Rimantas Varnauskas | Alfa.lt
Dar 2008 m. Kaune buvo pradėta plataus masto prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento (VSD) operacija, kuria, matyt, siekta sutriuškinti „nusikalstamą“ Maliko ir Khadizhat Gatajevų grupuotę. Ši istorija nesibaigusi – vyksta teismai Lietuvoje, o „nusikaltėliai“ Gatajevai nuo Lietuvos teisėsaugos persekiojimo gavo politinį prieglobstį kaimyninėje Suomijoje. Po ketverių metų pertraukos Alfa.lt kalbėjosi su M. Gatajevu, prašydama prisiminti skaudžius tai daugiavaikei šeimai laikus.
Reikėtų priminti, kad buitinis konfliktas šeimoje, kai viena augintinė dėl tėvams atrodančio nederamo elgesio buvo plekštelta skėčiu per sėdimąją, Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro Kęstučio Betingio potvarkiu virto operacija, į kurią įtrauktos stambios prokurorų ir VSD (tiesiogiai su buitine byla dirbo bene 8 žvalgai) pajėgos. Tik po kelių metų VSD, neva remdamasis DNR testu, paneigė, kad vienas pareigūnų nėra Gatajevų auklėtinės, kuri ir gavo lupti už nesantuokinius lytinius santykius, vaiko tėvas. „VSD surengė klasikinę KGB operaciją, siekdama susidoroti su Gatajevais. Vienas VSD darbuotojas suviliojo jauną auklėtinę, jai davė garso įrašymo priemonę, kad rinktų medžiagą prieš savo globėjus. Tokiomis suviliojimo ir įkalčių rinkimo operacijomis pasižymėdavo KGB ir Rytų Vokietijos „Stasi“. Koktu, kad praėjus dvidešimčiai metų po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos institucija mėgina vadovautis tokia pat nesveika, net iškrypėliška mąstysena ir taikyti panašias priemones kaip KGB“, – tuo metu rašė politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius.
Įsukti į nesibaigiančią teismų karuselę, veik metus praleidę tardymo izoliatoriuje, Gatajevai nutarė teisybės ieškoti Suomijoje. Ir rado – šios šalies teismui Lietuvos prokurorų pateikti įrodymai pasirodė niekiniai ir buvo atsisakyta Gatajevų šeimą išduoti Lietuvai.
Suomijoje Gatajevai glaudžiasi su trimis nepilnamečiais vaikais ir keliais vyresniais buvusiais globotiniais. Šeši jų globoti vaikai apgyvendinti Vilniaus SOS vaikų kaime, dar septyni yra Čečėnijos sostinėje Grozne.
Kaip sekėsi įsikurti draugiškoje Suomijoje, suteikusioje Jums ir Jūsų šeimai politinį prieglobstį?
(Juokiasi) Lietuva mums taip pat buvo draugiška, išskyrus kai kuriuos labai „rimtus“ žmones, kurie dėl nesuprantamų priežasčių nenorėjo su mumis draugauti. O Suomijoje gyvename normaliai: vieni dirba, kiti – mokosi. Taip pat mokomės suomių kalbos, tenka ir gydytis.
Aš nenoriu pasakyti, kad patys lietuviai buvo mums nedraugiški. Su daugeliu lietuvių iki šiol palaikome tamprius ir draugiškus santykius. Ir tie santykiai negali nutrūkti nei iš šio, nei iš to. Juk Lietuvoje praleidome daugiau nei dešimt metų ir šio laikotarpio, kupino šviesių atsiminimų, neįmanoma išbraukti iš savo gyvenimo.
Tačiau kai kurie valdžios atstovai, kurie, manau, turėtų elgtis ir veikti kiek kitaip, mums trukdė gyventi ir, deja, mums teko išvažiuoti iš Lietuvos. O naujoje vietoje įsikurti visada iš pradžių yra sunku, nes palieki namus, aplinką, pažįstamus žmones. Naujoje vietoje, nors lyg ir viskas yra gerai, bet reikia prisitaikyti prie čia esančių žmonių mentaliteto, papročių, kalbos. Tačiau, garbė Dievui, iš esmės su mumis viskas yra tvarkoje.
Praėjo tam tikras laiko tarpas, kai ne savo valia pasitraukėte iš Lietuvos, tad turėjote laiko permąstyti, kodėl ta lietuviškos valdžios mašina pradėjo per jus „volu važiuoti“, pradėdama gerai organizuotą ataką prieš Jūsų šeimą?
Man sunku tai paaiškinti, nes nesu tokių reikalų specialistas, tačiau kaip žmogui, kurį palietė šis skausmas ir nelaimė, galiu pasakyti, kad ši nelaimė pakeitė mano, vaikų gyvenimus, o taip pat padarė žalos mūsų sveikatai. Kodėl tai atsitiko būtent su mumis? Aš pats sau iki šiol negaliu atsakyti į šį klausimą. Nebuvau Lietuvos valstybės priešu, niekam netrukdžiau gyventi, neužsiėmiau jokia nusikalstama veikla. Tiesiog normaliai gyvenau, auklėjau savo vaikus.
Kodėl į mūsų gyvenimus „įsipaišė“ Lietuvos slaptoji policija, Lietuvos VSD? To reikėtų klausti jų pačių. Jie man to nepaaiškino. Jie manęs klausdavo vienintelio dalyko: „Ar suprantate, kas atsitiko?“ Atsakydavau: „Kas atsitiko? Paaiškinkite man.“
Tai, kad mano globotinė ir įdukra Seda Esimbajeva buvo įvelta į šį „žaidimą“, yra labai keista, nes ją auklėjau kaip tikrą dukrą, taip, bardavau, duodavau pastabas. Ir Suomijoje savo vaikus baru, tačiau SUPO (Suomijos slaptoji policija) į mano asmeninį gyvenimą nesikiša. Juk tai normalus reiškinys, jei tėvai pabara vaikus, norėdami, kad jie eitų teisingais keliais.
Ir Suomijoje kartais turiu rūpesčių su vaikais, mane kartais kviečiasi jų mokytojai, tačiau tai suprantama, nes jie paaugliai, gyvena savo gyvenimą. Tačiau auklėdamas prievartos šeimoje aš nenaudoju.
O tai, kad suaugusią mergaitę (kalbama apie S. Esimbajevą – Alfa.lt past.) pabariau, po to buvau apkaltintas baisiausiais nusikaltimais, man nėra suprantama. Taip, buvo įvykęs šeimyninis kivirčas (tačiau ar lietuvių šeimose jų nebūna), kai S. Esimbajeva pabėgo iš namų, pats ėjau į policiją ir parašiau pareiškimą. Paaiškinau, kad devyniolikmetė Seda susipyko su mama (Khadizhat Gatajeva – Alfa.lt past.), mama dukart sudavė jai skėčiu per sėdimąją, bet niekas nebuvo traumuotas, skėtis nesulūžo, o mergina pabėgo. Policijoje sukėliau juoką, liepė eiti namo, sakė, viskas gerai, ir pas mus pačius panašių problemų su vaikais paaugliais kyla.
Policija man jokių pretenzijų neturėjo, tačiau po savaitės į mūsų namus užgriuvo krūva slaptosios policijos žmonių, išvežė į savo būstinę Šilainiuose. Ir padarė didelį vaidinimą – apkaltino žmonių grobimu, sumušimu, grasinimu nužudyti, finansinėmis machinacijomis. Buvau šokiruotas.
Suprantate, šoką buvau gavęs tėvynėje, Čečėnijoje, pergyvenęs du karus. Į Lietuvą atvažiavau ne kenkti, o tiesiog buvau pavargęs nuo „bezpredielo“ („veikimas, kai peržengiamos visos ribos“, – sunkiai verčiamas rusiškas posakis – Alfa.lt past.) Čečėnijoje. Ir atvažiavau labai gerbdamas Lietuvą.
Tie kaltinimai apskritai „nuo lubų“ buvo nurašyti. Galiu tik pasakyti, kad visa ši istorija labai stipriai paveikė mano šeimos gyvenimą, sveikatą. Galiausiai netekau mamos, kuri neatlaikė antro mano arešto, o buvo dar pakankamai jauna ir sveika moteris.
Tikrai, pasikartosiu, nesuprantu, kodėl viskas taip nutiko. Gal VSD struktūrai reikėjo kažkokio šou, nežinau… Svarstymų turiu įvairių, bet galiu ir klysti.
Lietuvoje gyvena Jūsų brolis, kiti giminės. Ar svarstote galimybę kada nors sugrįžti į Kauną?
Norėčiau atvažiuoti pasisvečiuoti, paspausti rankas savo draugams, apkabinti juos. Per keliolika metų, kai gyvenau Lietuvoje, susiradau daug draugų, mūsų pagarba abipusė. Tačiau gyventi jau nenorėčiau. Kodėl? Todėl, kad jei tai, kas įvyko mumis, būtų buvęs asmeninio pobūdžio skandalas, nutikęs kur nors gatvėje, tai grįžčiau ir dabar. Bet mus persekiojo Lietuvos slaptoji policija, o tai rimta organizacija. Aš paprasčiausiai bijojau kokios nors eilinės provokacijos iš jų pusės. Anksčiau mus ilgam į kalėjimą nepavyko įkišti, o kas žino, kas būtų dabar?
Įtariu, kad jiems šis mūsų pokalbis nepatiks, bet dabar aš jų nebijau. Galiausiai, turėdamas šeimą, nesiruošiu visą laiką praleisti kalėjimuose, nesu tam „prisitaikęs“.
Žinoma, jeigu tuos mūsų persekiotojus nubaustų, atleistų iš tarnybos, tai, žinoma, atvažiuočiau į Lietuvą. Tačiau, kol jie dirba, tai pavojinga ne tik man, bet ir patiems lietuviams, nes tą patį „bezpredielą“ jie gali padaryti su bet kuriuo Lietuvos piliečiu.
Lietuvos visuomenė pirmiausia pati turi atsikratyti nuo tokių savo teisėsaugos struktūrų elementų, kad kitiems žmonėms nereikėtų jų bijoti. Neturiu jokių asmeniškumų prieš Lietuvą ar lietuvius, tačiau turiu pretenzijų konkretiems žmonėms ir tą savo poziciją ginu teismuose.
Galite sulyginti Lietuvos ir Suomijos teisingumo sistemą. Kuo jos, Jūsų manymu, skiriasi?
Lietuvos teisingumo sistema, kalbant apie teismus, gerokai jaunesnė, sukurta prieš 20 metų, kai Suomija turi veik šimtmečio tradicijas. Bet svarbiausia, kad Suomijos teismai absoliučiai nepriklausomi. Ir kol neįrodyta žmogaus kaltė, tol jis ir nekaltas. O Lietuvoje mus „nuteisė“ ir įkalino iš anksto, kol jokia mūsų kaltė nebuvo įrodyta.
Suomijoje rinkti teisėjai tarnauja žmonėms ir tikrai vykdo teisingumą. Lietuvoje, bent žemesnės instancijos teismuose, tokios nuostatos nepajutau. Gal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai nėra tokie priklausomi nuo policijos ir VSD įtakos.
Kitas dalykas, kad kai kurie mūsų teismo posėdžiai Lietuvoje būdavo uždari. Suomijoje apie tokią praktiką neteko girdėti, nebent uždaruose teismuose galėtų būti teisiami šnipai, bet šnipinėjimu mūsų niekas nekaltino (Juokiasi).
Šiaip mes ir toliau teisinėmis priemonėmis bandysime įrodyti savo tiesą. Suomija niekada nebūtų suteikusi politinio prieglobsčio, jei manytų, kad mes esame kalti. Ir teismų čia neįtikinsi nei pažintimis, nei kyšiais.
Deja, taip jau susiklostė gyvenimas, kad nei į tėvynę, nei Lietuvą grįžti kol kas negaliu. Tačiau labai noriu atvažiuoti į Lietuvą, nes myliu šią šalį. Dievas duos, atvažiuosiu. Ačiū jums, kad nepamirštate.