Bernardinai.lt
„Visame industrializuotame pasaulyje vyriausybės skuba dalinti pinigus senjorams. Vokietijos vyriausybė ne tik atšaukė savo planus padidinti pensinį amžių, kad taptų lengviau mokėti pensijas, tačiau ir neseniai paskelbė apie 5 proc. didinamas išmokas – didžiausias toks pakėlimas nuo pat 1993 metų (tada, priešingai nei šiandien, Vokietija išgyveno infliaciją). Lenkijos valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ vyriausybė vienu pirmųjų savo žingsnių po to, kai praėjusiais metais paėmė valdžią, sumažino pensinį amžių ir padidino išmokas“, – rašo Prinstono universiteto istorijos ir tarptautinių santykių profesorius Haroldas Jamesas.
Tuo metu, kai valstybių biudžetai jaučia įtampą, tokia tendencija gali atrodyti kaip plaukianti prieš srovę. Tarkime, Didžiosios Britanijos vyriausybė žengė priešinga kryptimi ir sumažino neįgalumo išmokas, nors dėl to ir atsistatydino vyriausybės ministras. Tačiau bendra tendencija didinti išmokas senjorams yra paaiškinama paprastai – politika. Europos ir Japonijos visuomenėms senstant, demografinė piramidė virsta aukšty kojomis, o mes regime jau ne klasių, o kartų kovą. Ši kova pirmiausia vyksta prie balsadėžių – seni žmonės laimi rinkimus, o jaunimas lieka namuose. Labiausiai dėl to nukenčia biudžetas kalbant apie balansą tarp išlaidų švietimui, pensijoms, sveikatos apsaugai ir mokestinį režimą. Verdant šiai kovai, tarp skirtingų kartų sudarytas paktas, kuris ilgą laiką grindė socialinį ir politinį stabilumą, buvo sulaužytas.
Konservatizmo filosofas Edmundas Burke’as visuomenę regėjo kaip sutartį ne tik tarp tų, kurie yra gyvi, tačiau ir tų, kurie jau yra mirę, ir tų, kurie dar gims. Burke’as įtariai žvelgė į populiarią politiką, kuri dabartinei kartai teiktų pirmenybę būsimų kartų sąskaita. Gerovės ekonomikos tėvas Arthuras Pigou manė, kad valstybė kažkaip apgins nesančius socialinio kontrakto partnerius, tačiau toks požiūris buvo beviltiškai idealistinis. Kokias paskatas vyriausybė turi tam, kad būtų nežinomų žmonių interesų gynėja mainais aukodama tikrus ir čia esančius rinkėjus?
Susitelkimas ties dabartimi turi ilgalaikių padarinių. Ši įtaka itin regima kalbant apie darbo jėgos mobilumą, kur kovą prie balsadėžių pralaimėjęs jaunimas pasirenka kitą ginklą – savo kojas. Valstybes, kuriose dominuoja gerontokratinė politika, jauni žmonės tradiciškai stengiasi kuo greičiau palikti. Kadangi jauni žmonės gauna nemažų subsidijų kalbant apie švietimą, tai palikdami savo šalį šie jauni žmonės kartu su savimi pasiima ir išteklius, kurie kitu atveju galėtų būti panaudoti kitų žmonių pensijoms. Tariant kitais žodžiais, paskui save jie palieka skolų naštą, kurią bus žymiai sunkiau sumažinti be jų pačių.
Šią tendenciją skatina ir neadekvačios ekonominės galimybės namuose. XX amžiaus viduryje spartus ekonomikos augimas lėmė, kad kiekviena karta turės geresnę ateitį nei prieš tai buvusioji. Šiandien regime priešingą vaizdą, kai visuotiniai bendri negalavimai ir prognozės apie stagnaciją pažadus apie geresnę ateitį verčia skambėti kaip melagingus. Daugelyje valstybių, ypač Viduržemio jūros šalyse, taip pat ir kitur Europoje bei Šiaurės Afrikoje, jaunimo nedarbas pasiekė rekordinį lygį, o tai lėmė kombinacija faktorių – problematiška makroekonominė politika ir prasta darbo rinkos politika. Jaunimui demonstruojant pasiryžimą iškeliauti, išlaidos švietimui vis labiau atrodo kaip lėšų švaistymas. Mažinant išlaidas švietimui, mažėja ir apimtis investicijų į žmogiškąjį kapitalą, kurią su savimi išsigabena emigrantai. Tačiau kartu mažėja ir žmogiškojo kapitalo apimtys, kurios lieka.
Geresnė politika būtų mėginti stabdyti jaunimo migraciją pasitelkiant efektyvesnę politiką, kaip kad Airija padarė XX amžiaus pabaigoje, kai ekonomikai sparčiai augant daug devintajame dešimtmetyje emigravusių išsilavinusių darbininkų sugrįžo ir taip dar paskatino ekonomikos augimą. Tam, kad toks pokytis įvyktų, tos šalys, iš kurių emigruoja jauni žmonės, privalo tapti atviresnės ir inovatyvesnės. O tai yra nemenka užduotis, kai politiką kontroliuoja vyresnė karta. Trumpai tariant, egzistuoja nemažai trikdžių, kurie tik palengvina gerontokratijai labiau įsitvirtinti.
Žala, kai pirmenybė teikiama senjorams, o ne jaunimui, neapsiriboja tik nacionaline ekonomika. Globaliniu mastu daromos žalos aplinkai mastai šiandien yra bene ryškiausia iliustracija apie tai, kaip šios dienos vidurinio amžiaus populiacija priima sprendimus, neatsižvelgdama į jaunąją kartą ir tuos, kurie dar ateis vėliau.
Iš tiesų globalinis atšilimas, pavyzdžiui, dažnai regimas kaip didžiulės naštos ateities kartoms primetimas. Nors šios naštos tikslus dydis dar nėra aiškiai apskaičiuotas, akivaizdu, kad šią naštą šiandien būtų galima smarkiai sumažinti globaliniu mastu investuojant santykinai mažas sumas. Tačiau valstybės ir toliau nesugeba atlikti tokių investicijų. Kai tokie reikalingi pokyčiai bus pagaliau įgyvendinti, jie jau bus kitos kartos problema, dėl to kainuos žymiai brangiau.
Šiuo atveju dabartinės kartos įveda tam tikrą mokestį ateities kartoms, kurios ir taip stokoja ateities perspektyvų. Kai kurie komentatoriai šią naštą įvardija dar griežtesniais terminais teigdami, kad dabartinė karta iš esmės kolonizuoja ateitį panašiai kaip europiečių kolonizatoriai praeityje užimdavo pasaulio teritorijas pasiimdami sau visus turtus, o vietiniams palikdami nuniokotą žemę.
Galima sakyti, kad būtų naivu tikėtis altruizmo iš dabartinės kartos. Iš tiesų šiandienėje į savąjį aš susitelkusioje kultūroje būtų sudėtinga tikėtis, kad žmonės į pirmąją vietą iškels būsimų kartų interesus. Šiandien kaip apsauginis vožtuvas veikia darbo rinkos mobilumas, kuris leidžia jaunimui kilti į revoliuciją prieš vyresniųjų savanaudiškumą ir pasitenkinimą. Klausimas yra tas, kas bus, kai galimybės užsienyje taps ne ką geresnės, nei kad dabar yra namuose.
Parengta pagal „Project-Syndicate“