„Literatūra ir menas“ | 2016 m. birželio 3 d. (Nr. 3570)
Prieš 150 metų, kai Dostojevskis išleido „Nusikaltimą ir bausmę“, Rusijoje kunkuliavo reformos, idealizmas ir neapykanta. Prieš ketverius metus „caras išlaisvintojas“ Aleksandras II (valdęs 1855–1881) pagaliau panaikino baudžiavą – vergijos formą, 90 procentų gyventojų pavertusią parduodama nuosavybe. Sušvelninta spaudos cenzūra, naujais nuostatais universitetams suteikta autonomija[1]. Pagarsėjusi teismų sistema, nuo kurios net slavofilams piestu stodavosi plaukai, buvo pertvarkyta pagal Vakarų modelį. Ir tai dar ne viskas: artėjo ir ekonominės modernizacijos pradžia. Kaip sakoma, Rusijos istorijoje arba visiškas sąstingis („Rusija turi būti užšaldyta, kad nesupūtų“, – rašė vienas reakcionierius), arba revoliuciniai pokyčiai. Nuo Petro I (mirė 1725) iki 1917-ųjų revoliucijos niekas neprilygsta Aleksandro II valdymui. Tačiau būtent caras išlaisvintojas, ne griežtieji jo pirmtakas ir įpėdinis, buvo nužudytas reakcionierių.
Nuo Aleksandro II karūnavimo praėjus dešimtmečiui susiformavo „inteligentija“ – terminas, tuo metu reiškęs ne išsilavinusius žmones, o grupę, vienijamą radikalių įsitikinimų, tokių kaip ateizmas, materializmas, revoliucionizmas ir savotiška socializmo forma. Inteligentai tapatinosi ne su profesija ar socialine klase, bet vienas su kitu. Jie niekino kasdienes dorybes ir šventai palaikė kokią nors teoriją. Leninas, Trockis, Stalinas buvo tipiški inteligentai, o caro žudikai buvo jų pirmtakai.
Inteligentija didžiavosi kompromituodama tradicinę moralę. Utilitarizmo teorija teigė, kad žmonės siekia ir turėtų siekti vien kuo didesnio malonumo. Darwino „Rūšių kilmė“, sudrebinusi Rusiją, sumenkino žmones iki biologinių tipų. 1862 m. rusų neurologas Ivanas Sečenovas išleido veikalą „Smegenų refleksai“, kuriame teigė, jog vadinamoji pasirinkimo laisvė tėra „refleksiniai judesiai“. Buvo populiaru cituoti olandų fiziologo Jacobo Moleschotto pastabą, esą protas išskiria mintis taip, kaip kepenys išskiria tulžį. Visos šios idėjos tarsi susiliejo į revoliucinę agresiją.
„Nusikaltimo ir bausmės“ herojus Rodionas Raskolnikovas mąsto apie šiuos neramumus – revoliucinius radikalų atsišaukimus ir galbūt jų sukeltus gaisrus. Iš prigimties jis tikrai ne kraujo ištroškęs žudikas. Jis kaip tik turi nepaprastai minkštą širdį ir negali pakelti kenčiančio žmogaus vaizdo. „Su viskuo žmogus apsipranta, niekšas! – šūkteli jis, bet tada staigiai priima priešingą poziciją: – Na, o jeigu aš niekus kalbu, jei iš tikrųjų žmogus nėra niekšas, tada išeina, kad visa kita – prietarai, vien tiktai išpūsta baimė, ir jokių slenksčių nėra, ir taip tatai ir turi būti!..“[2]
Jis turi galvoje, kad žmogus negali būti niekšas, nes tai moralinė kategorija, o moralumas yra paprasčiausia „išpūsta baimė“, primesta religijos ir prietarų. Viskas yra gamta, o gamtoje tėra priežastingumas, ne moraliniai tikslai. Taigi viskas yra taip, kaip ir turi būti, nes moralinės idėjos tėra iliuzijos.
