Evgen Dykyj: Kai bus užimtas kuris nors iš didžiausių Ukrainos miestų, valdžia prabus (1 dalis)

kariuomeneskurejai.lt

Ar gegužę-birželį vyks naujas didelis rusijos puolimas ir kuo Ukraina galės jį atremti?

  • rusijos kariuomenės veržimasis sulėtėjo – ar Ukrainos gynėjams pavyko stabilizuoti fronto liniją?
  • Ar gegužę-birželį vyks naujas didelis rusijos puolimas ir kuo Ukraina galės jį atremti?
  • Kiek kritinis yra amunicijos trūkumas frontuose ir ar yra vilties gauti sviedinių atremti kitą priešo puolimą?
  • Kam buvo reikalingas Rusų savanorių korpuso reidas į rusiją ir kokia tikimybė, kad okupantai puls Sumų sritį?
  • Ar tikrai amerikiečiai prašė nedaužyti rusijos naftos perdirbimo pramonės ir ar masines rusijos raketų atakas galima laikyti reakcija į sėkmingas atakas prieš jų naftos perdirbimo gamyklas?
  • Ukrainos dronų pramonės sėkmė: dronai nuskrenda gilyn į rusiją ir pataiko ten, kur reikia, bet iškilo problema…
  • Personalo pokyčiai Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos taryboje bei užsienio žvalgyboje – ko tikėtis?
  • Kam naudingas teroro išpuolis Maskvos koncertų salėje „CrocusCityHall“?

Apie tai kovo 31 d. „Novynarnia“ laikinoji vyriausioji redaktorė Lesya Shovkun kalbėjosi su kariniu-politiniu analitiku, antiteroristinės operacijos veteranu, buvusiu „Aidar“ bataliono kovotoju 2014–2015 metais Evgen Dykyj.

Apie rusijos puolimą žiemą: „veiksminga priropojimo it tarakonai taktika“

– Praėjusį mėnesį rusai įgijo pastebimų sėkmių verždamiesi į vakarus Avdijivkos kryptimi. Vasario 24 d. kalbėjome apie tai , kad okupantai ruošiasi užimti Lastočkino – ir nuo to laiko jiems pavyko užimti ne tik Lastočkino, bet ir kelis Novomykhailivkos ir Robotynės rajonų kaimus, puolė ir puola Bachmuto, Časiv Jaro rajonuose ir kt. Ar galima laikyti, kad tai buvo „pirma serija“ jų didelio masto puolimo, paskelbto 2024 m. pirmąjį pusmetį? Ir ar dabar galima teigti, kad šis bandymas užspringo?

