Bernardinai.lt
Naujausiame „Foreign Affairs“ numeryje žymus JAV užsienio politikos ekspertas, profesorius Walteris Russellas Meadas teigia, jog šiemet supratome, kad geopolitika nesibaigė su Šaltuoju karu. Žvelgdamas į Rusijos okupuotą Krymą, agresyvius Kinijos veiksmus Rytų Kinijos jūroje, į kuriuos Japonija atsako savo ruožtu, Irano bandymus, naudojantis ryšiais su Sirija bei „Hezbollah“, dominuoti Vidurio Rytuose, politologas tai įvardija kaip seno sukirpimo galios žaidimų sugrįžimą į tarptautinius santykius.
Vakarus – Jungtines valstijas bei Europos Sąjungą – tai trikdo, mat jie mielai paliktų teritorinius bei karinius klausimus nuošaly, verčiau susitelkdami ties pasauline valdysena, prekybos liberalizavimu, žmogaus teisėmis, teisės viršenybe, branduolinio ginklo neplatinimu, klimato pokyčiais etc. Su keliomis išimtimis (pavyzdžiui Izraelio-Palestino konfliktas) atrodė, jog pasaulio politikos problemos nebus susijusios su sienų klausimais, karinės galios demonstravimu, tautų apsisprendimo teise ar įtakos sferomis. Nuo Šaltojo karo pabaigos JAV bei ES užsienio politika buvo bandymas pereiti nuo nulinės sumos prie abipusės naudos situacijos, tuo tarpu įvykiai Ukrainoje reikalauja energijos bei laiko, kurie kitu atveju būtų naudojami anksčiau išvardytiems klausimams.
Pasak Meado, Vakarai manė išnyksiant geopolitiką dėl to, jog buvo neteisingai interpretuotas Sovietų Sąjungos žlugimas. Ideologiškai liberali demokratija su rinkos kapitalizmu nugalėjo komunizmą, tačiau ne pačius galią demonstruojančius subjektus, kurie, kaip dabar matoma, nesusitaikė su po Šaltojo karo nusistovėjusia geopolitine situacija. Politologas tai vadina revizionizmu – ar Kinijai, Iranui, Rusijai pavyktų pasiekti to, ko trokšta, ar ne, jo teigimu, taikos artimiausiu metu nereikėtų tikėtis.
Nemaža dalis užsienio politikos apžvalgininkų pastarųjų dešimtmečių galios pusiausvyrą (Europoje posovietinių valstybių narystė ES bei NATO, Vidurio Rytuose sunitų, parankių JAV, dominavimas tokiose šalyse kaip Saudo Arabija, Egiptas, Turkija, dvigubas Irano bei Irako sutramdymas, Azijoje – JAV saugumo ryšiai su Japonija, Pietų Korėja, Australija, Indonezija etc.) prilygino galutinei komunizmo įveikimo išdavai. Francio Fukuyamos sparnuotoji frazė apie „istorijos pabaigą“ turėjo reikšmės tik kalbant apie ideologiją, tačiau daugelis ėmė laukti ir geopolitikos galo.
Fukuyamos šalininkai įtikėjo, kad norėdamas varžytis su Vakarais turi tapti tokiu kaip Vakarai – įsisavinti liberalios demokratijos bei kapitalizmo principus, tokiu būdu turėtų išgaruoti ir noras dėl ko nors kovoti. Tokioje vizijoje vienintelė grėsmė taikai pasaulyje matyta kaip kylanti iš chuliganiškų valstybių, tokių kaip Šiaurės Korėja. Tuo tarpu buvusios sovietinės šalys, tarkime Rusija, buvo kryžkelėje: galėjo šokti į atsivėrimo, liberalėjimo, pacifizmo traukinį arba likti įsitvėrusios ginklų. Iš pradžių atrodė, jog pasirinktas pirmasis kelias, tad ir dėmesys nuo geopolitikos nukrypo prie ekonominio vystymosi ar klimato pokyčių. Buvo galima sumažinti išlaidas gynybai ir tiesiog stebėti, kaip pasaulis laisvėja bei klesti. Politologo teigimu, ir liberalams, ir respublikonams JAV tai atrodė patrauklu. Billas Clintonas apkarpė biudžetą gynybai, George W. Busho užsienio politika net ir po rugsėjo 11-osios įvykių rėmėsi prielaida, kad demokratija netrukus bus importuota į Vidurio Rytus, o Barackas Obama įsitikinęs, jog „karas prieš terorą“ užsitęsė per ilgai, istorija išties pasibaigė ir gana žaisti klasikinę geopolitiką.
