Judėjimas KARTU
Kitąkart nėra lengva peržengti Rubikoną. Beje, pastarasis žodis yra daugiareikšmis. Kadaise antikos karvedžiui Cezariui jis reiškė upelio, esančio netoli Romos, vardą – tą aiškią krašto ribą, kurios negalima peržengti ir prie kurios būdavo paliekama iš karo žygių grįžtanti senovės romėnų armija, niekada neįvedama į sostinę, kad neturėtų įtakos vidaus politikai. Dabartiniams vilniečiams frazė „peržengti Rubikoną“ pirmiausia asocijuojasi su siekiu ir pastangomis įveikti apetitu garsėjantį šildymo bei komunalinio ūkio monopolininką. Visai Lietuvai žodžiai „peržengti Rubikoną“ galėtų reikšti esminį lūžį.
Kardinalus lūžis įvyktų, jeigu politikos erdvė išsivaduotų nuo partijų susipriešinimo, šališkų ir egoistiškų interesų. Ypač tai svarbu savivaldos lygmeniui. Būtent bendruomenės, visuomeninių judėjimų rūpestis – burti, vienyti žmones bendram reikalui dėl miesto ir jo gyventojų šviesesnio gyvenimo. Politika, išvertus iš senovės graikų kalbos, ir reiškia „miestietiškasis“ – reikalas, darbas ar rūpestis, būdingas bei svarbus visam miestui. Todėl aš, aktorius, kaip ir mano kolegos kiti menininkai, taip pat ir mokslininkai, esame susibūrę į Lietuvos sąrašą ir dalyvaujame rinkimuose į Vilniaus tarybą, būdami pasiryžę dalį savo laiko, energijos, gebėjimų atiduoti savo miestui, savo šūkiu pasirinkę devizą „Peržengti Rubikoną“.
Mes manome, kad kiekvienas šviesulys – asmenybė, idėja ar pasiekimas – turi būti pastebėti. Į juos būtina remtis, kad įgytume jėgų ir mūsų visų rytojus būtų šviesesnis. Būtent šviesos pavyzdžiai tolintų nuo nevilties, depresijos, abejingumo. Kai popiežius paskelbė raštą, pavadintą „Abejingumo globalizacija“, susimąstai ir supranti, kad laikas rinktis atsakomybę, tikrą rūpestį žmogumi.
Užtat džiaugiuosi ir visa širdimi bei asmeniniu dalyvavimu remiu visuomeninius komitetus bei savivaldos įstatyme įteisintą galimybę pirmąkart į mano krašto miestų ir rajonų tarybas būti išrinktiems ne partijų, bet žmonių atstovams. Tai, kas mūsų šalyje naujiena, patikrinta ir pasiteisino kitose šalyse. Kalbėjau su savo bičiuliais iš kitų šalių, kuriose toks įstatymas galioja nuo seniau. Ir Estijoj, Latvijoj, Lenkijoj galima rasti daug teigiamų ir optimistinių pavyzdžių, kurie leidžia miestų ir rajonų valdžią formuoti tokią, kuri realiai tarnauja žmogui. Būtent – tarnauja, o ne valdo, ne siekia pasipelnyti, gauti asmeninės ar partinės naudos. Ši veikla reikalauja tarnystės ir pasiaukojimo.
Susivieniję žmonės gali nuveikti daug gražių darbų. Jeigu miestietis jausis svarbus ir reikalingas, jis pats galvos, siūlys, kurie darbai mieste reikalingiausi, kokius pirmiausia reikia atlikti, kad kuo daugiau naudos jie neštų žmogui, kad palengvintų jo gyvenimą. Manau, kad nereikia sureikšminti vien ekonominių rodiklių. Svarbu matyti visumą ir atkakliai siekti vieno – kad žmonėms būtų lengviau. Manau, kad vienu metu galima ir miestą pagražinti, ir gyvenimą palengvinti. Jeigu mes būsime sąmoningi, netruks atsirasti konkrečių sėkmės pavyzdžių.