– Sakyčiau, kad tas jų plataus masto puolimas iš tikrųjų prasidėjo iškart, kai tik buvo užgniaužtas mūsų pernykštis plataus masto puolimas. Praktiškai, rudenį su jais apsikeitėme vietomis. Kai kur iki rugsėjo imtinai vis dar puolėme mes, bent jau kai kuriuose sektoriuose.
O kai tik išsikvėpėme, iškart – jau spalį – prasidėjo tas jų puolimas, kurio tęsinį stebime ir dabar. Tai yra, vienas galingas „žiemos“ puolimas, kuris tikrai palaipsniui išsikvėpinėja, bet tik išsikvėpinėja, ir dar neišsikvėpė.
Bet iki kito mūsų susitikimo, manau, jis jau išsikvėps. Dar kartą priminsiu Ukrainos vyriausiosios žvalgybos vadovo Kirilo Budanovo prognozę, su kuria visiškai sutinku: kad dabar mus puolančiai grupuotei potencialo pakaks daugiausiai iki balandžio vidurio . Ir šiuo atveju tai ne kokios „dvi ar trys Arestovičiaus savaitės“: tai elementarūs jų nuostolių ir papildymų paskaičiavimai.
Šiuo metu pasipildyti jiems labai blogai sekasi. Su praradimais, mūsų gynėjų dėka, jiems viskas klojasi taip, kaip mums reikia. Jie ir toliau vis šliaužia pirmyn naudodami tą sąlyginai naują mažųjų „mėsos šturmelių“ taktiką. Tai yra, jie negaili žmonių taip pat, kaip ir anksčiau, bet jau nebevaiko tų masinių bangų, o atšliaužia ne didesnėmis, kaip dviejų skyrių grupėmis – iki 10-20 kovotojų.
Bet taip yra visur, visoje fronto linijoje. Pavadinčiau tai priropojimo it tarakonai taktika. Tie tarakonai prišliaužinėja, juos labai patogu pakulne traiškyti, bet kai jų tiek daug atšliaužia, o mūsų gynėjų, deja, labai mažai, tai dėl to tarakonai prašliaužia, prašliaužia ir prašliaužia. Tai yra, frontas vis labiau išsilenkia. Nepaisant kai kurių viešų pareiškimų, jo stabilizuoti dar nepavyko. Tiesiog jei prieš mėnesį jis greitai išsilenkdavo, tai dabar, palyginus su ta situacija, pasidarė geriau. Tačiau „pagerėjo“ ir „frontas stabilizavosi“ vis tiek yra skirtingos sąvokos.
Suprantu, kad kariuomenės oficialūs atstovai privalo mus nuraminti. Bet kai jie sako visus šiuos dalykus „padėtis kontroliuojama“, „stabilizuota“ ir pan., tai, deja, turi taip pat ir neigiamų pasekmių. Viena vertus, žmonės jaučiasi ramesni, nepuola išvykinėti griebę lagaminus. Juk dabar nei vienam didžiųjų Ukrainos miestų tikrai negresia okupacija (apšaudymai – visai kas kita).
Bet kai nuolat apie tai galvojame, tai iš tikrųjų tam tikru būdu vyksta klaidinimas. Nes niekas nesako, kad taip bus visada. O žmonėms susidaro būtent toks įspūdis. Jei pažvelgsime, pavyzdžiui, į Deep State žemėlapį , bus aišku, kad frontas vis dar lenkiasi. Tik dabar – daug lėčiau.
Taip yra todėl, kad priešai pamažu baigiasi, apie ką jau kalbėjome. Šios dabar šliaužiančios grupuotės puolimo potencialas išsenka… Bet kas sakė, kad vėliau ją pakeisti nebus atsiųsta nauja, daug gausesnė grupuotė?

„Joks įtvirtinimas neapsigina pats“

– O kiek jie dar gali taip šliaužti? Kai kurie Vakarų ekspertai „braižo“ apytiksles ribas, susidedančias iš gamtinių kliūčių ir linijų tų inžinerinių bei fortifikacinių statinių, kurių statybos tebesitęsia…

– Apibendrinant, sakyčiau, kad jie gali pasiekti tas trečiąsias gynybos linijas, kurias dabar stato regioninės karinės administracijos. Nes tai tikrai fundamentalūs įtvirtinimai, kuriuos paprasti civiliai statybininkai stato iš daugybės betono ir metalo. Ir tai grupuotei, kuri dabar kovoja prieš mus, tikrai neužteks jėgų pralaužti tuos įtvirtinimus.

