Feodor Liudogovskij. 1941–1945. Galime pakartoti?

pravmir.ru

Stačiatikių dvasininkas Feodoras Liudogovskis (Феодор Людоговский) samprotauja apie tai, kodėl dauguma žmonių faktiškai pamiršo siaubingą karą, ir apie tai, kad jo pakartojimo galimybė net ir labai reali.

Aš prastas publicistas. Geras publicistas (skiltininkas, eseistas) pasitelkia ironiją ir metaforas; jo kalbai nestinga smagumo ir tam tikro puošnumo, tačiau ir jis viskam jaučia saiką – jis gerbia ir vertina savo skaitytoją ir todėl jam nepateikia jokių iš anksto parengtų atsakymų, nemoralizuoja, o tik pasiūlo faktus ir užuominas, o skaitytojas – kaip suaugęs ir išsilavinęs žmogus – gali ir pats pasidaryti išvadas iš to, kas pasakyta.

Aš prastas publicistas – ir aš nekalbėsiu užuominomis. Sunku savyje rasti jėgų subtiliai ironijai, kai širdis perpildyta kartėlio, kuomet esi ties nusivylimo riba.

Neseniai vienoje Maskvos gatvių (tiesą sakant, kam čia tie neapibrėžtumai: tai buvo Suščevskio pylimo 59-asis namas, šalia įėjimo į metro „Marjina rošča“), kur aš pamačiau mašiną su lipduku ant galinio lango. Ne, tai nebuvo įprasti žodžiai „Ačiū seneliui už Pergalę!“ („Спасибо деду за Победу!“), su Georgijaus juostele kokioje nors netikėtoje vietoje. Ant pilkos „Volgos“ lango stiklo buvo parašyta: „1941–1945. Galime pakartoti“.

Aš suprantu, jog daugelyje savo publikacijų kalbu apie akivaizdžius dalykus. Tačiau patirtis rodo, kad tai, kas akivaizdu vieniems, kitiems atrodo tarsi paslėpta už septynių užraktų. Todėl leisiu sau priminti, ką reiškia „1941–1945“.

Tai pats baisiausias karas mūsų šalies ir visos žmonijos istorijoje. Tai – trisdešimt milijonų žuvusių mūsų tėvynainių. Tai – milijonai ir milijonai žmonių, praradusių savo fizinę ir dvasinę sveikatą, milijonai sužeistų ir suluošintų, našlių ir našlaičių. Tai – sunaikinti miestai, išardytos šeimos, sugriauti gyvenimai. Tai buvo karas, po kurio mūsų šalis iki šiol neatsigavusi.

Ar mes galime tai pakartoti? Na taip, nesunkiai. Tačiau kol dar nenuslydome į kruvino chaoso bedugnę, norėtųsi suprasti, kaip mes prie šitokio gyvenimo priėjome. Panašu, jog per tuos du dešimtmečius po SSRS žlugimo mūsų šalyje užaugo karta, kuriai karas – tai tarsi kažkas iš priešistorinio laikotarpio, vykusio legendinėje epochoje ir labiausiai pažįstamo iš anekdotų apie Štirlicą. Antraip iš kur būtų atsiradęs tas banaliai žvalus „Ačiū seneliui už Pergalę!“

Jeigu tu reiški padėką žmogui už tai, kad jis išgelbėjo tavo gyvenimą paaukodamas savąjį, tuomet kažin ar čia dera kvailokos „častuškos“. Bet jeigu tas senelis – tik folkloro personažas, tarsi koks „Čiukčia“ ar Vovočka, tuomet kodėl gi ir ne? Tuomet visa tai iš tiesų gali būti ir linksma, ir šmaikštu.

Panašiai kaip prisiminimai apie karą, išnyksta ir atmintis ir apie raudonąjį terorą, Stalino represijas, apie sovietines koncentracijos stovyklas, apie bolševikų ir čekistų vaidmenį mūsų tautos tragedijoje, kuri 20-ame amžiuje buvo įsisiautėjusi mūsų šalyje. Šiandien mes vis dažniau išgirstame, koks išmintingas vadovas buvo tautų tėvas. Žinoma, pasakoma (kaip sakydavo ir sovietmečiu), jog būta ir klaidų, ir trūkumų, ir perlenkimų, tačiau apskritai paėmus…

O apskritai paėmus, istorinės atminties stoka pavirsta tuo, jog išduodamas atminimas žmonių, kritusių nuo Stalino ir Hitlerio budelių rankų. Ir juk išduodami ne kažin kokie senovės skitai, o mūsų seneliai ir proseneliai, senelės ir prosenelės. Ir jeigu buvę sovietiniai žmonės pasirengę išsižadėti net ir netolimų savo protėvių, tuomet apie kokią mūsų šalies ateitį galima kalbėti? Ir jeigu mūsų „pravoslavų“ tauta šitaip nevertina žmogaus gyvenimo, tai negi šie žmonės gali save laikyti Kristaus – atidavusio gyvenimą už daugelį – mokiniais?

