„Lietuvos žinios“
Mūsų tikslas nėra tik paviešinti Ukrainos žmonių tragediją, kai jie vieni kovoja siekdami ištrūkti iš stipresnio, įniršusio kaimyno aplinkos. Šis liūdnas vaizdas kelia karčių apmąstymų. Paralyžiuotos Europa ir JAV prieš Vladimirą Putiną yra tarsi triušis prieš smauglį.
Ko galime pasimokyti iš Ukrainos krizės ir ilgai trukusio pagarbaus Vakarų elgesio su autokratine Rusija? Pirmiausia, mes praradome dorovingumą. Iš Kremliaus sklindantis papirkinėjimas jau duoda vaisių: rusų pinigai neleidžia europiečiams veikti, neleidžia net aiškiai suvokti Rusijos politikos esmės.
Rusijos dezinformacijos tinklai užtemdo akis pasauliui. V. Putinas įžūliai ir begėdiškai vedžiojo visus už nosies mėnesius, tačiau niekas garsiai nepasipiktino pasakėčiomis, kurias mums porina Kremlius. Žalieji žmogeliukai Kryme, nusipirkę ginklų vietos prekybos centruose, esą dar nėra Krymo aneksija. O ką gi rusų kareiviai veikia Ukrainoje? Jie neva atsitiktinai pasiklydo. Įsivaizduokite, jie atostogauja ir užsimanė degintis Novoazovske. Leidžiame meluoti į akis, o kadangi esame bailiai, dar pasitiksliname, ar tikrai taip yra. Ponia Angela Merkel skambina V. Putinui ir prašo paaiškinti, ką rusų kareiviai veikia Ukrainoje.
Kai moralė nusisuka nuo proto, nekeista, kad negalime normaliai mąstyti. Tai ženklas, kad net nesuvokiame mums kylančio pavojaus, kai nuo galios apsvaigusio diktatoriaus rankose yra branduolinis ginklas. Žiniasklaida pilna lengvabūdiškos tuštybės, pavyzdžiui, apie Angelinos Jolie ir Brado Pitto vestuves. Tokie pliurpalai užgožia Ukrainos krizę. Ukrainos klausimu mandagiai leidžiame kalbėti V. Putino šalininkams, priešais juos pastatome tuos, kurie bando paaiškinti tai, kas vyksta konflikto zonoje, tarsi propagandininkų nuomonė būtų lygiavertė liudininkų pasakojimams. Visa tai padeda palaikyti sąmyšį mūsų galvose, o tai naudinga tik Kremliui. Galiausiai tai baigiasi valios paralyžiumi.
Negana to, prarandame savisaugos instinktą. Nes kaip kitaip paaiškinti faktą, kad Prancūzija vis dar planuoja pažangiomis technologijomis aprūpinti karo laivus „Mistral“ ir juos parduoti Rusijai (tą pačią dieną, kai pasirodė šis straipsnis lzinios.lt portale, Prancūzijos vyriausybė paskelbė, kad stabdo vieno iš laivų perdavimą Rusijai – Tiesos.lt past.), kuri jau antrą kartą kėsinasi sudraskyti Ukrainą vien už tai, kad ji nori būti laisva? V. Putinas net neslepia savo ketinimų sukurti valstybę Rytų Ukrainoje. Po Rusijos agresijos prieš Gruziją sutartyje dėl „Mistral“ padėtas parašas yra skandalingas. Tai leido suprasti Putinui, kad jis galėtų elgtis kaip tinkamas.
Ukrainos krizė – mūsų paralyžiuoto abejingumo pasekmė. Tai tęsiasi jau nuo 2008 metų, kai apsimetėme nematantys visų nerimą keliančių simptomų, kuriuos pateikė Rusijos putiniada.
Ar įsivaizduojate, kad 1938 metais, po Sudetų krašto aneksijos, Prancūzija būtų galėjusi parduoti Hitleriui naujausią bombonešį ir taip padėjusi stiprinti Vokietijos oro pajėgas? Galime rasti visokių pasiteisinimų, tačiau kai kalbama apie bendradarbiavimą su agresoriumi, tai jau yra kas kita. Nepamirškime, kad į Ukrainą įsiveržę kareiviai, jūreiviai buvo apmokyti Prancūzijoje. „Mistral“ atvejis istorijoje liks, be abejo, kaip žiaurus postmodernių vadovų lunatizmo pavyzdys.
Stebina pastarųjų mėnesių įvykiai, kuriuos galima suprasti kaip neeilinį perversmą Kremliaus vidaus ir užsienio politikoje, jėgų pergrupavimą. Susidaro įspūdis, tarsi būtų išpakuojama mašina. V. Putinas, dar nebaigęs įgyvendinti savo planų Ukrainoje, ant savo stalo pasidėjęs „meniu“ jau dairosi į Kazachstaną. Kasdien Dūma balsuoja už absurdiškiausias priemones, pasiūlymus, aptarinėja kasdienius svaičiojimus. Deputatai karštligiškai ieško plyšių, kaip įsiskverbti į, jų nuomone, žalingos, Vakarų įtakos zoną. Taip net apatinių drabužių nėriniai tampa draudžiamu dalyku, o kai kurie užsidegę patriotai net kalbėjo, kad dešimčiai metų reikėtų įvesti draudimą mokyti užsienio kalbų. Išdavikų ir „užsienio agentų“ sąrašas ilgėja: po turinčiųjų dvigubą pilietybę ateis ir karių motinų asociacijos eilė. Panašu, kad Rusija sukasi susinaikinimo spirale. Opozicija, kuri neranda padrąsinimo iš pasyvių Vakarų, negali pasipriešinti aršiems nacionalistams. Bejėgiškos lenktynės veda prie bedugnės.
Rusija mus laiko paralyžiuotus leisdama suprasti, kad yra pasirengusi bet kam, ir niekas jos nesustabdys.
Vietoj atsako į šantažą Vakarų šalių vadovai šūkauja ieškodami būdų, kaip neįsitraukti į karinį konfliktą. Atvykusi į Ukrainą tariamai paremti Petro Porošenkos, ponia A. Merkel esą atvežė gerą naujieną. Ji pareiškė, kad Vokietija neginkluos Ukrainos, ji neturi kitų sankcijų, ji tik gali finansuoti Donbaso atstatymą. V. Putinas suprato, kas buvo pasakyta šiuo pranešimu, ir atnaujino Ukrainos puolimą.
Vakarų neįgalumas atskleidžia daug savižudiškų bruožų. Politinio korektiškumo iškastruotas Vakarų pasaulis pateisina prievartą, kuri įsikūnijo Rusijos autokratijoje. V. Putino jėgos įtraukia tuos, kurie nesugeba atskirti gėrio nuo blogio, teisingumo nuo neteisingumo. Abejingumas Ukrainos likimui atspindi pamirštas vertybes, dėl kurių buvo sukurta Europos Sąjunga.