Įtvirtinimų statyba

Tiktai tos mano prognozės yra labai santykinės. Nes dabar siejuosi prie to, kur yra koks įtvirtinimas. „Nulinėje zonoje“ viskas labai blogai, kažkur už 5 kilometrų ir toliau daug geriau, nes inžinerinius fortifikacinius statinius stato inžinierių būriai. O ten, gilumoje, kur stato regionų administracijos, ten tiesiog kapitalinė statyba.
Tačiau yra viena problema: joks įtvirtinimas negali apsiginti pats. Ir mes galime pastatyti didžiulę Surovikino liniją, kuri, išties, buvo tikrai labai galinga. Beje, pripažįstu savo klaidą – juokiausi iš jų „drakono dantų“, bet jie, derinant su visa kita, pasirodė tikrai veiksmingi. Bet kiek apkasų beiškastume ir „drakono dantų“ neprimėtytumėme, yra niuansas: Surovikino linija išsilaikė ir dėl to, kad į ją buvo atvežta 450 000 „mobikų“.
Štai 450 tūkstančių „mobikų“ ir fortifikacijos  – tai veikia. O kai pas mus „nulinėje zonoje“ bataliono atsakomybės sritį kartais gina vienas skyrius – tai yra keliolika žmonių, netgi ne būrys!… Nežinau, kaip jie išvis laikosi.
Taip, ne visada viskas taip blogai. Bet šiaip žmonių labai trūksta, tad sunku. Juo labiau, kad dabar vadovybė daugiau ar mažiau suderino rotacijos sistemą. Palyginti su tuo, kai kai kurios brigados Avdijivkoje sėdėjo dvejus metus nerotuotos, tai tikrai labai didelis progresas.
Tačiau sprendimas, ar atšaukti brigadą, priimamas atsižvelgiant į tai, kiek ten liko žmonių. Ir be to, pavyzdžiui, 40% komplektacija laikoma normalia. Jei nukris žemiau 30% – na, tada tikriausiai atšauksime ją atnaujinti. Tačiau į šį skaičių įeina štabas, logistikos tarnybos, remontininkai, virėjai. Taigi, brigadoje „nulinėje zonoje“ gali ir nieko nebūti, bet sėdi štabas, aprūpinimo tarnybos, artilerija (kuri kaip tik sėdi, ir nešaudo, nes neturi sviedinių)  – ir 40 proc. yra nominaliai, todėl jokia rotacija ir nepriklauso, laikykite pozicijas, vykdykit užduotis.
Tokiu būdu susidaro baisus uždaras ratas. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės yra demotyvuoti mobilizuotis – ir dėl tų priežasčių, kurios, mano nuomone, yra tikrai svarios – noro tarnauti įgūdžius atitinkančioje pozicijoje. O kai žmogus sužino, jog su juo pasirašys sutartį kaip technikos remontininku, o rytoj pasakys, kad „mes neturime kovotojų, „irklą“ (tarp karių paplitęs automato AK-74 su medine buože pavadinimas) į dantis ir pirmyn“…O jeigu tu artileristas? Puiku! Na, tu juk supranti, kad dabar sviedinių nėra ir nežinia, kada jie pasirodys. Taigi, taip pat „irklą“ į dantis ir pirmyn!

24-osios atskirosios mechanizuotos brigados pėstininkai Donecko srityje. Olenos Maksymenko (Novinarnia) nuotr.

Ir paaiškinimas čia labai paprastas: yra brigados atsakomybės zona, kurią privalu laikyti, į ją veržiasi orkai, o tu nebeturi nieko, išskyrus virėjus, remontininkus ir artileriją be sviedinių. Tokioje situacijoje blogas brigados vadas nuo gero skiriasi tik tuo, kad pirmasis tiesiog pasiųs savo virėjus, o antrasis kartu su jais eis į pozicijas. Bet ir blogajam, ir gerajam vadui teks juos siųsti į priekį, nes kitų žmonių jie neturi.

– O kokia išeitis? Nes tu faktiškai pats demotyvuoji žmones, kurie įsitikins: o, mes juk kalbėjome, kad taip yra, ir to bijome.

– Todėl ir sakau, kad tai uždaras ratas: kuo mažiau žmonių mobilizuojami, tuo daugiau susidaro tokių situacijų, kai tenka kautis virėjams ir remontininkams. Jeigu jų brigada būtų pilnos komplektacijos, tokio poreikio nebūtų. Vadinas, kad bijantys mobilizacijos patys sukuria situaciją, kuri tą baimę dar labiau padidina. Toks Urobosas, kuris ryja savo uodegą. Ir tai baisu.

putinas dėl mobilizacijos problemų neturi. O mūsuose kvailos vištos blokuoja greitkelius“

– Ar mobilizacijos įstatymas, kuris tuoj, tuoj turėtų būti pateiktas antrajam svarstymui parlamente, gali kaip nors pagerinti tą situaciją?

