Rosita Garškaitė | „Lietuvos žinios“
„Kai buvau jaunas, niekada nemaniau, kad kada nors čia sėdėsiu, nenumaniau, kaip subyrės Sovietų Sąjunga, kad tai įvyks man gyvam esant“, – sakė šiandien Vilniuje viešėjęs amerikiečių filosofas, rašytojas ir diplomatas, profesorius Michaelas Novakas.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute svečias skaitė paskaitą apie demokratinio kapitalizmo idealus. Šis žmogus yra išleidęs per pusšimtį knygų kultūros, filosofijos, teologijos temomis, dėstęs ne viename prestižiniame universitete, tarp jų – Harvardo bei Stanfordo, turi dvidešimt šešis garbės daktaro laipsnius. Akademinę M. Novako karjerą papildė ir aktyvus politinis gyvenimas. Jam netgi teko būti JAV ambasadoriumi Jungtinėse Tautose. Pats filosofas teigia, jog daugiausia įtakos jo pasaulėžiūrai turėjo bendravimas su tokiomis ryškiomis pasaulio politikos asmenybėmis kaip Margaret Thatcher, Ronaldas Reaganas ar Vaclavas Havelas.
Laisva visuomenė neįmanoma be moralės
Lietuvos laisvosios rinkos instituto kvietimu į Vilnių atvykęs profesorius, kurio žymiausia knyga – „Demokratinio kapitalizmo dvasia“ (1982), susirinkusiems kalbėjo apie tris laisvos visuomenės dėmenis. Pirmasis – politinė santvarka. Praėjusiame amžiuje dėl to, ar demokratija yra geriausia valdymo forma, vyko nemenki debatai. Nors būta pakankamai balsų už tai, kad šioje santvarkoje tiesiog daug šnekama ir nieko nedaroma, panašu, kad šiomis dienomis visos simpatijos demokratijos pusėje. Kaip sakė M. Novakas, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasaulyje gyvavo apie 30 demokratijų, pasibaigus R. Reagano kadencijai (paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžia) – dvigubai tiek, o šiandien – daugiau nei šimtas. Antrasis dėmuo – ekonominė sistema. Filosofo teigimu, jau ne pirmas dešimtmetis, kai dauguma šalių suprato, kad socialistų pažadas sukurti rojų žemėje yra melagingas. Vis daugiau valstybių renkasi laisvąją rinką. Kaip sėkmingiausius pavyzdžius M. Novakas pateikė Indiją bei Kiniją, kurios, pakeitusios ekonominę sistemą, ėmė stiprėti pašėlusiu greičiu. Prieš kelis dešimtmečius jos buvo vienos vargingiausių pasaulio šalių, o dabar skurdo lygis sumažėjęs. Kaip teigė kalbėtojas, skurdo visiškai išnaikinti negali, nes kai kurie negali dirbti dėl neįgalumo ar ligos, ar nenori, nes geria ar užsiima kita save naikinančia veikla, tačiau visi, kurie norės iš skurdo išbristi, artimiausioje ateityje galės tai padaryti. Išoriniai skurdą lemiantys faktoriai bus ženkliai sumažinti, jei ne visai panaikinti.
Apie minėtus du dėmenis, pasak amerikiečių mąstytojo, kalbėta ar kalbama pakankamai. Tačiau esama ir trečiojo komponento, nesulaukiančio pakankamai dėmesio. Reikalinga ne tik politinė santvarka, apsauganti žmones nuo kankinimų, gerbianti jų teises, ne tik ekonominė sistema, padedanti sumažinti skurdą, laisvai visuomenei būtina moralinė tvarka. Universitetuose per daug diskutuojama apie ekonomiką, politiką ar technologijas ir per mažai apie morale, humanizmą. Apie tai, kaip žmonėms tapti tuo, kuo jie gali tapti geriausiu atveju. M. Novakas teigė, kad esame praradę didelę dalį per amžius sukauptos išminties. Jei ekonominės sąlygos mums leidžia gerai gyventi ir politinė tvarka garantuoja laisvę, ką reiškia, kad gyvename kaip kiaulės – tenkindami vien savo instinktus, klausė jis.
Šiais laikais jei ko nors nori – pasiimi. Nepatogu pasakyti tiesą – nutyli, nenori laikytis pažado – sulaužai. Kas atsitinka, kai moralė smunka? Pasižiūrėkite holivudinius filmus, į susirinkusius kreipėsi 81 metų profesorius, būtent tai jie ir demonstruoja. Išsigimus moralei, tas pats atsitinka ir su ekonomika bei politika. Kalbant apie žmonijos ateitį, negalima bėgti nuo prasmės klausimo. „Po žvaigždėtu nakties dangumi ar žvarbiam vėjui gairinant veidus – kas mes? Kodėl mes čia? Ką turėtume daryti su savo gyvenimais? Kur galime rasti laimę?“, – kalbėjo M. Novakas pažymėdamas, jog pastaruosius šimtą metų apie moralinę visuomenių tvarką kalbėta per mažai. Šią temą, anot jo, reikia sugrąžinti į universitetų auditorijas.