Romano pradžioje Raskolnikovas blaškosi tarp baisėjimosi blogiu ir tvirtinimų, kad blogis neegzistuoja. Pamatęs nugirdytą ir išprievartautą mergaitę, sekamą kito galvijo, jis atiduoda paskutines kapeikas policininkui, kad šis saugiai parlydėtų ją namo. Vis dėlto po akimirkos Raskolnikovas virsta amoraliu darvinistu: „Tegu sau ryja kits kitą gyvus.“
Kaip Raskolnikovas sugeba priimti tokias skirtingas pažiūras? Gal, kaip pats spėlioja, tiesiog negali atsikratyti vaikystėje religijos įdiegtos „aklo instinkto traukos“. O galbūt jo išskirtinis jautrumas kančiai, kurios jis niekaip negali palengvinti, daro patrauklią doktriną, neigiančią blogio egzistavimą. Nuo kraštutinio moralizmo iki visiško nihilizmo – vos vienas žingsnis.
Raskolnikovas klausia: ar yra toks dalykas kaip nusikaltimas? Jis svarsto poziciją, mums pažįstamą iš Nobelio premija apdovanoto ekonomisto Gary Beckerio ir kitų „racionalaus pasirinkimo“ teoretikų darbų. Klasikiniame straipsnyje „Nusikaltimas ir bausmė: ekonominis požiūris“ Beckeris pasakoja, kaip kartą vėlavo į susitikimą ir svarstė, ar verta nelegaliai pasistatyti automobilį. Padauginęs galimą baudą iš tikimybės būti nubaustam, jis gavo „tikėtiną bausmę“ ir nusprendė, jog ji mažesnė, nei galima punktualumo nauda. O jei tik tai ir tesudaro nusikaltimą?
Jeigu taip, vadinasi, nėra esminio skirtumo tarp nelegalaus parkavimosi ir žmogžudystės. Tėra skirtingos bausmės. Kiek baudų už parkavimą prilygsta nužudymui? Beckeris ir Raskolnikovas, remdamiesi „mokslu“, nusprendė: nėra tokio dalyko kaip moralinis nusikaltimas, vien teisinis, kad ir kaip baisėtųsi tamsuoliškos sielos, įsitvėrusios sutanų ir religijos. Net prisipažinęs nužudęs žmogų, Raskolnikovas nemano padaręs ką nors bloga: Na, kuo mano pasielgimas jiems atrodo toks šlykštus. Gal tuo, kad jis – piktadarystė? Ką reiškia žodis piktadarystė? Mano sąžinė rami. Žinoma, pažeista įstatymo raidė ir pralietas kraujas, na, ir imkit už tą raidę mano galvą… ir ganės!
Raskolnikovas pakvaišęs dėl racionalumo. Be radikalaus amoralizmo, teisindamas planuojamą nusikaltimą, jis taip pat pasitelkia kitą racionalizmo formą, tuo metu vadintą utilitarizmu. Jo auka tampa sena lombardininkė, gobši ir žiauri moteris, ne vien apgaudinėjanti vargšus klientus, bet ir skriaudžianti savo malonią, paprastą seserį Lizavetą. Jis išmąsto, kad pati logika skiria jai mirtį.
Utilitarizme pagrindinis moralumo kriterijus yra kuo didesnio žmonių skaičiaus kuo didesnė laimė. O jei ta laimė reikalauja žmogžudystės? Smuklėje Raskolnikovas nugirsta šį klausimą keliant studentus: Iš vienos pusės, kvaila, besmegenė, niekinga, pikta, paliegusi bobapalaikė, niekam nebereikalinga, bet, priešingai, visiems žalinga, kuri pati nežino, kam ji gyvena, ir kuri ryt poryt pati numirs. (…) Iš kitos pusės, jaunos, gaivios pajėgos žūva veltui be paramos, ir tai tūkstančiais, ir tai visur!