– Tiesą sakant, jis jau ir taip buvo silpnas, o po to, kai jį dar prikimšo visokių taisymų… Išties, beveik nebesvarbu, bus jis priimtas, ar ne. Ne visai nesvarbu tik dėl vienos priežasties: ten vis tik yra 36 mėnesių tarnybos norma. Atitinkamai, tai susiję su apsauga tų, kurie dabar mus gina. Ir tik dėl to, mano nuomone, šis įstatymas vis tiek turėtų būti priimtas – nes jis suteikia tą garantuotą teisę demobilizuotis.
O sugriežtinančių atsakomybę už išsisukinėjimą  normų  jame ir anksčiau buvo nedaug, o dabar ir tos išvalytos. Taigi tai bus ne įstatymas mobilizuoti, o mūsų gynėjų demobilizacija. Ir tai jau yra daug, nes jie to nusipelnė.
Tačiau mobilizacijos įstatymo mes tiesiog neturime. Suprantu, kad ši tema jau pasiekė visus, jog nebesinori apie tai girdėti ir skaityti. Ir kad šita tema aš visiems įkyrėjau. O kaip jau man pačiam tai įkyrėjo? Kartais jautiesi tarsi pamokslininkas, kuris eina aplinkui ir ragina: „Atgailaukite!“, „Atgailaukite!“.
Nusidėjėliai ir toliau  neatgailauja, jis visiems jau seniai atsibodo ir visi, geriausiu atveju atsižegnoja. Bet ką dar jis gali pasakyti, kol jie neatgailaus? Tas pats man yra mobilizacija. Patikėkite, aš ir pats nenorėčiau apie tai vėl ir vėl kalbėti.

Tačiau tai yra kritinė, pagrindinė problema, nuo kurios dabar priklauso, ar mūsų šalis iš esmės egzistuos.

Ir ši problema nebuvo sprendžiama visą tą laiką, kiek mes čia apie tai kalbame – tai yra mažiausiai pusę metų, jei ne daugiau. Ir per visą šį pusmetį mūsų gynėjų vis mažiau, kariuomenė tirpsta. Kažkas iškrito dėl sužeidimų, kažkas žuvo. Kažkam paprasčiausiai sušlubavo sveikata, žmonės tiesiog nusidėvėjo.
Papildymas yra– netiesa, kad jo visai nėra. Tačiau tas papildymas šiuo metu net nepadengia nuostolių. Jau nekalbant apie bet kokį sustiprinimą.
Tai yra, situacija tokia: fronte visą tą laiką darėsi vis blogiau, o užnugaryje niekas nepasikeitė. Tiksliau, pasikeitė į blogąją pusę: kai pirmą kartą pradėjome šią temą, dar nebuvo akivaizdu, kokia galinga yra antimobilizacinė kampanija. Dabar tai matoma.
Ir ji jau ne tik telegramų kanaluose, bet jau seniai išsiliejo į gatvę. Maža to, jos organizatoriai ramiai vaikšto gatvėmis su savo „gaujomis“ – per tą laiką įvyko Kosmačas , atsirado karingieji huculiai su kirviais. O dabar jau kelius blokuoja.
Ne rusijoje. Ne šalyje-agresorėje moterys blokuoja kelius, kad jų vyrai nebūtų mobilizuoti. putinas tokios problemos neturi. O tai atsiranda pas mus. Ir kur – Užkarpatėje!
Na, žinoma, tos kvailos vištos įsitikinusios, kad rusai jų neokupuos – nes Užkarpatė pažadėta Orbanui. Ir joms tinka, kad tuo metu, kai mes pralaimėsime karą, pas jas įžengs graži, tvarkinga vengrų kariuomenė ir apsaugos. Nes jiems priešai yra teritorinio komplektavimo centrai, o ne maskoliai, kurių, kaip jie galvoja, ten nebus. Toks variantas, kad maskoliai gali „išmesti Orbaną“ į jų kvailas galvas tiesiog neateina.
Pabrėžiu: turiu omenyje ne visą Užkarpatę –pažįstu nuostabių žmonių iš ten, kurie visą šį laiką didvyriškai kovoja. Bet aš negaliu vadinti tų moterų, kurios užtvėrė kelią [Kyivas-Čopas], kad jų vyrai nebūtų mobilizuoti, kitaip nei kvailomis vištomis. Ir jų elgesys jokiu būdu nemeta šešėlio tiems iš Užkarpatės, kurie sąžiningai atlieka savo, kaip Ukrainos piliečių, pareigą. Jie yra iš skirtingų pasaulių, nors iš to paties regiono.

