Bernardinai.lt
Prieš trisdešimt metų, 1981 metų rugsėjo 6 dieną, kunigas Jozefas Tischneris pasakė vieną iš geriausių XX amžiaus pamokslų. Pamokslas buvo pasakytas per Šv. Mišias, pradėjusias antrąją „Solidarumo“ inauguracinio kongreso Gdanske dieną. J.Tischneris, senas Jono Pauliaus II bičiulis ir jo kolega filosofas, pamoksle šiurkštų lenko kalniečio humorą ir patriotizmą supynė su aukščiausio lygio intelektu.
Savo pamokslą jis pradėjo išsakydamas svarbią tiesą, kad susirinkę vyrai ir moterys turėtų galimybę apmąstyti pirmosios nepriklausomos ir savivaldžios komunistiniame pasaulyje susikūrusios profesinės sąjungos ateitį. Kunigas Tischneris tūkstančiams Gdanske susirinkusių žmonių nesakė, kad jie yra didvyriai, nes suformavo „Solidarumą“, nors ir jis, ir jie suprato, kad padarė istorinės reikšmės žingsnį. Jis teigė tiems žmonėms, kad jie iš tiesų gali tapti tais vyrais ir moterimis, kurie paskatins tautos atsinaujinimą, tačiau tik tokiu atveju, jei stos į akistatą su tiesa apie savo gyvenimą, tiesa, bylojančia apie tai, ką komunizmas padarė jiems ir jų darbui:
„Lenkų darbas yra sergantis. Tai yra priežastis, dėl kurios esame čia, nes lenkų darbas serga. Jis yra didis kaip ir Vislos upė, tačiau lygiai taip pat užterštas. Šiandien mes klausiame, kodėl jis serga? Nėra lengva atsakyti į šį klausimą, tačiau tam tikri faktai yra akivaizdūs. Užuot skatinus abipusiškumą, užuot padarius darbą sfera, tarnaujančia žmogui, šiandien Lenkijoje darbas tapo scena nesutarimui, ginčams ir netgi išdavystei. Vislos vandenys yra purvini. Vislos vandenys netgi yra kruvini. Esame čia tam, kad išvalytume Vislos vandenis. Dirbkime dėl darbo, kad darbas ir vėl taptų sfera sutarimui, santarvei ir taikai.“
Pagydyti lenkų darbą (o kartu ir visą Lenkiją) nuo komunizmo sukeltos ligos buvo ne tik politikos reikalas, toliau tęsė tėvas Tischneris. Tai nebuvo vien tik būtinybė sureguliuoti darbo ir pramonės mechaniką, kad senas priežodis apie lenkų darbą „mes apsimetame, kad dirbame, o jie apsimeta, kad mums moka“, taptų atgyvena. Gydyti visų pirma reikėjo dvasią. Buvo būtinas tautinis kultūrinis atsinaujinimas. Buvo būtina atgauti tiesą apie Lenkijos istoriją ir kultūrą, kaip kad 1979 metais tą padaryti ragino Jonas Paulius II. Buvo būtinas atsivertimas:
„Mes į darbo klausimą turime pažvelgti iš viršaus, taip tarsi žvelgtume nuo Tatrų viršukalnių, kuriose slypi ir Vislos ištakos. Jau pati Mišių liturgija ragina mus tai daryti… Po kelių akimirkų ši duona ir šis vynas taps Dievo Sūnaus kūnu ir krauju. Tai turi gilią prasmę… Jei ne žmogaus darbas, nebūtų nė duonos, nė vyno. Be duonos ir vyno mūsų tarpe nebūtų Dievo Sūnaus. Dievas pas mus neateina tik per gamtos kūriniją, šventus medžius, vandenį ar ugnį. Dievas pas mus ateina per pirmuosius kultūros kūrinius – duoną ir vyną. Darbas, kuris sukuria duoną ir vyną, tiesia kelią į Dievą. Tačiau kiekvienas darbas turi savo dalį šio kelio tiesime. Mūsų darbas taip pat. Šiuo būdu savo darbu, kiekvieno iš mūsų kasdieniu darbu mes tiesiame kelią į Dievą…