„Foreign Affairs“ išspausdintame Walterio Russello Meado komentare rašoma, jog pastarųjų viltys šiandien, prabėgus 25 metams po Berlyno sienos griuvimo, išbandomos, panašu, kad istorija nesibaigė. Skirtingais būdais ir dėl skirtingų priežasčių Kinija, Rusija, Iranas keičia nuo Šaltojo karo nusistovėjusią politinę tvarką. Tiesa, sutinkama, jog šių revizionistų santykiai sudėtingi. Ilguoju laikotarpiu Rusija prisibijo Kinijos, o Teherano pasaulio įsivaizdavimas turi mažai ką bendro ir su Maskva, ir su Pekinu. Naftą eksportuojantiems Rusijai ir Iranui naudingos kuo didesnės jos kainos, tuo tarpu vartotoja Kinija norėtų jų mažinimo. Nestabilumas Vidurio Rytuose gali išeiti į gerą Rusijai ar Iranui, tačiau Kinijai – rizikinga. Kažin, ar galima kalbėti apie strateginę šių valstybių sąjungą, ypač nusilpus JAV įtakai regione – įtampa tarp jų sustiprėtų. Vis dėlto profesoriaus įsitikinimu, jas vienija sutarimas, jog status quo turi būti peržiūrėtas ir viena esminių kliūčių tam – JAV.
Nuo tada, kai Obama tapo prezidentu, visos trys galios vykdė skirtingas strategijas. Didžiausių pajėgumų Kinijai paradoksaliai sekėsi prasčiausiai: bandant įsteigti savo įtaką regione, sustiprėjo JAV ir jos sąjungininkių Azijoje ryšiai, sustiprėjo Japonijos nacionalizmas. Daugeliu atžvilgiu silpnesniam Iranui sekėsi daug geriau. JAV invazija į Iraką ir priešlaikinis atsitraukimas leido Teheranui sutvirtinti ryšius su kaimyniniais galios centrais. Padedant senam sąjungininkui „Hezbollah“ Iranui pavyko paremti Basharo al-Assado vyriausybę Sirijoje, be to, dėl nusiritusios Arabų pavasario bangos silpsta sunitų režimai, kurie pastaruoju metu dar ir dalijasi dėl klausimo, ką daryti su Musulmonų brolija, jos šakomis bei šalinininkais, kas dar labiau prisideda prie Irano galios bei prestižo. Tuo tarpu Rusija – stipresnė nei Iranas, bet menkesnė nei Kinija – gana efektyviai varo pleištą tarp JAV ir Vokietijos, tačiau prezidento Vladimiro Putino rūpestį Sovietų Sąjungos atstatymu pančioja šalies ekonominės galios ribos. Nepaisant ekonominio silpnumo, jam pavyko sustabdyti NATO plėtrą, padalyti Gruziją, įtraukti Armėniją į savo įtakos lauką, užsitikrinti savo galią Kryme. Kas jau kas, o Putinas netiki, jog istorija nusibaigė, žvelgiant iš jo perspektyvos – pastarieji veiksmai – valdžios „namie“ įtvirtinimas ir priminimas priešiškoms užsienio šalims, jog Rusijos nagai vis dar aštrūs.
„Istorijos pabaiga, kaip Fukuyama priminė skaitytojams, yra Hegelio idėja, net jei perversmo būklė triumfavo prieš senąjį režimą visam laikui, Hegelis teigė, jog konkurencija ir konfliktai tęsis. Jis numanė, jog vis tiek bus bruzdama provincijose, net ir tuomet, kai Europos civilizacijos šerdyje bus manoma, kad atėjo poistoriniai laikai. Nieko keista, kad daugiau nei po dviejų šimtmečių bruzdėjimai nesiliovė. Mes išgyvename ne istorijos pabaigą, o gyvename jos prietemoje“, – rašo W. R. Meadas. Kita Fukuyamos iškelta mintis, kuri apžvalgininko nuomone, nesusilaukė tiek dėmesio, kiek aptarta istorijos pabaigos tezė, neglosto Vakarų savimeilės. Pasaulyje, kur didieji klausimai išspręsti, o geopolitika subordinuota ekonomikai, žmonės tampa narciziškais vartotojais, neturinčiais didesnio užsidegimo nei apsilankymas prekybos centre, tokiais Nietzsches aprašytais „paskutiniaisiais žmonėmis“. Galima įsivaizduoti, jog tai europiniai biurokratai ar Vašingtono lobistai, kurie kompetentingi tik reikalų tvarkyme su poistoriniais žmonėmis, tačiau nepajėgia suprasti seno sukirpimo politikų motyvų ar atremti jų strategijų. Priešingai nei pastarieji, poistoriniai žmonės nėra linkę aukotis, susitelkę tik į trumpalaikius tikslus, juos lengva išblaškyti ir dar jiems stinga drąsos.
Ir asmeninio gyvenimo, ir politikos tikrovė poistorinėse visuomenėse, pasak politologo, smarkiai skiriasi nuo tokių šalių kaip Kinija, Iranas ar Rusija, kur istorija vis dar šviečia. Skirtingos visuomenės ne tik nulemia skirtingų asmenybių bei vertybių atsidūrimą pirmajame plane, bet ir jų institucijos veikia skirtingais būdais, skirtingais principais formuojama publika. Visuomenės, kurias sudaro „paskutinieji žmonės“, paprastai nuvertina ir neteisingai supranta savo „primityvius“ oponentus „atsilikusiose“ šalyse. Meado teigimu, gali būti, jog istorijos banga ritasi link liberalios demokratijos bei kapitalizmo, o istorijos saulė leidžiasi už kalnų, tačiau net ir ilgėjant šešėliams tokie kaip Putinas ir toliau žirglioja pasaulio politikos scenoje.
Pagal „Foreign Affairs“ parengė Rosita Garškaitė