Gabrielis Garsija Markesas: „Gyvenimas – ne tai, kas buvo išgyventa, o tai, ką tu atsimeni, ir tai, kaip tu apie tai pasakoji“

Bernardinai.lt

Eidamas 88 metus, Meksiko mieste mirė literatūrinės Nobelio premijos laureatas Gabrielis García Márquezas (Gabrielis Garsija Markesas).

Norėdami pagerbti šio kūrėjo atminimą, pateikiame jo interviu, publikuotą Bernardinuose prieš septynerius metus.

Vienam žymiausių Lotynų Amerikos rašytojų, magiškojo realizmo klasikui, Nobelio premijos laureatui Gabrieliui Garsijai Markesui kovo 6 dieną sukako 87 metai.

Garsiausias ir didžiausią šlovę autoriui pelnęs romanas buvo jo kūrinys „Šimtas metų vienatvės“, išleistas 1967 metais. Be šio romano, į lietuvių kalbą išversti jo kūriniai „Apie meilę ir kitus demonus“, „Meilė choleros metu“, „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“, „Patriarcho ruduo“, „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“, „Išpranašautos mirties kronika“, „Keisti piligrimai“.

Kas buvo svarbiausias Jūsų mokytojas?

Mano mokytojai – tai tie žmonės, kurie darė įtaką mano asmenybės raidai, gyvenimo kelio pasirinkimui, įgūdžių ir polinkių ugdymui. Tokių žmonių sutikau ne tiek ir mažai. Visų pirma – mano senelis iš motinos pusės, pulkininkas Nikolas Rikardo Markesas Mechija, kuris buvo dar ir juvelyras. Jis iš aukso gamino žuvis, žiedus, grandinėles, apyrankes ir t.t. Augau senelio namuose, jis daug ko mane išmokė, pasakodavo apie pilietinius karus, kuriuose pats dalyvavo, aiškino gamtos reiškinius. Aš tiesiog užversdavau jį klausimais apie vieno ar kito žodžio reikšmę – neretai senelis būdavo priverstas atsiversti žodyną. Tačiau nebuvo tokio atvejo, kad jis nepatenkintų mano domėjimosi aistros. Pulkininkas Markesas – vienintelis iš mano artimųjų, mane supratusių. Vaikystėje ir jaunystėje aš daug fantazuodavau, išgalvodavau įvairių įvykių ir neegzistuojančių draugų, tikindavau visus, kad sunkiai sergu, nors iš tiesų buvau visiškai sveikas. Man norėjosi gyvenimą padaryti įdomesnį, nuspalvinti jį ryškiomis spalvomis. Už tai mane barė, vadino melagiu ir plepiu. Tik senelis niekada nesmerkdavo mano fantazijų, matyt, jis mažame melagiūkštyje įžvelgė būsimą rašytoją. Sykį, kažkam rodydamas mano nupieštus komiksus, senelis pasakė: „Jis kuria istorijas nuo vystyklų“. Kai senelis mirė, man buvo aštuoneri. Visas mano rašymas – tai mėginimas aprašyti, suprasti tai, kas man ir mane supančiam pasauliui nutiko per tuos pirmuosius aštuonerius metus.

Kitas žmogus, kurį taip pat galiu pavadinti savo mokytoju – mano ispanų kalbos ir literatūros mokytojas licėjuje Karlosas Chulijo Kalderonas Ermida. Aš buvau jo numylėtinis. Don Karlosas licėjuje buvo atsakingas už mokinių elgesį ir, kai už eilinį išsišokimą man priklausydavo griežta bausmė, jis sodindavo mane į suolą ir liepdavo rytojui parašyti apsakymą. Būtent jis pastūmėjo pradėti rašyti. Jam parodžiau savo eilėraščius, ir jo iniciatyva šie poetiniai tekstai buvo išspausdinti licėjaus literatūriniame laikraštyje. Visus eilėraščius buvau skyręs tuometinei savo mylimajai. Vieną iš mano eilėraščių Don Karloso dėka publikavo „El Tiempo“. Šis mokytojas buvo pirmasis žmogus, kuriam padovanojau savo pirmosios knygos pirmą egzempliorių.