Antra vertus, pasitelkus plačiąją visuomenę, galima sustyguoti du bendruomenės sandus: jaunimą ir senjorus, išmintį ir energiją. Bendrystė yra dabarties ir geros ateities sąlyga. Tai liudija Vokietijos pavyzdys. Ką tik Knygų mugėje (beje, ar plūstančias minių minias kas nors pajėgtų išdalinti pagal partijas – gyvenimas kaip vienalytė upė) pristačiau be galo įdomią knygą apie Vokietiją. Atrodo, puiki, stipri, viena stipriausių Europos valstybių – užsiima, mūsų akimis žiūrint, nesvarbia veikla: analizuoja praeitį, ją struktūruoja, ieško dingusių žmonių, kovoja dėl kiekvieno savo nario, suranda ir sutelkia gimines. Jie stiprina bendrystę. Ar nesuklydome savo nepriklausomybės pradžioje, kai surengėme priešlaikinius rinkimus, kai iš valstybės valdymo vieną dieną pasitraukė, kovų užgrūdinta ir morali didžioji Sąjūdžio dalis, kai pradėjome vadovautis lozungu „Specialistams kelią!“. Ir nuplaukė mūsų laivas ne į tuos vandenis, ir susikaupė nemažai bėdų, kurias srėbti tenka visai visuomenei.
Nuo manipuliavimo, nuo žongliravimo pirmiausia gelbsti žmogaus sąžinė. O ji labiausiai matoma mažesniame mieste. Vilnius jau beveik milijoninis. Čia sunkiau sužiūrėti, ką žmogus veikia, kuo užsiima, todėl taip dažnai žodžiai skiriasi nuo darbų. Mažesniame mieste, sakykime, Panevėžyje, žmonės daugiau pažįsta vieni kitus, yra mažiau galimybių apgauti bendruomenę. Todėl į jūsų miestą žiūriu kaip į švyturį, kaip į fundamentalios sėkmės pavyzdį – ne tik būsimą, bet ir įvykusį, realų. Kalbu apie praėjusius Seimo rinkimus, kai jūsų miesto nepartinis kandidatas Povilas Urbšys surinko 70 proc. balsų. Tai svariausia pergalė. Kuo nuoširdžiausiai linkiu, kad ji nebūtų vienatinė bei vienadienė.
Pilietinė iniciatyva, prasidėjusi prieš Seimo rinkimus, per porą metų neužgeso. Ji vystosi. Judėjimas KARTU, kaip visuomeninis, nepartinis sąrašas, dalyvauja savivaldos rinkimuose. Ir aš linkiu, kad Jus lydėtų sėkmė. Būkite tas pavyzdys arba vienas iš pavyzdžių toms savivaldybėms, kuriose žmonės dar nedrįsta, dar abejoja, kad gali būti reikalingi, matomi, girdimi, kad į politiką galima eiti dėl miestiečių naudos, dėl atbundančio savojo miesto.
Tikiu, kad gyvenimas keisis. Jau dabar keičiasi. Tai, kad šiemet pirmą kartą gali dalyvauti rinkimuose visuomeninės organizacijos – vienas iš pragiedrulių, kurie mane ypač džiugina. Atsirado kitokia piliečių ir valstybės santykių galimybė: aktyvus pilietis, kai eina balsuoti, kai sąmoningai pasirenka, turi tokią valdžią, kokią jis išrinko, už kokią yra atsakingas. Labai svarbu suvokti ir patikėti, kad patys žmonės nulemia, kas, kaip valdo, todėl privalome atsakomybės reikalauti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs.
Valstybės bei miesto valdymas nėra paprastas. Ar ne? Bet aš tikiu, kad sąmoningų ir aktyvių piliečių visuomenė gali išspręsti daugelį problemų žymiai objektyviau, kartais net paprasčiau. Pasitelkime vėlgi senolių išmintį: atskiros šakelės labai lengvai sulaužomos, o jų visuma – neįveikiama. Tad aš kviečiu žmones burtis į bendruomenes, būti aktyvius, būti kartu – kad nebūtume lengvai sulaužomi. Tada Rubikonas, kaip antikoje, būtų riba, reikalaujanti sustoti dėl miesto, visuomenės, valstybės gerovės, dėl vidinės santarvės ir klestėjimo. Tada Rubikonas nebūtų ta dabarties apsauginė siena, už kurios vienetai lobsta, dauguma vargsta. Metas savo mieste veikti dėl savo miesto – tai yra būti politiškiems (arba miestietiškiems). Perženkime Rubikoną visur: Vilniuje, Panevėžyje, kiekviename mieste, kiekviename rajone.