kainų kilimas yra vienkartinis ir nereikšmingas. Didesnę reikšmę gali turėti kainų augimas, jei euras žymiai paspartina ekonomikos augimą. Šis efektas daugumai euro zonos narių pasireiškė 0,2–0,3 proc. infliacija.
Euro perspektyva Lietuvai
Lietuvos Bankas 2002 m. vasario 2 d. pagal tos dienos atsitiktinį JAV dolerio ir euro santykį labai „tiksliai“ susiejo 3,4528 lito su vienu euru, nors daugeliui sričių, ypač užsienio prekybai ir turizmui naudingesnis būtų 3,5 lito su euru santykis. Įstojimo į ES sutartyje Lietuva yra įsipareigojusi įsivesti eurą ir jis buvo Lietuvai pateiktas ant lėkštutės 2007 m., tačiau A.Brazausko vyriausybė tuo nepasinaudojo. Nors dėl to nukentėjo šalies ekonomika, tačiau tai buvo naudinga siauriems vyriausybės interesams, nes 2008 m. infliacija pašoko iki 8,5 proc., tad įsivedus eurą dėl kainų šuoliavimo būtų atrasti du kaltininkai – euras ir Brazauskas.
Dėl nesėkmės Vilnius apkaltino Briuselį politikavimu, prisiekė įsivesti eurą 2010 m., bet to vėl nesugebėjus – 2014 m. Susumavus visą neišnaudotą potencialą ekonomikos augimui ir valstybės finansams Lietuvos ūkis prarado ne vieną milijardą eurų. Palankios sąlygos eurui įvesti susiklostė 2015 m. – metais vėliau jos gali nepasikartoti.
Nors premjeras prisiekė atsistatydinsiąs, jei nematysime euro 2015 m., tačiau vyriausybė nesiteikia tinkamai informuoti visuomenę apie numatomus euro įvedimo rezultatus. Stebėtina, kad ne opozicinės, bet kai kurios vyriausybinės partijos kaišioja pagalius į ratus: V.Uspaskicho ruporas Loreta Graužinienė demagogiškai skelbia, kad svarbiausia yra įgyvendinti tikslų 1509 Lt minimalų mėnesinį atlyginimą, o įstojus į euro zoną dabartinis 1000 Lt atlyginimas prilygtų tik 300 eurų ir priverstų gyventojus badauti (!), R. Pakso „tvarkiečiai“ euro įvedimo klausimu postringauja apie referendumą, o V. Tomaševskio partiečiai – apie euro įvedimo atidėjimą neribotam laikui.
Nors šiems politikams euro zonos narystės privalumai, ekonomikos žlugdymas įgyvendinus 1509 Lt MMA, teisinės galios neturintis referendumas bei finansiniai praradimai atidedant euro įvedimą yra žinomi (bent turėtų būti), tačiau partiniai interesai yra aukščiau valstybinių. Jie vadovaujasi principu „priemonės pateisina tikslą“, o jų tikslas – į savo pusę pritraukti kuo daugiau rinkėjų, nes jų dauguma yra euro priešininkai.
Tai yra natūralu, nes žmonės, būdami blogai informuoti, labiausiai prisibijo kainų kilimo. Dėl kainų jie teisūs, kadangi numatomas 2015 m. kainų lygis bus aukštesnis nei 2014 m. net ir neįsivedus euro, nes 2015 m. jau užprogramuota, kad ženkliai augs BVP, atlyginimai, pensijos ir vartojimas. Galima prognozuoti, kad namų ūkiams kainų kilimas nebus reikšmingas, nes jį ribos vyriausybės kainų politika, ypač energetikos srityje, ir verslo įmonių tarpusavio konkurencija. Tuo būdu infliacija bus su kaupu kompensuojama didesnėmis pajamomis. Yra pagrindo tikėtis, kad numatomas spartesnis ekonomikos augimas sukurs naujų darbo vietų ir pristabdyti emigraciją.
Euro įvedimas 2015 m. yra jau beveik užtikrintas pagal visus Mastrichto kriterijus. Be to, A. Butkevičius stengsis išlaikyti pažadą ir išlikti premjeru. Vyriausybinės partijos galėtų užsitikrinti didesnį piliečių palaikymą, jei kvalifikuotai informuotų apie euro privalumus. Reikėtų priminti ir tai, jog Estijoje prieš euro įvedimą vyravo jo priešininkai, o šiuo metu 70 proc. jos gyventojų jį vertina teigiamai.