Jei kalbėčiau apie mokytojus literatūroje, turėčiau paminėti keturis vardus. Apskritai literatūrinė įtaka – labai įdomus dalykas, kuris mane jau seniai domina. Kai buvau dar visiškai jaunas, man į rankas pateko Kafkos apsakymų rinkinys „Metamorfozės“. Skaitydamas šią knygą išgyvenau tikrą šoką. Pamenu, pagalvojau: „Štai! Jeigu tai ir yra literatūra, vadinasi, verta rašyti“. Kafka man parodė, kad tai, ką aš maniau esant uždrausta, nepasiekiama literatūroje, išties galima ir reikia daryti. Paėmiau popieriaus lapą, rašiklį ir pradėjau rašyti. Būtent Kafkos įtakoje gimė pirmieji mano apsakymai. Dabar juos nuolatos įtraukia į mano kūrinių antologijas. Aš to negaliu pateisinti, nes pirmieji mano literatūriniai tekstai pernelyg intelektualūs ir neturi nieko bendra nei su mano paties gyvenimu, nei su realybe kaip tokia. Tai buvo visiškai ne tai, ką norėjau pasakyti žmonėms.

Mane daug išmokė ir Viljamas Folkneris. Tiksliau, patvirtino mano paties mintis. Jo aprašomas pasaulis neįtikėtinai panašus į tą, kurį norėjau aprašyti ir aš. Folkneris pasakojo apie gyvenimą Amerikos pietuose. Šios vietos turi daug ką bendra su Arakatakos kaimu Kolumbijoje, kur aš ir gimiau. Ganyklos, palmės, cinkuotos skardos namų stogai, geležinkelių vagonai – visa tai yra Amerikos pietuose ir mano gimtosiose vietose. Visa esmė ta, kad Arakataką pastatė viena žymi kompanija, kuri atnešė čia amerikietišką buitį, gyvenimo būdą, pačią atmosferą, kuri, beje, ilgą laiką buvo lotyniška, priklausė Meksikai. Folkneris, nepaisant Lotynų Amerikos ir Šiaurės Amerikos pasaulėžiūrų skirtumų, taip pat yra dalis mano mikrokosmoso.

Buvo dar viena, sakyčiau, gana keista įtaka – Virginija Vulf. Jos proza skiriasi fantastišku, neįtikėtinai aštriu pasaulio ir jį sudarančių daiktų jutimu. Ir svarbiausia – neįtikėtina laiko pajauta – savo tekstuose ji pavaizdavo pačias konkrečiausias, kokios tik gali būti, realias sekundes, minutes, valandas, dienas, tačiau tuo pat metu išsaugojo visos amžinybės įspūdį. Jos knygos padėjo man rašyti.

Yra ir dar vienas vardas, kurio negaliu neištarti – tai Nikaragvos poetas Rubenas Darijo. Jo eilėraščiuose – nepakartojamas, magiškas Karibų Amerikos pasaulis. Darijo ir daugelio kitų Karibų tautų poetų tekstais aš „žaidžiau“ svarbiausioje savo gyvenimo knygoje „Patriarcho ruduo“. Mano manymu, Darijo – vienas tipiškiausių poetų didžiųjų feodalinių diktatorių epochoje. Jis buvo man nepakeičiamas rašant knygą apie Patriarchą. Šiame romane aš stengiausi rašyti Darijo poetinių tekstų kalba. Be jo nebūtų ir šio romano.

Ar esate patenkintas savo gyvenimu ir karjera?

Atsakymas į šį klausimą yra teigiamas. Mano situacijoje būtų mažų mažiausiai keista, jei būčiau nepatenkintas savo gyvenimu ir karjera. Tiksliau pasakius, ne mano situacijoje, bet mano amžiuje. Tokiame amžiuje spyriotis, maivytis ir apsimetinėti pagyvenusiu ponu „amžinai jauna dvasia“, svajojančiu „viską pradėti iš naujo“, kvaila.