Mums rūpestį kelia lenkų darbo nepriklausomybė. Žodis „nepriklausomybė“ turi būti tinkamai suprastas. Jis nereiškia atsiribojimo, atitrūkimo nuo kitų. Darbas yra abipusiškumas, sutarimas, įvairiapusė tarpusavio priklausomybė. Darbas kuria bendruomenę…
Mes esame gyvoji istorija. Gyvoji istorija yra tokia, kuri duoda vaisių. Kristus yra pasakęs: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius“ (Mt 8, 22) Tad ir mes darykime tą patį. Užsiimkime darbu, kuris neštų vaisių…“
Lenkijos perėjimas į demokratiją, kuris pirmąją dramatišką savo viršūnę pasiekė vasarą prieš 25 metus, kai „Solidarumas“ laimėjo pirmuosius laisvus nuo Antrojo pasaulinio karo surengtus rinkimus, nebuvo tobulas. Nė vienas perėjimas nėra tobulas. Tačiau, kaip byloja tėvo Tischnerio pamokslas, Lenkijos demokratinis atsinaujinimas prasidėjo nuo tiesos sakymo: tiesos, kad komunizmas serga, tiesos, kad komunizmo liga apkrėtė visą šalį, tiesos, kad mirusi komunizmo sistema privalo būti palaidota, kad gyvieji galėtų užsiimti „vaisių nešimu“, kūrimu visuomenės, kuri būti tinkama žmonėms gyventi. Tiesos sakymas paklojo pamatą viskam kitam, įskaitant ir rimtas ekonomines reformas, kai tik subyrėjo Varšuvos paktas. Tai buvo drąsus sprendimas, paklojęs pamatą tolimesnei Lenkijos ekonomikos sveikatai.
Kodėl šiandien verta visa tai dar kartą prisiminti? Nes tai padeda paaiškinti, kodėl Rusija vėl iš naujo iškilo kaip rimtas pavojus po Šaltojo karo Europoje ir likusiame pasaulyje susiformavusiai tvarkai. Posovietinėje Rusijoje nebuvo Jozefo Tischnerio. Nebuvo tiesos sakymo. Nebuvo jokio tautos gerbiamo moralinio lyderio, kuris įvardytų tautinės kultūros negalavimus tam, kad ateitis būtų skirtinga nuo praeities. Mirusi sistema nebuvo palaidota, o pagrindinis jos simbolis – Lenino mumija – iki pat šiol pagarbiai demonstruojamas Raudonojoje aikštėje.
Mes dabar visi regime šio tiesos deficito rezultatus.
Kaip savo knygoje, kuri turėtų tapti privalomu skaitiniu kiekvienam Vakarų politiniam lyderiui, demonstruoja Davidas Satteris, Rusija niekada taip ir nestojo į akistatą su savo komunistine praeitimi. Knygoje „Tai buvo seniai ir tai apskritai niekada neįvyko“ užfiksuota šiuolaikinės Rusijos esminė liga: istorinė amnezija ir neigimas, atvedantis prie sisteminio ir internalizuoto klaidingo praeities interpretavimo, o per tai – ir prie dabarties falsifikacijos. Sovietiniai nusikaltimai taip niekada ir nebuvo viešai nagrinėjami, jau nekalbant apie atgailą už juos. Milijonai komunistinio teroro ir žudynių aukų buvo užmirštos. Nebuvo jokios viešos akistatos su klausimu, kodėl gi apskritai tai įvyko? Ir kas leido visam tam tęstis? Denacifikacija buvo laikoma esminiu Vokietijos reabilitavimo po Hitlerio režimo žlugimo aspektu. Rusijoje nebūta jokio panašaus bandymo susitvarkyti su komunistine praeitimi. Iš dalies taip nutiko todėl, kad po 1991 metų geruolių vaidmenį atlikę Vakarai to paprasčiausiai nepaskatino. Todėl Vladimiro Putino apgailestavimai dėl prarastos sovietinės šlovės nėra atmetami kaip iškreiptos sąmonės (ir sielos) klejonės. Priešingai, tokios kalbos susilaukia ovacijų kaip ir jo bandymai atkurti Stalino imperijos simuliakrą po „Naujosios Rusijos“ pavadinimu ar atgauta „rusiška erdve“.
Satteris diagnozę puikiai apibendrina savo šiurpą keliančios knygos pabaigoje:
„Rusija šiandien yra persekiojama taip ir neištartų žodžių, taip ir nepripažintų vietų, masinių kapaviečių, kurios buvo tik iš dalies paminėtos arba nepaminėtos apskritai. Po Sovietų Sąjungos žlugimo būta mažai pastangų suprasti sovietinį periodą ar pasisemti įkvėpimo iš tokių žmonių kaip Andrejus Sacharovas, kurie pabrėžė, kad Rusijos visuomenei reikia naujos moralės. Nesugebėjimas stoti į akistatą su komunistinės patirties moralinėmis potekstėmis lėmė tai, kad realūs pokyčiai Rusijoje tapo neįmanomi. Valstybės dominavimo psichologija buvo palikta nepajudinta tam, kad ir toliau turėtų lemiamą įtaką pokomunistinėje Rusijoje.“
Galima teigti, kad būtent ši psichologija yra tai, kas paskatino didelį skaičių rusų (ženklią daugumą, jei remsimės prieinamais duomenimis) tikėti dideliu melu, kuris yra charakteringas Putino režimo propagandai kalbant apie Maidano revoliuciją Ukrainoje ir iškart po to sekusį Rusijos karą prieš kaimyninę valstybę.
Paskutinis tokio pažeidžiamumo moraliniams išsisukinėjimams pavyzdys yra Malaizijos lėktuvo katastrofa. Kaip „The New Republic“ svetainėje skelbtame tekste rašė Julia Ioffe, įvairios Putino kontroliuojamos Rusijos žiniasklaidos priemonės be jokios gėdos įsivėlė į begėdiškų sąmokslo teorijų kūrimą. Jos teigia, kad MH-17 (Malaizijos oro linijų skrydis, kuris buvo numuštas Rusijos separatistams rytinėj Ukrainoje perduotomis raketomis) iš tikro buvo mįslingai pradingęs MH-370 (Malaizijos oro linijų skrydis, kuris prieš kelis mėnesius pradingo virš Indijos vandenyno). Iš tikrųjų, kaip skelbia Rusijos žiniasklaida, jis nepradingo: lėktuvas buvo nugabentas į amerikiečių bazę Diego Garsijoje ir ten paslėptas; tada jis buvo nugabentas į Nyderlandus, pakrautas lavonų ir autopilotu nuskraidintas iki Ukrainos, kur buvo susprogdintas lėktuve padėtais sprogmenimis. (Kai kurios versijos skiriasi: dalis žiniasklaidos teigia, kad lėktuvas pakilo iš Amsterdamo su gyvais pilotais, kurie vėliau evakavosi.)
Nerimą kelia kita neišvengiama mintis: yra milijonai tuo tikinčių žmonių. Lygiai taip pat būta milijonų, kurie tikėjo, kad Vokietija Pirmąjį pasaulinį karą, atsidūrusi per žingsnį nuo pergalės, pralaimėjo todėl, kad jai smūgį į nugarą sudavė socialistų, liberalų ir žydų sąmokslininkų grupuotė.
Kai bandome išnagrinėti šios rusiškos ligos epidemiologiją, neišvengiamai apsistojame ties 1990 metų rugsėjo 9 diena. Buvo sekmadienio rytas ir kunigas Aleksandras Menis pėsčiomis iš savo namų Semchoze, į šiaurės rytus nuo Maskvos, keliavo į vietinę traukinių stotį, iš kurios ruošėsi vykti aukoti Mišių į savo parapiją Novaja Derevnioje. Tikslo jis taip ir nepasiekė. Kunigas buvo nužudytas kirviu, kai ėjo miškingos vietovės keliuku. Nusikaltimas niekada taip ir nebuvo rimtai tiriamas, o nusikaltėlis ar nusikaltėliai taip ir liko nenustatyti.
Kas buvo Aleksandras Menis? Jis buvo Rusijos stačiatikių dvasininkas, galėjęs tapti posovietinės Rusijos Jozefu Tischneriu: tiesą liudijantis žmogus, kuris galėjo paskatinti rusus stoti į moralinę akistatą su savo praeitimi ir taip paskatini tuos žmones kilnesnei ateičiai. Jis pasižymėjo ekumenine dvasia bažnyčioje, kuri negarsėja draugiškumu ekumenizmui. Jis buvo populiarus pamokslininkas ir mokytojas, evangelizuotojas tautos, kurioje stačiatikių tikėjimas dažnai būdavo perduodamas tingiai ir su žymiu etniniu prieskoniu. Jis buvo nepriklausomos dvasios žmogus bažnyčioje, kuri ilgą laiką buvo caro tarnaitė ir dėl to jis buvo pavojus valstybės kontroliuojamai ir su KGB glaudžiai susijusiai Rusijos stačiatikių Bažnyčios vadovybei. Jis buvo tapęs nuolatiniu KGB taikiniu.
Visa tai leidžia daryti išvadą, kad A. Menis tapo ne atsitiktinės žmogžudystės auka, o brutalaus valstybės susidorojimo taikiniu.
Tačiau kad ir kas nužudė Aleksandrą Menį, kad ir kokios buvo žmogžudystės priežastys, jo mirtis buvo svarbus ženklas, rodantis, kaip sparčiai plinta dabar visą Rusiją apėmusios ligos metastazės. Ši liga palaiko ir Putino režimą. Kaip įtikinamai rašo Davidas Satteris, negali būti rusams saugios Rusijos ir pasauliui saugios Rusijos tol, kol Rusija ir rusai nesuves moralinių sąskaitų su tuo, kas šioje plačioje teritorijoje įvyko nuo 1917 iki 1991 metų, o taip pat ir tuo, kas ten vyksta dabar. Akivaizdus kandidatas vadovauti šiam procesui yra Rusijos stačiatikių Bažnyčia. Tačiau tol, kol ši Bažnyčia neišsivaduos iš savo valstybės tarnaitės statuso, ji negalės būti istorinės tiesos sakymo varikliu. Ji negalės prapjauti neigimo šunvotės, kad iš jos ištekėtų nuodai ir melai.
Būtent todėl bet koks visa apimantis Vakarų požiūris į XXI amžiaus Rusiją privalo apimti ir Vakarų krikščionių bendruomenių skatinimą, netgi reikalavimą, kad jų kolegos Rusijos stačiatikiai pasakytų tiesą tiek apie praeitį, tiek apie dabartį. Kai Rusijos stačiatikių lyderiai meluoja apie tai, kas vyksta Ukrainoje, ką jie nuosekliai darė paskutiniuosius aštuonis mėnesius, šiems melams turi būti mestas iššūkis. Ir tol, kol šie melai nesiliaus, nereikia apsimetinėti, kad, nepaisant nemalonių įvykių Ukrainoje, ekumeninis dialogas tarp Vatikano ir Rusijos stačiatikių vyksta kaip įprasta.
Rusija serga ir ši liga apima ne tik siaubingą viešosios sveikatos statistiką. Serga žmogaus dvasia. Liga yra moralinė. Žvelgiant į šį faktą, jis gali tapti atspirties tašku galimai Vakarų paramai drąsiai Rusijos mažumai, kuri žino tiesą apie Rusijos ligą bei jos pasekmes šaliai ir pasauliui.
Pagal National Review parengė Donatas Puslys