Išvada yra matematiškai tvirta: Užmušk ją ir paimk jos pinigus tam, kad, juos naudodamas, pasišvęstum paskui tarnauti visai žmonijai ir bendrajam tikslui. (…) Viena mirtis, o jos vietoje šimtas gyvybių – tai čiagi bent aritmetika! Su aritmetika nepasiginčysi. Kadangi lombardininkės gyvenimas ne tik bevertis, bet dar ir neigiamos vertės – ji daro realią žalą, – ją nužudyti būtų moralu net ir nepanaudojant jos pinigų kilniems tikslams. Iš tiesų būtų netgi nemoralu jos nenužudyti, nes ši mirtis padidins bendrą visuomenės našumą.
Raskolnikovą sukrečia sutapimas, jog studentai svarsto kaip tik tai, apie ką galvoja jis pats, bet Dostojevskis siekia parodyti šias idėjas sklandant ore. Tarsi ne žmonės išmąsto idėjas, bet idėjos pasinaudoja žmonėmis, kad būtų išmąstytos. Peterburgas, kuriame Raskolnikovas gyvena, pirmasis miestas statytas pagal planą, yra abstraktaus samprotavimo išraiška. Sekant utopiniu prancūzų architektų projektu, caro Petro I pelkynuose įkurta Rusijos sostinė savo nuodingame ore subrandino racionalizmo dvasią. Štai kodėl keliaudamas į nusikaltimo vietą Raskolnikovas pagauna save galvojant „visiškai pašalinę“ mintį, kaip įrengti fontanai vėsintų aikščių orą.
Raskolnikovas įtikina save, esą nusikaltimas, kurį jis planuoja, nesukels jokio kaltės jausmo, nes tai visai nebus nusikaltimas. Po 15 metų revoliucionieriai, nužudę carą, reikalaus amnestijos, nes jų nusikaltimai „buvo ne nusikaltimai, o socialinė pareiga“.
Vis dėlto po žmogžudystės Raskolnikovas kenčia siaubingą sąžinės graužatį ir nepakeliamą troškimą prisipažinti. O svarbiausia, jį kamuoja košmarai. Niekas nesukūrė tokių baisių košmarų kaip Dostojevskis. Detektyvas Porfirijus Petrovičius, vienas originaliausių Dostojevskio personažų, pasinaudojęs karštligiškomis Raskolnikovo emocijomis, įvilioja jį į pinkles. Būdamas ne mažesnis psichologijos ekspertas nei autorius, jis sumano schemą, kuri privers Raskolnikovą prisipažinti vien dėl pakrikusių nervų. Augant žudiko nerimui, autorius ir detektyvas lyg susimokę gąsdina ir spendžia jam spąstus.
Detektyvas taip gerai supranta Raskolnikovą todėl, kad pats yra buvęs jo vietoje. Taigi įsibrauna į jo mintis. Keletą kartų jis, lyg vidinis balsas, tiesiog šnabžda Raskolnikovui žodžius, kuriuos šis pats galvoja. Tariamas racionalistas pasijunta kone apsėstas. Keistai nuskambės, bet Porfirijus Petrovičius yra vienas empatiškiausių personažų pasaulio literatūroje.
Beprotybė gresia Raskolnikovui, bet ji gali būti jau apėmusi keistą svečią, beveik antgamtiškai pasirodantį jo kambaryje. Arkadijus Ivanovičius Svidrigailovas – dar vienas iš įsimintinų Dostojevskio personažų, tuo pat metu grėsmingas ir juokingas, žiaurus ir kilnus, beprotis ir racionalus. Iš tiesų jis dėl to ir yra beprotis, kad yra toks racionalus. Svidrigailovas visiškai įsijautęs į absoliutų amoralizmą, į kurį Raskolnikovas tik pretenduoja. Šiandien jis būtų tobulas dekonstrukcionistas, visiškai suvokiantis savo doktrinos reikšmę. Neturėdamas jokių vertybių, jis kenčia metafizinį nuobodulį, kurį blaško kuo stipresniais pojūčiais. Sadizmas, lošimas, girtuoklystė, vaiko suviliojimas, mirtinai sumuštas tarnas – jis išbandė viską. Ir dabar neranda ramybės.