rusijos federacijoje liaudis „prisiekė ištikimybę valdovui“ ir eina mirti už jį. O mes jau dabar prarandame galimybių langą“

– Prezidentas Zelenskis sako , kad rusai po kelių mėnesių ruošia didelį (kontr)puolimą, Vakarų žiniasklaida rašo, kad jis gali įvykti gegužės pabaigoje – vasaros pradžioje. O naujasis Sausumos pajėgų vadas Oleksandras Pavliukas neseniai taip pat įspėjo, kad jie taip pat vasaros pradžiai kuria kone 100 000 naujų karių grupuotę. Gal būt čia kalba pirmiausia eitų apie išnaudotų pajėgų papildymą, betgi bet kuriuo atveju jų puolimo perspektyva naujomis pajėgomis mums nėra labai optimistiška. Ką mes pajėgtume tam priešpastatyti?

– Nieko. Tiksliau, jokių žmonių. O ta grėsmė yra visiškai reali – vienintelis dalykas, su kuriuo nesutinku, yra konkretus laikas. Jau kalbėjome apie tai, kad tie ropojantys tarakonai išsikvėps balandį. O jų nauja didelė mobilizacijos banga tik dabar prasideda. Lyg jie būtų padarę pauzę…
Beje, turiu paneigti kai kuriuos mūsų informacinėje erdvėje egzistuojančius mitus: būk tai teroro aktas rusijoje įvyko dėl to, kad kremliui reikėjo priežasties mobilizacijai. Taigi, aš jums pareiškiu!

putinui nereikia jokių pretekstų mobilizacijai – jis dėl to problemų neturi.

Tai ne jam kvailos vištos blokuoja kelius. Ten visi, kurie norėjo pabėgti, pabėgo dar 2022-aisiais, o visi likusieji geria savo 100 gramų ir klusniai eina į karinį komisariatą pasiimti šaukimo.
Bet vis tiek jie padarė pauzę aktyvioje mobilizacijoje per tą juokingą įvykį, kuris pas juos vadinosi „rinkimais“. Nenorėjo „sudrumsti“. Atrodė, kad galėjo jų ir nepaisyti, jei taip aišku, ką „išrinks“ prezidentu?
O iš tikrųjų tai buvo savotiškas ritualas, beveik religinis, kuris jiems buvo tikrai svarbus: liaudis turėjo „prisiekti ištikimybę“ valdovui. Ir ji prisiekė (nebuvo jokių rimtų bandymų pasipriešinti, kurie būtų sugadinę tą patvaldystės ,,šventę‘‘  rusijoje). Tai yra, ritualas įvyko, buvo duota ištikimybės priesaika valdovui – ir dabar, draugai ištikimieji valdiniai, praktikuokite savo ištikimybę: eikite ir mirkite.

Mariupolis dabar.