Jūs jau man atleiskite – gražiai parašyti nemoku. Volga įteka į Kaspijos jūrą, arkliai ėda avižas ir šieną, iš savų klaidų reikia mokytis, be praeities nėra ateities… Visa tai banalios tiesos. Tačiau, matyt, ne visiems.

pravmir.ru

Iš rusų kalbos vertė Ignė Gustaitytė

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
9 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
mirtis - tai smagu

mirtis ir kančios – tai nacionalinis rusų pasismaginimas

Rusų tikslas

užgrobinėti svetimas žemes taikiai, be pasipriešinimo, be karo.

tujota

Tai diedas vazineja su Toyota ne su moskarad zigolo

To mirtis - tai smagu

Būkim biedni, bet teisingi.
Skaityk čia:
„Valstybėms, kuriose veikė slapti CŽV kalėjimai, skirti milijonai JAV dolerių”

Bet jei nebūtų rusų,

tai pasaulio kapitalistai visus suėstų.Vien į vaistinę be šimto litų nė neik.

Apuokiukas

Beje, aš vakar taip pat mačiau golfuką su lipduku ,,Spasibo diedu za pobiedu“. Matyt ten važiavo Taigis… Tikėkimės, gal kas nors jam išmuš stiklą su visu tuo lipduku. Ir dar atkreipkime dėmesį į to paties Taigio komentarą : ,, Valstybėms, kuriose veikė slapti CŽV kalėjimai, skirti milijonai JAV dolerių“. Kai Moskovijos kgbistai, nkvdistai lygiai taip pat kankino M I L I J O N U S žmonių, tai, Taigio manymu, buvo normalu, kai tą tik kelioms dešimtims padarė JAV – didžiausias triukšmas.

Jooo

Rusai garbina LENINĄ ir JĖZŲ.Ir jų protui tai atrodo NORMA.

Vytautas Ju.

Žmonės su paplautom smegenim ir tiek. Ar daug kas Rusijoje žino, kad be amerikietiškos „tušonkės“ raudonarmiečiai būtų badu išdvėsę, kaip tie 3 mln., kurie pateko į vokiečių belaisvę karo pradžioje. Be amerikietiškų atsarginių dalių rusų lėktuvai netoli būtų nuskridę. „Katiušos“ buvo montuojamos ant angliškų ir amerikietiškų sunkvežimių, pagrinde amerikonų „Studebaker US6“ nes „ZIS 6“ buvo varomas tik galiniais ratais ir variklis buvo per silpnas. Bet svarbiausia, kad pagrindinį karo mūšį „Kursko lankas“ laimėjo britų žvalgas Kim Philby. Būtent jis perdavė informaciją, kad pagrindinė puolimo kryptis bus Prochorovkos pusėn, pranešė datą ir laiką. Dar svarbiau, vokiečių „Tigrų“ šarvas buvo pagamintas iš specialaus plieno, kurio nei rusų tankų, nei pabūklų sviediniai nebuvo pajėgūs pramušti. Philbis perdavė to plieno formulę, rusų konstruktoriai 25… Skaityti daugiau »

Antanas

Kai pasaulinio terorizmo sumaištyje reikėjo surasti kaltininkus ir ribotas skaičius įtariamųjų buvo tardomi kankinimais-sukruto teisingumo ieškoti visas pasaulis apie žmogaus teises? ( Bet juk čia kalbama apie įtariamus teroristus ) Kai Stalinas badu marino Ukrainą, trėmė ištisas tautas į lagerius, kalėjimus, masinių sušaudymų nekaltų žmonių vietas, tas pats pasaulis tada tylėjo. Partizanas L.Daumantas savo kreipimąsi apie Lietuvos okupacinę padėtį pasiuntė į Vakarų atstovybes ir Vakarai tylėjo. Tik po 25 metų Vokietijos vyskupai paskelbė.Neburkime jaunimo prie užpakalių paradų ir gėrėdamiesi, kad morališkai smukę vakarai mus palaiko. Duokime jaunimui visai kitokios auklėjamo sistemos kryptį. Leiskime vaikams, ypatingai asocialių šeimų, stovyklas prie karinių dalinių. Savo laiku teko jose pabuvoti ir pasidžiaugti išgirstų vaikų ir tėvų maloniais atsiliepimais. Mokslo metais vaikai vieni nuo kitų… Skaityti daugiau »

9
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top