Raskolnikovui prikišus jo baisius nusikaltimus, Svidrigailovas pabrėžia žmogžudžio moralisto veidmainystę, bet taip pat yra pasiruošęs pasiteisinti. Jei žmogus, kaip teigia pažangieji, yra savo aplinkos produktas, jei laisva valia yra iliuzija, o nusikalsti verčia tiesiog blogos socialinės sąlygos, tada kaip, klausia jis, aš galiu būti asmeniškai atsakingas? „Čia visas klausimas: ar aš esu nevidonas, ar pats auka?“
Kodėl Raskolnikovas nužudė senę? Dostojevkis, kuris parašė straipsnį apie Edgarą Allaną Poe, mėgo įtemptus detektyvinius siužetus pripildyti filosofinio ir psichologinio turinio. Jis pavertė klausimą „kas tai padarė“ klausimu „kodėl“. Jis siekė, kad klaustume, ne kas padarė nusikaltimą, o kas yra nusikaltimas.
Raskolnikovas pats apmąsto, kodėl nusikalto. Lyg numatydamas šimtus būsimų romano analizių, jis svarsto įvairias galimybes. Lengva atmesti finansinį motyvą, kurį pateikia pasiduodamas policijai, – pinigus jis tuoj pat pakasa po akmeniu ir visai apie juos pamiršta. Aišku, jo teorijos buvo susijusios su pinigais, bėda ta, kad jos prieštaravo vienai kitai. Viena, neigianti gėrio ir blogio turinį, akivaizdžiai kirtosi su utilitarizmu, kuris šioms sąvokoms suteikia tvirtą, nors ir pasibjaurėtiną, pagrindą. Straipsnyje apie nusikaltimą Raskolnikovas išplėtojo dar vieną teoriją, dėl kurios iš jo šaiposi Porfirijus Petrovičius.
Raskolnikovas padalijo žmoniją į dvi grupes – „paprastuosius“ ir „nepaprastuosius“. Taip jis priima kraštutinę inteligentijos prielaidą, esą tie apšviestieji turėtų valdyti visuomenę. Nesvarbu, kaip keistųsi inteligentijos įsitikinimai, ši prielaida visada išlieka. Dostojevskis numatė kelią iki to, ką mes pavadinsim totalitarizmu, bet net ir švelnesnėmis formomis tai tęsiasi pažangiojoje visuomenės dalyje. Jei išgirstate, jog tikrą demokratiją galima pasiekti prestižinėmis oligarchinėmis institucijomis, susiduriate su mąstymu, kurio Dostojevskis bijojo labiausiai.
Raskolnikovo versijoje paprastieji žmonės dirba, dauginasi ir palaiko visuomenę. Kad atliktų šį vaidmenį, jie privalo paklusti įstatymams ir todėl klaidingai laiko juos šventais. Tokie žmonės „yra savo prigimtimi konservatyvūs, padorūs, gyvena paklusnybėje ir mėgsta būti paklusnūs“.
Visa, kas svarbu, priklauso nuo nepaprastųjų žmonių mažumos, tokių iškilių asmenybių kaip Likurgas, Solonas, Mahometas, Cezaris, o labiausiai – Napoleonas, kurie turi galimybę, netgi pareigą, tarti „naują žodį“ ir taip stumti žmoniją į priekį. Jie neišvengiamai tampa nusikaltėliais, nes „naują įstatymą leisdami, tuo pat griovė senąjį, šventai visuomenės laikomą ir iš tėvų paveldėtą“.
Jei napoleonams leidžiama „peržengti per kraują“, tada proporcingai tai leistina ir tiems, kurie „šiek tiek išeiną iš bendro lygio, tai yra nors kiek pajėgią pasakyti ką nors nauja“. Kiekvienas inteligentas daugiau ar mažiau turi teisę naudoti paprastus žmones kaip medžiagą.
Napoleoniškoji teorija prieštarauja amoraliajai, nes kraujo praliejimas tampa moraline pareiga, atliekama „sąžinės vardan“. Ji taip pat prieštarauja utilitariniam principui, kad kiekvieno laimė lygiai verta. Greitai Raskolnikovas randa ketvirtą galimybę: nužudė ne todėl, kad manėsi esąs Napoleonas, o norėdamas sužinoti, ar yra Napoleonas. Ir jei taip, tai išbandymo neišlaikė, nes Napoleonas nejaustų nė menkiausios kaltės, vadinasi, daro išvadą Raskolnikovas, jis esąs „parazitas kaip ir visi kiti“.
Taigi kuris paaiškinimas teisingas? Kuri teorija lėmė Raskolnikovo sprendimą nužudyti senę? Iš tikrųjų – nė viena, nes jis apskritai „nenusprendė“ įprastine šio žodžio prasme. Įsitikinimas, jog žmogus turi apsispręsti veikti, yra psichologiškai naivus. Raskolnikovo sąmonės būsena tokia, kad niekas nėra tikra ir viskas yra hipotetiška. Jis jau seniai atsiskyręs nuo aplinkos, „lyg vėžlys savo kiaute“. Jis leidžia laiką svaigdamas teorijomis ir svarstymais, kas būtų padarius nusikaltimą. Griežtai tariant, ji masina ne nusikaltimas, bet jo galimybė.
Racionalistas Raskolnikovas tiki galįs suplanuoti tobulą nusikaltimą, kurio būtų neįmanoma išaiškinti, bet taip jo ir nesuplanuoja, tik rengiasi. Taip ir nepasirinkęs nusikalsti ar nenusikalsti, jis gyvena tarpinėje erdvėje, kurioje jis gali nusikalsti. Toks „galimo įvykio“ laikas yra ypatingas būdas patirti laikiškumą. Dostojevskis tai diagnozuoja kaip ligą, į kurią ypač linkę svajotojai ir teoretikai.
Pastebėsim prie progos vieną jo visų baigtinių sprendimų šiuo reikalu savotiškumą. Jis turėjo vieną keistą savybę: juo jie būdavo arčiau baigtinumo, juo nežmoniškesni, beprasmiškesni tuoj imdavo rodytis jam pačiam. Nepaisant visos kankinamos vidinės kovos, jis niekad, nė vieną akimirką per visą tą laiką negalėjo tikėti savo sumanymų įvykdomumu.
Ir jeigu net būtų atsitikę kada nors taip, kad jau visa iki paskutinių smulkmenų jis būtų išnagrinėjęs ir galutinai nusprendęs, ir jokių abejonių nebebūtų likę, – tada, rodos, jis ir būtų visko išsižadėjęs, kaip beprotiško, klaikaus ir negalimo daikto. Bet neišspręstų punktų ir abejonių buvo likusi dar visa aibė.
Raskolnikovas palieka neapgalvotų detalių tam, kad pats liktų neužtikrintas. Jis būtų galėjęs amžinai gyventi šioje tarpinėje būsenoje, jei tik per gryną atsitiktinumą nebūtų sužinojęs, jog 19 val. Lizavetos nebus namuose, taigi senė bus viena. Tokia informacija tikrai daugiau nepasikartos, taigi jis privalo arba imtis savo fantazijos, arba ją pamiršti. Bet jis dar kartą ją atideda. Artėjant 19 valandai ir atstumui tarp veiksmo ir atsižadėjimo traukiantis iki galutinio taško, jis praranda laiko nuovoką, užmiega ir pabunda jau po paskirtojo žmogžudystės laiko.
Net stovėdamas priešais senę, išsitraukęs iš po skverno kirvį ir iškėlęs jį virš galvos, jis vis dar nėra apsisprendęs mostelti! Paaiškėja, kad fantazijose jis vis dėlto menkai įsivaizdavo, kaip čia viskas bus, ir būtent todėl pasirinko kirvį – ginklą, kitaip nei, tarkim, peilis, nereikalaujantį nei tikslumo, nei blaivaus proto. Taigi net svajose jis nujautė, kad viską darys užsisvajojęs.
Senė stovi nugara į Raskolnikovą, bet šis atideda veiksmą iki pat tos akimirkos, kai ji jau tuoj atsisuks ir šansas bus prarastas. Kai jau „nė vienos akimirkos nebebuvo galima gaišti, jis užsimojo abiem rankom, vos benusilaikydamas, ir beveik be pastangų, beveik mašinaliai, nuleido pentimi į galvą. Jėgos jo čia kaip ir nebūta“.