Ir va dabar jie vėl masiškai eis mirti. Bet juk tai procesas. Šoigu įsakymas surinkti 300 000 naujų „mobikų“ jau paskelbtas tinkle. Beje, tas skaičius labai logiškas. Prisiminkime, kaip praėjusį kartą, 2022-ųjų rudenį, tokioje situacijoje jie iš karto paėmė 450 tūkst. Ir tada sistema žlugo, neatlaikiusi tokio antplūdžio. Tačiau 300 000 – kaip tik panašus į realų skaičių, kiek jie daugiausia vienu metu sugebėtų suvirškinti.
Taigi, tie trys šimtai tūkstančių dabar bus renkami. Kol juos surinks, aprengs, paruoš ir jie čia atvyks, tikrai užtruks ne vieną mėnesį, Sakyčiau, nuo šaukimų dalinimo pradžios iki jų atvykimo į frontą turėtų praeiti 4-6 mėnesiai. Taigi, grubiai tariant iki liepos pabaigos-rugsėjo mėn. Tokį turime laiko laisvatarpį.
Na, o tada visi 300 000naujų „mobikų“ bus atgrūsti čia. Ir kuo mes juos pasitiksime – tai jau priklauso nuo to, ką veiksime visą tą laiką. Tiesą sakant, mes jau prarandame unikalų galimybių langą. Nuo balandžio iki preliminariai liepos pabaigos turėsime mažiausiai tris mėnesius, kai esami orkai bus išsikvėpę, o nauji dar neparengti. Galima būtų pereiti į puolimą ir labai rimtai juos triuškinti, perlaužti karo eigą savo naudai…
Ir apmaudžiai nebus kam. Duok Dieve, kad pakaktų žmonių išlaikyti tą ploną raudoną liniją. O tie, kurie ją laiko dabar, tiesiog fiziškai neatlaikys 300 tūkstančių naujos  grupuotės.

putinas nesugebėjo pažadinti Europos – o Trumpo „dėka“ ji pagaliau pabudo“

– Aišku, kad nėra kam. O ar yra kuo? Mes visada sakome, kad žmonės ir amunicija – du būtini komponentai. Ką žinai apie sviedinių tiekimą Ukrainai, kuriuos Čekija dabar visur mums renka? Ar tavo vadinamas „Vakarų frontas“ turi kokių perspektyvų?

– „Vakarų fronte“, laimei, permainų yra. Dar daugiau, pokyčiai yra labai rimti. Tų pokyčių varomąja jėga, visų pirma, tapo Čekijos Respublikos prezidentas Peteris Pavelas. Bet, laimei, jis nėra vienas. Jis tiesiog puikiai inicijavo, o paskui ir moderavo tą procesą. Tačiau beveik visi europiečiai prie jo prisijungė. Europa pabudo.
Čia reikėtų padėkoti Trumpui: jis pažadino Europą. putinas nesugebėjo jos pažadinti, o Trumpas sugebėjo. Jis susigalvojo į šiltą vonią, kurioje europiečiai sėdėjo pastaruosius 30 metų, įpilti tokį kibirą ledinio vandens, kad toliau „nepastebėti“ situacijos tapo neįmanoma.
Dabar Europa skubiai investuoja, visų pirma, į savo saugumą. Bet, laimei, ji puikiai supranta, kad mes suteikiame jiems laiko tam investavimui. Nes dabartinėje būsenoje jie nepasirengę sutikti rusus, o mes dabar bendrą priešą atitraukiame į save. Ir todėl jie pasiruošę investuoti jei ne į mūsų pergalę, tai bent, kad mes atsilaikytume.
Tačiau yra kitas klausimas: į ką jie turėtų investuoti. Ir su tuo kaip tik yra didelių problemų. Nes pinigai pinigais, bet jie automatiškai konvertuojami į „geležį“ – ginklus dar reikia pagaminti.
Todėl Peteris Pavelas užsuko absoliučiai puikų derinį, ieškodamas mums amunicijos toli už Europos ribų. Be to, jis nutyli, kur tiksliai, ir tai labai teisinga. Nes rusija, deja, turi daug spaudimo svertų vadinamųjų globalių Pietų ir „trečiojo pasaulio“ šalims. Dideli kalibrai, kaip ir dideli pinigai, mėgsta tylą.
Taigi jau aišku, kad „čekiški kukuliai“ greitai atvyks pas mus, dalis gal jau ir atkeliavo. Nes fronte situacija tikrai pagerėjo. 155 kalibro kaip nebuvo, taip ir nėra, bet su sovietiniais 152-uoju ir su 120-uoju kalibrais yra daug geriau.