Kapitalizmo esmė – išradimai
Įprastai galvojama, kad kapitalizmą apibūdina trys savybės – privati nuosavybė, nauda ir rinka. Tačiau svečias iš Jungtinių Valstijų nesutinka su tokiu apibrėžimu. Pasak jo, rinka egzistavo visada, nuosavybė taip pat yra senovinė institucija. Nauda – irgi nieko nauja. Kapitalizmas turėjo būti kažkas kokybiškai skirtingo. „Tai išradimais paremta ekonominė sistema, kur įstatymai saugo intelektinę nuosavybę, svarbūs asmeniniai gebėjimai, ekonominė iniciatyva, verslumas ir praktinė išmintis“, – savąjį apibrėžimą pristatė M. Novakas.
Esminė turtėjimo priežastis – naujos idėjos. Daugybė dalykų, kurie sukurti per pastarąjį šimtmetį – nuo mobilaus telefono iki šviesolaidžio, yra žmogaus proto vaisiai. Jie neegzistavo nuolatos, o buvo sugalvoti. Anksčiau pasakymas „neturtingas kaip beduinas“ buvo gana paplitęs, o šiandien spaudoje mirga antraštės apie turtingus arabų šeichus ir jų turtus, susikrautus iš naftos. O juk tereikėjo sugalvoti, kaip ją išgauti. Nuolat kuriamos naujos industrijos, nauji produktai – šių dienų kapitalizmą apibūdino M. Novakas. Jį augti ir keistis verčia tik žmogaus protas ir niekas daugiau. Kaip sakė profesorius, žaviausia tai, kad visi tokioje sistemoje gali prasimušti – kiekvienas turi teisę į išradimą.
Žmonėms visada rūpėjo, kodėl skurstama. Tačiau kam to klausti, jei nenori prikurti daugiau skurdo? Be to, žmogus nieko neturi iš prigimties. Pasak filosofo, esminis klausimas – kodėl žmonės tampa turtingais, kaip organizuoti politinę bei ekonominę tvarką, kad visuomenė gyventų kuo geriau. Įprastai teigiama, kad kapitalizmas atsirado 1776 metais, kai parašytas Adamo Smitho „Tautų turtas“. Būtent škotų ekonomistas ėmėsi tyrinėti tautų turto prigimtį bei priežastis. Tačiau iššūkiai laikui bėgant keičiasi. Vienas iš svarbiausių šiandien, anot M. Novako, yra demografijos keitimasis. Gyvenimo trukmė ilgėja, visuomenės sensta, gimsta vis mažiau vaikų, dėl to keičiasi ir socialinė politika bei ekonomika. Filosofas juokavo, kad į garsųjį Johno F. Kennedy pasakymą „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu jai gali duoti“ šiandien galima atsakyti šitaip – mirti iki 65 metų.
Kitas iššūkis, apie kurį kalbėjo svečias – laisvos visuomenės trapumas. Ją siūlė įsivaizduoti kaip piramidę, kurios viršuje sąžinė, priimanti sprendimus apie ekonomiką bei politiką, ar jos juda tinkama linkme. Tačiau ar šiandien su sąžine viskas gerai? Filosofas sakė esąs susirūpinęs dėl to, kad jaunoji karta gyvena iliuzijose. Jam baisu, kad Rusija veržiasi į Ukrainą, o Vakarai nesiima ryžtingų veiksmų. Laisva visuomenė, kaip sakė M. Novakas, pirmiausia yra morali, jai reikalingas žmonių tarpusavio pasitikėjimas. Paklaustas, ar kapitalizmas neskatina godumo, kaip vaizduojama Holivudo filmuose apie Volstrytą, filosofas atsakė, jog ši sistema mažiausiai skatina godumą. Negali tiesiog kaupti kojinėje to, ką uždirbai, šioje ekonominėje sistemoje turi nuolatos investuoti, kurti kažką naujo. Taip pat M. Novakas pažymėjo, kad vienos šalies ar vienos grupės ekonominis pagerėjimas nereiškia kitos pablogėjimo. Dažniausiai vieno turtėjimas atneša naudos ir kitam.
Po susitikimo su studentais M. Novakas lankėsi ir Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, kur skaitė paskaitą „Kūrinijos teologija“ ekonomikoje: didžioji transformacija“.