Nepasakyčiau, kad mane slegia metai. Visada buvau pasiruošęs senatvei. Būdamas dešimties turėjau pravardę seniokas, nes norėjau atrodyti kur kas vyresnis ir, bendraamžių nuomone, mąsčiau ir svarsčiau kaip senas žmogus. Šis nenugalimas noras atrodyti senesniam dar ilgai mane persekiojo. Dažnai pagaudavau save kalbantį kaip senukas. Mano gyvenime ir rašytojo karjeroje svarbi riba, kurios aš laukiau ir beveik pusę amžiaus bijojau – memuarų rašymas. Kiek galėjau, vis atidėliojau šį momentą, nes nedegiau noru daryti išvadas apie savo gyvenimą, tiesiog norėjau gyventi. Kita vertus, visada pasakojau išgalvotas istorijas, o memuaruose reikia skaitytojui patikėti pačią tikriausią, „nuogą“ tiesą. Prieš keletą metų peržengiau šią ribą ir pasirodė pirmasis mano memuarų „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“ topas. Visi 579 šios knygos puslapiai – gryniausia Gabrielio Garsijos Markeso tiesa. Savo prisiminimus pradėjau užrašinėti dar 1989 metais, tačiau net ir 2002-aisiais jie nesusidėjo į tai, ką mažiau ar daugiau būtų tinkama publikuoti. Mane skubino, vertė greičiau baigti ir tiesiog iš rankų pagriebė rankraštį. Daug ką teko taisyti jau surinktame tekste. Pačią paskutinę akimirką į šią knygą įtraukiau epigrafą, atspindintį knygos leitmotyvą: „Gyvenimas – ne tai, kas buvo išgyventa, o tai, ką tu atsimeni, ir tai, kaip tu apie tai papasakoji“.

Netikėtai pastebėjau, kad žmogus, vadinamas Gabrieliu Garsija Markesu, gyvena mažų mažiausiai du gyvenimus. Vienas jų – mano asmeninis, kurį aš pažįstu, kuriuo einu ir kurį branginu. Kitas egzistuoja visiškai atskirai, nepriklausomai nuo manęs. Šiame kitame mano gyvenime vyksta tai, ko aš pats nedrįsčiau daryti.

Šitoks susidvejinimas įvyko po to, kai tapau žymus. Laikraščiuose ir žurnaluose pasirodydavo straipsnių apie mano dalyvavimą renginiuose, apie kuriuos neturėjau jokio supratimo. Iš spaudos sužinojau apie įvairiuose pasaulio kraštuose mano skaitytas paskaitas, dalyvavimą konferencijose, prezentacijose, priėmimuose, atrandu interviu su savimi. Įdomiausia yra tai, kad nors ir šių interviu nedaviau, esu pasiruošęs pasirašyti po kiekvienu žodžiu. Kad ir kaip būtų keista, savo interviu, išgalvotuose iki paskutinio taško, geriau nei realiuose atsispindi mano mintys, požiūris, skonis.

Ir štai dar kas. Ne kartą svečiuodamasis pas draugus, paslapčiom įsliūkindavau į biblioteką, susirasdavau ten savo knygas, norėdamas pasirašyti, tačiau aptikdavau jas jau pasirašytas mano raštu, mano mėgstamiausiu juodu rašalu ir skubotu stiliumi. Nė karto ir nesiryžau prisipažinti savo bičiuliams, kažkieno vestais aplink pirštą, kad šie autografai ne mano. Tai įrodyti būtų praktiškai neįmanoma. Galiausiai ir nenoriu, kad mane laikytų senu marazmatiku.

Tačiau čia mano paslaptingo dvynio gyvenimas nesibaigia. Keliaudamas po pasaulį, visur sutinku žmonių, kurie matėsi su manim ten, kur manęs niekad nebuvo, ir saugo šilčiausius prisiminimus apie mūsų susitikimą. Nemažai yra ir tokių, kurie bičiuliaujasi arba yra gerai pažįstami su kokiu nors mano giminaičiu, kuris, pagal apibūdinimus, yra tikrojo mano šeimos nario dvynys, išbarstęs tikrąsias originalo savybes. Ilgą laiką Mechike nuolatos sutikdavau žmogų, su visomis spalvingomis smulkmenomis pasakojantį apie triukšmingas girtuoklystes su mano broliu Umberto. Kartą jis nuoširdžiai padėkojo už jam padarytą paslaugą per mano brolį. Daug metų nesugebėjau pasiryžti ir prisipažinti šitam ponui, kad neturiu jokio brolio Umberto.

Panašių nutikimų mano gyvenime buvo gausybė. Kai kuriuos jų ypač įsimintinus prieš keliolika metų aprašiau straipsnyje „Mano antrasis “. Tikėjausi, kad mano antrininkas, perskaitęs šį straipsnį, sunerims, kad jo „žygdarbiai“ tapo viešai prieinami, ir nustos mano vardu nežinia ką krėsti. Tačiau taip neįvyko. Iki šiol mano ausis pasiekia aidas apie mano antrojo nuotykius.

Pastaruoju metu su manim susiję nesusipratimai tapo niūrūs ir netgi baugūs (baisūs). Visuomenės informavimo priemonės su nepaprastu uolumu pradėjo mane laidoti. Daugelį kartų įsijungęs televizorių arba radiją, išgirsdavau gedulingą skaitovo balsą, pranešantį: „Šiandien mirė Gabrielis Garsija Marksesas“. Buvo laikas, kai mane tai siutino, bet galiausiai susitaikiau su žiniomis apie savo paties mirtį, kurios pasitaiko ne rečiau, kaip kartą per du mėnesius. Neseniai viename Mechiko restorane žurnalistas man pasakė: „Maestro, šiandien ryte radijas pranešė, kad jūs mirėte“. Man neliko nieko kito, kaip tik atsakyti: „Na, štai, jūs ir matote mane visiškai numirusį“. O štai prieš keletą metų vienas „išminčius“ internete išplatino mano atsisveikinimo laišką žmonijai, esą parašytą mano paties ranka. Jaučiu gėdą ir liūdesį, kai nuoširdžiai mane mylintys ir mano mylimi gerbėjai tokią banalią šlykštybę supranta kaip mano kūrinį.

Mano antrasis klaidžioja po pasaulį neturėdamas mano sutikimo, maudosi mano šlovės spinduliuose, daro viską, kas tik jam šauna į galvą ir, matyt, nė neįsivaizduoja, kokie mes skirtingi. Kol jis, patenkintas mano gyvenimu ir karjera, mėgaujasi savo išgalvotu gyvenimu, aš toliau senstu prie rašomojo stalo, ilgiuosi praėjusio laiko išdidžioje vienatvėje ir sukuosi šiame gyvenime kaip išeina.

Kokie Jūsų asmeniniai ateities planai?

Mano asmeniniai planai – toliau rašyti. Be savo darbo negalėčiau išgyventi nė dienos, todėl viliuosi, kad Aukščiausiasis duos jėgų įgyvendinti visus planus. Per pastaruosius keletą metų pastebėjau, kad nuolatos kažkur skubu. Skubu gyventi. Skubu atlikti begalę įvairių dalykų, tačiau drauge stengiuosi gyventi taip, kaip gyvenau visada. Kaip ir ankščiau, turiu krūvą troškimų ir ne vieną svajonę. Vienas troškimų, bijau, jau neįgyvendinamas, – susigrąžinti savo senus draugus. Ir mirtis nėra vienintelė mus skirianti kliūtis. Yra dar viena aplinkybė. Dažnai mes su žmona Mersedes vakare namuose liekame visiškai vieni ir visa širdimi trokštame, kad mums paskambintų draugai ir pakviestų į svečius. Gaila, tačiau jie iš anksto įsitikinę, kad ragelį pakels gyvas paminklas ir nė nesvarstydamas atsakys, kad šiandien turi svarbų susitikimą arba yra užsiėmęs eilinio epochinio romano rašymu ir nesirengia savo brangaus laiko švaistyti niekams. Tokia situacija slegia. Užsikoręs į viršūnę, apsižvalgiau ir išsigandau: aplink mane nieko nėra. Neįtikėtinai baisu būti visiškai izoliuotam, kai tuo tarpu 24 valandas per parą esi visų matomas. Štai ji – tikroji vienatvė, kuri man taip rūpėjo per visą kūrybą. Vienatvės valdžia ir valdžios vienatvė – svarbiausios mano romanų, apsakymų ir apysakų temos. Likimas man iškrėtė piktą pokštą: gyvenimo saulėlydyje pats atsidūriau vienatvėje; šlovės vienatvė yra panaši į valdžios vienatvę. Akivaizdus valdžios vienatvės pavyzdys – mano senas draugas ir labai gerbiamas nacionalinis lyderis Fidelis Kastro. Tiesa, jis pats, švelniai tariant, šios mano teorijos nesupranta.

O šeimoje?..

Labai myliu savo šeimą, artimuosius, linkiu jiems tiktai gero ir kiek įmanydamas stengiuosi jiems teikti tik džiaugsmą. Šeimyninė darna – tai ir profesinio darbo sėkmės garantas. Mano literatūriniai pasiekimai daugiausia nulemti meilės, palaikymo, mano artimųjų buvimo šalia. Visa širdimi trokštu, kad išsiskyrimas ir nesantaika aplenktų mūsų šeimą.

Gal galite trumpai papasakoti apie savo tėvus?

Mano mamą vadino Arakatakos gėlele. Ji buvo labai graži ir gerai išauklėta. Tėvas buvo telegrafistas, o vėliau tapo praktikuojančiu homeopatu. Jie susituokė prieš mamos tėvų valią. Pulkininkas Markesas manė, kad jo vienintelė dukra negali ištekėti už telegrafisto be skatiko kišenėje. Ir dar – senelis buvo užkietėjęs liberalas, o tėvas – įsitikinęs konservatorius. Kolumbijoje tai – rimta priežastis nesantaikai.

Aš buvau pirmagimis ir gimiau 1927 metų kovo 6 dieną. Mano gimimas užbaigė šeimos nesantaiką: tėvas ir senelis ištiesė vienas kitam rankas.

Pirmąkart mamą pamačiau būdamas dvejų metų. Mane atvedė prie jos ir pasakė: „Pasisveikink su savo mama“. Buvau gerokai nustebęs, kad ši moteris – mano motina. Tik nuo šios akimirkos aš ją ir prisimenu. Ji buvo man gan reikli, nes manė, kad aš – vyriausiasis iš vaikų – lygiai taip pat, kaip ir ji, esu atsakingas už šeimyninių problemų sprendimą. Ją be galo mylėjau ir su nieko nebuvau toks atviras. Nebuvo temų, kurių nebūtume svarstę. Daugelį metų, kad ir kur būčiau, kiekvieną sekmadienį, visada tuo pačiu metu, skambindavau jai telefonu. Šitas skambutis buvo viena svarbiausių mūsų santykių dalis.

Mama – geriausias mano skaitytojas. Ji neklysdama atrasdavo raktą į visas mano knygas ir visada tiksliai atspėdavo, kas yra vieno ar kito veikėjo prototipas.

Su tėvu susiklostė gana sudėtingi santykiai. Pirmą sykį jį pamačiau, kai jam sukako 33 metai. Tuomet man pačiam buvo šešeri metai ir devyni mėnesiai. Ilgą laiką tėvas man buvo lyg mitas. Jis egzistavo iš tikrųjų, tačiau tuo pačiu metu jo lyg ir nebuvo. Tėvas tai atsirasdavo, tai išnykdavo iš mano gyvenimo. Man buvo septyneri, kai atvykau į tėvų namus. Tuo periodu sąvoka „vyras“ man asocijavosi išimtinai su seneliu. Stengiausi viską daryti taip kaip jis – kalbėti, vaikščioti, valgyti, elgtis su žmonėmis. Tėvas buvo visiškai nepanašus į senelį. Šeimyninio rato permaina turėjo įtakos mano gyvenime. Tėvas, kitaip nei senelis, su manimi buvo labai griežtas ir netgi žiaurus, nė karto manęs neapkabindavo. Neįsivaizdavau, kaip man su juo elgtis. Visa bėda buvo ta, kad aš mažai pažinojau savo tėvą. Tik kai perkopiau per trisdešimt, mes pagaliau pradėjome vienas kitą suprasti ir bėgant laikui vis labiau suartėjome. Nepaisant visko, dėl daug ko tėvui esu dėkingas: būtent jis įskiepijo man meilę skaitymui. Tėvas dievino literatūrą ir visada skaitydavo susižavėjęs. Skaitė viską, kas pasitaikydavo po ranka: klasiką, madingus bestselerius, žurnalus, reklaminius lankstinukus, šaldytuvo naudojimo instrukciją. Jo propaguotas skaitymo kultas paveikė mano apsisprendimą tapti rašytoju.

Kokia, Jūsų manymu, yra gyvenimo prasmė?

Realizuoti save, įgyvendinti savo Didžiąją Svajonę ir pažinti tikrą meilę. Žmogus negali tapti asmenybe, o juolab vystytis kaip asmenybė, nežengęs Aukščiausiojo jam duotu keliu. Kiekvienas turi gyventi savo, o ne kieno nors kito gyvenimą. Didžioji tragedija – brandžiame amžiuje žvilgtelėti atgal ir suvokti: visa, kas buvo praeityje, ne tavo, svetima, nesuprantama, nereikalinga; priekyje – visiškas neapibrėžtumas ir… visiška vienatvė. Uždaras ratas… Mano paties gyvenimo prasmė yra tokia: gyventi visa jėga ir pasakoti apie gyvenimą.

Gyvenimas taip pat neįsivaizduojamas be tikros meilės. Meilės jausmas suteikia stimulą gyventi, puošia gyvenimą. Be meilės gyvenimas ne nuobodus, o beprasmis. Žmogus miršta tada, kai jo širdis nebemyli. Arba pavargsta mylėti. Jeigu tai nevyktų, visas pasaulis, visa žmonija būtų visiškai kitokia.

Vertė Jurga Lūžaitė

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top