17-osios brigados artileristas. Archyvo nuotrauka

O Pavelas, kaip žinome, rado mums apie milijoną sviedinių. Jei per dieną iššauti po 5 tūkstančius – mums tai būtų neblogas normatyvas. Nes pernai puolimo piko metu per dieną lupdavome po 7-8 tūkstančius ir jautėmės labai komfortabiliai, nes mūsų artilerija daug taiklesnė nei rusų. Milijoną daliname iš 5 tūkstančių ir gauname 200 dienų. Tai yra, vien ta Pavelo surasta partija turėtų aprūpinti mūsų artileriją daugiau nei pusmečiui.
Bet kad ir kokie svarbūs bebūtų sviediniai, net ir jų trūkstant mes vis tiek turime kuo kautis. Nėra kam kautis.

„Orkai vėl ims  pulti, žlugs frontas, bus užimtas koks nors iš didžiausių Ukrainos miestų – tada valdžia atsitokės“

– Jau sakei, kad dabartinės formos mobilizacijos įstatymo projekto priėmimas mums nepadės. Vadinasi, nėra išeities?

– Na, aš asmeniškai matau du variantus. Vienas realesnis, kitas geresnis. Geras variantas, žinoma, būtų, jei viskas, ką mes čia šia tema kalbame, būtų tiesiog išgirsta. Ir tie, nuo kurių priklauso sprendimai, aiškiai suprastų, kad užtenka žaisti, nes netrukus ateis nauja rusų „mobikų“ banga, kuri tiesiog pralauš fronto liniją, ir mes visi turėsime daug bėdos.
Tiesą sakant, laikas jau prarastas – būtent civilinei valdžiai, nes kariškiai viską gerai supranta. Jei mobilizacijos pakeitimai būtų buvę priimti seniai – net jei, pavyzdžiui, 2023-ųjų gruodį – mes būtume galėję pasinaudoti minėtu „galimybių langu“ savo puolimui. Na, jau viskas, pamirškim. Bet jei šis klausimas pajudėtų bent dabar, iki kito mūsų susitikimo balandžio mėnesį, atsirastų galimybė bent jau surinkti ir paruošti žmones kitam orkų puolimui.
Tada sutiktume priešą ne šiaip tuščiais įtvirtinimais, bet įtvirtinimais, kuriuose sėdėtų apmokyti kovotojai. Ir jų naujas puolimas ten užspringtų, ir 300 tūkstančių atgultų į mūsų žemę, kaip ir jų pirmtakai.
Bet, bijau, kad šis „geras“ scenarijus yra visiškai nerealus. Dėl to, kad iš to, kas valdžios daroma dėl mobilizacijos, bijau, kad realybėje scenarijus bus kitoks: orkai vėl puls, frontas žlugs, bus užimtas koks nors iš didžiausių Ukrainos miestų. Pavadinimo specialiai nesakau, kad „nenužiūrėčiau“ – nes galimi įvairūs variantai.
O kai rusai pralauš frontą ir užims kokį nors mūsų didmiestį, tada vėl bus kaip 2022-aisiais. Kai iki vasario 23 d. imtinai nieko nedarėme, kad ruoštumės karui, o ketinome kepti šašlykus. Ir tada 24 dieną – oho, kokie visi herojai pasirodė. Ir žmonių didvyriškumu buvo užkimšta skylė, kurios tiesiog neturėjo būti. Taigi, bus tas pat.
Kai frontas žlugs ir vienas iš mūsų miestų atiteks orkams, mūsų valdžia smarkiai išsibudins. Ir per vieną naktį jie balsuos dėl įstatymų, kurių negali apsvarstyti jau šešis mėnesius. Ir vėl atsiras eilės prie karinių komisariatų ir t.t. Bet kaina vėl bus labai didelė.
Atrodo, kad kitaip mes ir nesimokome.

Taip pat skaitykite:
Evgen Dykyj. Nei teisingumo, nei mobilizacijos (išromyto įstatymo projekto analizė)

(Bus daugiau)

Vertė L. L. Redagavo Vidmantas Petras Kuprevičius

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top