durdom.in.ua
Kremlius. Rytas.
– Na kaip?
– Pi…c, Vladimirai Vladimirovičiau.
– Nejaugi?
– Dabar taip. Labai staigiai.
– O kas gi? Vakar viskas dar buvo normalu, o šiandien jau viskas…
– Ir vakar buvo nelabai, tiesiog mes nenorėjome sakyti.
– Na pažiūrėsim, pažiūrėsim. Praneškite.
– Mūsų amerikiečių partneriai…
– Tiksliau, pindosai…
– Aš ir sakau, pindosai… Tai štai, jie, matyt, perdavė Ukrainai kažkokį ypač slaptą ginklą, apie kurį mūsų žvalgyba visiškai neturi jokio supratimo.
– Oi, bijau-bijau-bijau. Ir ką jie ten sugalvojo? Psichotroninę-neuroninę-vakuuminę bombą?
– Migla, Vladimirai Vladimirovičiau.
– Kokia migla?
– Migla, Vladimirai Vladimirovičiau. M-i-g-l-a…
– Aš tau kas, pirmokė? Aš žinau kas yra migla.
– Mes taip pat anksčiau manėme, kad žinom. O dabar štai kaip viskas susiklosto.
– Na ir kaip susiklosto?
– O susiklosto mums labai blogai. Toji migla tvyro išilgai viso atribojimo ruožo. Tokia labai tanki – už dvidešimties metrų nieko nematyti.
– Na, pasakok, pasakok…
– Tai štai. Viskas, kas į tą miglą patenka, atgal nesugrįžta. Ir dar – kuo daugiau ten nusiunčiame technikos ir žmonių, tuo ji tampa tankesnė ir tirštesnė.
– Ir kas?
– Ir niekas negrįžta.
– Kuria prasme?
– Bet kuria. Nei dušimtaisiais, nei trisšimtaisiais kroviniais. Prasmenga kaip į žemę. Negrįžtamai.
– Juokaujate?
– Ne juokai galvoje.
– Taip tiesiog viskas viskas?
– ……
– Ir daug ten prapuolė?
– Praktiškai viskas, ką turėjome. Tolimuosiuose Rytuose liko trys batalionai…. Mes negalime jų rasti. Dar jungtinis pulkas Čečėnijoje. Na, ir garbės sargybos kuopa, savaime suprantama.
– O kaip technika?
– Taip pat – visa ten. Na, dar šiek tiek liko… Tolimuosiuose Rytuose…
– Pajunkite aviaciją – tegu padirbėja rusiškos trispalvės šlovei.
– Jau buvome pajungę. Į ten – ir vienokius, ir kitokius, ir viršgarsinius, o atgalios – niekaip.
– Ir daug?
– Tiesą sakant, viską, kas buvo. Liko aštuoni prezidentiniai ir priedangos eskadrilė.
– Jūs ką, norite pasakyti, kad pas mus dabar armijos lyg ir nėra? Ar ne taip?
– Tikrai ne! Visiškai nėra!
– Job… tinis taikiklis!
– Analizių, ekspertizių atlikti negalime – substancijos pavyzdžių paimti neįmanoma. Nepasiduoda. Niekaip.
– O kaip patys ukrai? Ar turime kokių nors duomenų iš mūsiškių?
– Iš mūsiškių – nieko. Tarsi jų ten ir nebūtų. O ukrams viskas vis vien. Jie lyg ir ten kažką stato, augina ir panašiai… Ir net nekreipia dėmesio į tą miglą.
– Bet nors kokių duomenų iš tos pusės yra?
– Yra, gavome per Baltarusiją, neva ukrai sako, jog toji migla – tai konservuota neapykanta.
– Kokia kokia?
– Atleiskit, koncentruota. Neapykanta. Ir nieko daugiau. Ji tarsi įgavusi miglos pavidalą. Kodėl – niekas nežino. Kaip veikia – nesuprantama.
– Vadinasi, tu nori pasakyti, kad ukrai mūsų taip neapkenčia, jog šis jausmas mutavo į gamtos fenomeną?
– Greičiausiai, taip. Bet tiktai…
– Kas tiktai?
– Tiktai ukrai teigia, jog tai ne jų neapykanta…
– O kieno gi? NATO? Pindosų?..
– Ne, Vladimirai Vladimirovičiau, jie sako, kad tai mūsų neapykanta, rusiškoji…
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas