pravmir.ru
Stačiatikių dvasininkas Feodoras Liudogovskis (Феодор Людоговский) samprotauja apie tai, kodėl dauguma žmonių faktiškai pamiršo siaubingą karą, ir apie tai, kad jo pakartojimo galimybė net ir labai reali.
Aš prastas publicistas. Geras publicistas (skiltininkas, eseistas) pasitelkia ironiją ir metaforas; jo kalbai nestinga smagumo ir tam tikro puošnumo, tačiau ir jis viskam jaučia saiką – jis gerbia ir vertina savo skaitytoją ir todėl jam nepateikia jokių iš anksto parengtų atsakymų, nemoralizuoja, o tik pasiūlo faktus ir užuominas, o skaitytojas – kaip suaugęs ir išsilavinęs žmogus – gali ir pats pasidaryti išvadas iš to, kas pasakyta.
Aš prastas publicistas – ir aš nekalbėsiu užuominomis. Sunku savyje rasti jėgų subtiliai ironijai, kai širdis perpildyta kartėlio, kuomet esi ties nusivylimo riba.
Neseniai vienoje Maskvos gatvių (tiesą sakant, kam čia tie neapibrėžtumai: tai buvo Suščevskio pylimo 59-asis namas, šalia įėjimo į metro „Marjina rošča“), kur aš pamačiau mašiną su lipduku ant galinio lango. Ne, tai nebuvo įprasti žodžiai „Ačiū seneliui už Pergalę!“ („Спасибо деду за Победу!“), su Georgijaus juostele kokioje nors netikėtoje vietoje. Ant pilkos „Volgos“ lango stiklo buvo parašyta: „1941–1945. Galime pakartoti“.
Aš suprantu, jog daugelyje savo publikacijų kalbu apie akivaizdžius dalykus. Tačiau patirtis rodo, kad tai, kas akivaizdu vieniems, kitiems atrodo tarsi paslėpta už septynių užraktų. Todėl leisiu sau priminti, ką reiškia „1941–1945“.
Tai pats baisiausias karas mūsų šalies ir visos žmonijos istorijoje. Tai – trisdešimt milijonų žuvusių mūsų tėvynainių. Tai – milijonai ir milijonai žmonių, praradusių savo fizinę ir dvasinę sveikatą, milijonai sužeistų ir suluošintų, našlių ir našlaičių. Tai – sunaikinti miestai, išardytos šeimos, sugriauti gyvenimai. Tai buvo karas, po kurio mūsų šalis iki šiol neatsigavusi.
Ar mes galime tai pakartoti? Na taip, nesunkiai. Tačiau kol dar nenuslydome į kruvino chaoso bedugnę, norėtųsi suprasti, kaip mes prie šitokio gyvenimo priėjome. Panašu, jog per tuos du dešimtmečius po SSRS žlugimo mūsų šalyje užaugo karta, kuriai karas – tai tarsi kažkas iš priešistorinio laikotarpio, vykusio legendinėje epochoje ir labiausiai pažįstamo iš anekdotų apie Štirlicą. Antraip iš kur būtų atsiradęs tas banaliai žvalus „Ačiū seneliui už Pergalę!“
Jeigu tu reiški padėką žmogui už tai, kad jis išgelbėjo tavo gyvenimą paaukodamas savąjį, tuomet kažin ar čia dera kvailokos „častuškos“. Bet jeigu tas senelis – tik folkloro personažas, tarsi koks „Čiukčia“ ar Vovočka, tuomet kodėl gi ir ne? Tuomet visa tai iš tiesų gali būti ir linksma, ir šmaikštu.
Panašiai kaip prisiminimai apie karą, išnyksta ir atmintis ir apie raudonąjį terorą, Stalino represijas, apie sovietines koncentracijos stovyklas, apie bolševikų ir čekistų vaidmenį mūsų tautos tragedijoje, kuri 20-ame amžiuje buvo įsisiautėjusi mūsų šalyje. Šiandien mes vis dažniau išgirstame, koks išmintingas vadovas buvo tautų tėvas. Žinoma, pasakoma (kaip sakydavo ir sovietmečiu), jog būta ir klaidų, ir trūkumų, ir perlenkimų, tačiau apskritai paėmus…
O apskritai paėmus, istorinės atminties stoka pavirsta tuo, jog išduodamas atminimas žmonių, kritusių nuo Stalino ir Hitlerio budelių rankų. Ir juk išduodami ne kažin kokie senovės skitai, o mūsų seneliai ir proseneliai, senelės ir prosenelės. Ir jeigu buvę sovietiniai žmonės pasirengę išsižadėti net ir netolimų savo protėvių, tuomet apie kokią mūsų šalies ateitį galima kalbėti? Ir jeigu mūsų „pravoslavų“ tauta šitaip nevertina žmogaus gyvenimo, tai negi šie žmonės gali save laikyti Kristaus – atidavusio gyvenimą už daugelį – mokiniais?
Jūs jau man atleiskite – gražiai parašyti nemoku. Volga įteka į Kaspijos jūrą, arkliai ėda avižas ir šieną, iš savų klaidų reikia mokytis, be praeities nėra ateities… Visa tai banalios tiesos. Tačiau, matyt, ne visiems.
Iš rusų kalbos vertė Ignė Gustaitytė