Tai viena iš Dostojevskio viršūnių. Herojus atlieka pasibaisėtiną smurto aktą, nors taip ir neapsisprendė jo atlikti! Atrodo, psichologinis žmogaus vaizdinys, sukurtas teisėje ir socialiniuose moksluose, yra pernelyg supaprastintas. Raskolnikovas nepajėgia suprasti, kodėl nusprendė žudyti, nes jis taip ir nenusprendė.
Kitas didis rusų psichologas Levas Tolstojus buvo pirmasis, perpratęs, ko siekė Dostojevskis. Tolstojus klausia: kada Raskolnikovas gyveno savo tikrąjį gyvenimą ir kada buvo nuspręsta, kad jis nužudys senę? Nuspręsta buvo ne tada, kai jis stovėjo priešais ją iškėlęs kirvį, paaiškina Tolstojus, nes tada tik „paleido šovinį, kuris seniai buvo užtaisytas“. Ir ne tada, kai pasidarė kilpą savo švarke, už kurios užkabino kirvį, ar kai planavo žmogžudystę. Ne, savo tikrąjį gyvenimą, nuvedusį į nusikaltimą, jis gyveno tada, kai gulėjo ant sofos nieko neveikdamas ir leisdamas mintims klajoti. Tokios būsenos sąmonėje radosi „mažų pakitimų“: maži maži, bet būtent jie sukėlė didžiules ir siaubingas pasekmes. Nieko svarbesnio negali nutikti nei tai, kas slypi žmogaus sąmonėje. Galimybių ribas nustato sąmonė.
Nusikaltimą lėmė ne konkretus sprendimas, o proto būsena, kilusi apleidus kasdienes pareigas, mažas dorybes ir puoselėjant „knygines svajas“. Jis leido sau pasinerti į svajas, kuriose žmogžudystė yra galima, todėl, net nepadaręs sprendimo, jis vis tiek yra atsakingas. Kiekviena akimirka, praleista puoselėjant teorinius proto polinkius, kai abstraktūs svarstymai keitė elementarų padorumą, vedė į nusikaltimą.
Visi tyrinėtojai anksčiau ar vėliau prieina prie svarbaus romano trūkumo – epilogo. Raskolnikovas atlieka bausmę Sibire. Su juo atvyko ir šventoji Sonia, auksinės širdies prostitutė, paskatinusi jį prisipažinti. Reikšmingi įvykiai čia pasakojami ne realistiškai, kaip visoje knygoje, o mitiškai, – scenovaizdyje, kuriame piemenys gano bandas kaip „Abraomo laikais“. Atsivertimas įvyksta sapne, kuris veikia ne psichologiškai, bet kaip mitas. Raskolnikovas sapnuoja, kad siaubingas intelektualinis maras apkrėtė pasaulį iliuzija, dėl kurios kiekvienas manosi žinąs absoliučią tiesą. Sapnas yra akivaizdi alegorija, kas nutiks įsivyravus inteligentijos dvasiai.
Kritikai išliejo upes rašalo aiškindami romano epilogą, ir šios pastangos rodo paaiškinimo būtinybę. Kaip Dostojevskis sugalvojo tokią pabaigą? Mano manymu, atsakymas glūdi jo neišspręstame filosofiniame konflikte.
Jei ideologija – maras, kas yra vaistas? Romane siūlomos dvi alternatyvos. Pirmąją vadinu tolstojiška, nes jos minties kryptis būdinga Tolstojaus kūriniams, ypač „Karui ir taikai“, kuris buvo išleistas beveik tuo pat metu tame pačiame periodiniame leidinyje! Porfirijus Petrovičius netgi pamini sceną iš jo.
Tolstojaus teigimu, gyvenimą prasmingą daro ne dramatiški herojai, bet padorūs, eiliniai žmonės, kurie (kaip romaną „Middlemarch“ užbaigia George’as Eliotas) „ištikimai gyveno slaptą gyvenimą ir ilsisi nelankomuose kapuose“. Tiek „Nusikaltime ir bausmėje“, tiek „Kare ir taikoje“ Napoleonas įkūnija dramatišką požiūrį į gyvenimą. Raskolnikovo draugas Razumichinas, kurio vardas reiškia „protingasis“, atstovauja proziškajai alternatyvai. Čia „protingasis“ yra priešinamas „racionaliajam“ taip, kaip sveikas protas yra priešingas abstrakčiai dedukcijai.
Kai tik eina pas Razumichiną, Raskolnikovas susirengia išsižadėti žmogžudystės plano. Jis klausia savęs, galbūt patarti galėtų jo praktiškasis draugas. Ir tikrai, sprendimą Razumichinas žinotų ne dėl savo santūrių politinių pažiūrų, bet dėl sumanumo ir sunkaus darbo. Kartą, gulėdamas ir bergždžiai mąstydamas, atnešusiai arbatos tarnaitei Raskolnikovas pareiškia, jog verčiau dirbti ne dėl kapeikų, kurios vienam kartui išsprendžia prasimaitinimo klausimą, o vienu ypu nušluoti visą blogį. Razumichinas, priešingai, nuolat susiranda smulkių darbelių, kad sudurtų galą su galu, o romano pabaigoje pradeda leidybos verslą. Tai gali būti vienintelis visiškai pozityvus etninio ruso verslininko portretas visoje rusų literatūroje. Gyvenk šia diena, kliaukis sveiku protu, dirbk dėl mažo atlygio ir kuo dažniau elkis dorai – tokia proziška alternatyva grandiozinėms Raskolnikovo teorijoms.
Bet romane siūlomas ir religinis atsakymas. Sonia, kurios vardas reiškia „išmintį“ ir kuri Raskolnikovui balsu skaito Evangeliją, yra tokia šventa, tokia laisva nuo dostojevskiškos psichologijos, kad atrodo kone antžmogiška. Dostojevskis tyčia sukūrė netikrovišką portretą, tarsi teigdamas, jog tiesa slypi ne šiame pasaulyje. Iki epilogo jis pristato abi alternatyvas – Razumichino ir Sonios, nepasirinkdamas nė vienos iš jų.
Epilogas, mano manymu, nesėkmingas todėl, kad grįstas vien religiniu atsakymu, lyg proziškasis, tiek puslapių kruopščiai dėstytas, neegzistuotų. Raskolnikovo atgaila kyla ne iš didžiosios knygos dalies, skirtos psichologiniam realizmui, bet iš Evangelijos istorijos apie prikeltą Lozorių. Raskolnikovas irgi prikeliamas. Viskas pernelyg paprasta.
Šiame šedevre sprendžiami klausimai vis dar mus persekioja, gal net labiau nei jo išleidimo laikais. Revoliucija vis dar traukia. „Naujieji ateistai“ ir išsikvėpę materialistai remiasi argumentais, kurie atrodė neapgalvoti jau prieš 150 metų. Mokslininkai žmogaus sprendimus aiškina absurdiškai primityviais terminais. Inteligentija smaginasi teoriją po teorijos keldama aukščiau už paprastus žmones, kuriuos ruošiasi valdyti. Moralumas yra aiškinamas neurologiškai, sociobiologiškai ar tiesiog kaip socialinė konvencija.
Tad galime prisiminti, ką taip skausmingai išmoko Raskolnikovas: žmonės yra daug sudėtingesni nei bet koks modelis; elementarus padorumas yra geresnis vedlys nei teorija; o nusikaltimas – kad ir koks jis būtų – vis tiek yra nusikaltimas.
[1] Lietuvoje Aleksandras II siejamas su priešingomis reformomis – rusinimo politika, lietuviškos spaudos draudimu, numalšintu sukilimu, Katalikų Bažnyčios veiklos suvaržymu ir kt.
[2] Čia ir toliau cituojama iš 1973 m. lietuviško leidimo (vertėjas nenurodytas).
Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė