Jėzus aiškino savo mokiniams: „Tomis dienomis, po didžiojo suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių. Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas. (Mk 13, 24–32)
Laukdami galutinio Dievo triumfo žmonijos istorijos pabaigoje melskimės už Lietuvą Tiesoje. Dar kartą patyrę dramatišką gyvenimo trapumą puoselėkime Viltį – ji įsišaknijusi Jėzaus Kryžiuje, kuris liudija Jo tikėjimą žmonija ir kiekvienu žmogumi atskirai.
Jėzus sugrįžti gali bet kada ir mūsų gyvenimas yra Jo rankose: Jis mums jį davė, jis gali mus bet kada pasišaukti, net ir staiga, neperspėjęs. Ruoškimės. Būkime pasirengę.
Metropolitas Antonijus iš Surožo. Palyginimas apie teismą
„Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat, visa tai išvydę, žinokite, jog jis arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“ (Mt 24, 32–36).
Kai skaičiau kai kurias Evangelijos vietas ar jas aiškinau, mane ne kartą pribloškė tai, kad mes skelbiame Teismą kaip Gerąją Naujieną. „Taip pat išgirsite apie karus ar karo gandų. Neišsigąskite“ (Mt 24, 6). „Pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Lk 21, 28). Net paskutiniai Apreiškimo Jonui knygos žodžiai: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ – perteikiantys viltį ir aistringą ankstyvosios Bažnyčios troškimą, daugeliui šiandien skamba kaip grasinimas: jie pasirengę į juos atsiliepti jauno šventojo Augustino maldos žodžiais: „O Dieve, dovanok tai… bet dar ne dabar.“ Daugeliui krikščionių pati mintis apie Dievo Teismą kelia siaubą, jie mąsto apie galimą pasmerkimą, o ne būsimą tiesos pergalę ir Dievą. Mažai kas sugeba melstis vieno jaunuolio žodžiais: „Aš myliu Tave, Dieve: jei Tavo pergalė reiškia mano pražūtį, tegu aš žūsiu, bet tegul būna Tavo pergalė!“ Mes per lengvai užmirštame Kristaus nurodymą: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į Teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“ (Jn 5, 24).
Mes šiuose žodžiuose nejaučiame būsimos pergalės aido, nes Dievo pergalės laukiame nepakankamai tyra širdimi arba dėl per silpno tikėjimo, kartais net gerai žinomi žodžiai: „Tikiu, Viešpatie, padėk mano netikėjimui!“, mums atrodo neišpildomi.
Ir vis dėlto žinia apie Teismą – Gerosios Naujienos dalis. Ji skelbia, kad Viešpats ateis, surinks Savo vaikus, ir neliks daugiau kančių bei blogio. Žinia apie Teismą – gera žinia ir kitu požiūriu: iš Biblijos aišku, kad mes nebūsime teisiami pagal žmogiškus vertinimus, Dievo kriterijus vienintelis – reikšmę turi tik meilė, be to, tyra ir tikra (Jok 2). Mums dažnai atrodo, kad tai neįvykdomas reikalavimas. Tai išgirdę, mokiniai labai sumišo ir klausė: „Tai kas galės būti išgelbėtas?“ Žmonėms tai neįmanoma, Dievui viskas įmanoma, – atsako Viešpats (Mt 19, 25). Pats reikalavimas, viršijantis žmogaus jėgas, liudija apie tai, kad mes pašaukti tapti panašūs į Dievą, ir visa, kas žemiau to, neverta žmogaus. Tai nuostabiai tiksliai perteikta Evangelijos pagal Matą apie mokestį ciesoriui: „Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje. Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių. Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 15–22). Atiduokite pinigus ciesoriui, nes ant jų yra jo atvaizdas ir atiduokite save Dievui, nes jumyse yra Jo atvaizdas. Mes tiek pat priklausome Dievui, kaip ir monetos, kuriomis mokami mokesčiai, priklauso ciesoriui.
Norint iki galo suprasti Kristaus palyginimus apie Teismą, reikia žiūrėti daug plačiau. Tie palyginimai liečia ne tiek veikimą , kiek pačią esmę. Klausimo apie Teismą šerdis – tikėjimas. Juk pats Kristus pasakė – kurie įtikės, bus išgelbėti. Tačiau šis tikėjimas yra kur kas didingesnis, nei mes įpratę manyti. „Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“ (Мk 16, 17–18).
Bet jei tai griežta ir pažodinė tiesa, kas gali ištverti Dievo Teismą? Niekas, protingai mąstant, jei į Teismą žiūrėsime vertindami žmogaus teisingumo sampratos matu, bet mes turime užtarėją prieš Dievą Tėvą – teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra mūsų užtarėjas (1 Jn 2, 1). Kristus yra pasakęs: „Aš atėjau ne teisti pasaulio, o jį išgelbėti.“ (Jn 12, 47).
Taigi, kas mus teis? Prieš kokius teisėjus stovėsime? Du liudininkai tą Viešpaties Dieną stos prieš mus – mūsų sąžinė ir Dievo žodis. Evangelija sako: „Greitai susitark su savo ieškovu dar kelyje į Teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – Teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“ (Мt 5, 22–26).
Dvasiniai rašytojai dažnai sutapatina šį ieškovą su mūsų sąžine – įgimtu, Dievo duotu sugebėjimu skirti gėrį ir blogį. Apie tai rašo apaštalas Paulius: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – yra patys sau įstatymas. Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą. Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano Evangelija“ (Rom 2, 14–16).
„Kitas kaltintojas bus Dievo žodis, kas mane niekina ir mano žodžių nepriima, tas jau turi savo teisėją: pats žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną“ (Jn 12, 48). Tas žodis – tiesa ir gyvenimas, juo remiasi visas mūsų egzistavimas, į jį atsiliepia visa mūsų esybė, jis gali mus pakelti, bet mes dažnai taip atsainiai jį atstumiame. Ar nedegė mūsų širdys, kai Jis mums kalbėjo Emauso kelyje? – kalbėjo mokiniai. Bet kaip dažnai Kristus su liūdesiu gali pasakyti: „Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti“ (Jn 3, 19).
Palyginimas apie talentus (Мt 25, 14–30). Viešpats duoda Savo tarnams talentus, kiekvienam pagal jo jėgas. Jis praturtina mus galimybėmis tiek, kiek sugebame jų priimti, ir niekada iš mūsų nereikalaus daugiau, nei Pats yra mums davęs. Net ir po to, kai Jis suteikė mums laisvę, mes nesame palikti, užmiršti, o mūsų veiksmai visiškai niekuo nesuvaržyti: galime laisvai būti patys savimi ir veikti savo nuožiūra. Bet kada nors ateis laikas atsiskaityti, suvesti viso savo gyvenimo sąskaitas. Ką mes padarėme su savo galimybėmis? Ar tapome tuo, kuo galėjome tapti? Ar sunokinome visus vaisius, kuriuos galėjome? Kodėl nepateisinome Dievo tikėjimo mumis ir Jį apvylėme?
Į tuos klausimus atsako daugelis Jėzaus išsakytų palyginimų. Iš palyginimo apie Paskutinį Teismą aiškėja štai kas.
Užuot panaudojęs savo talentus, nors ir šiek tiek rizikuodamas, nepasitikintis tarnas nuėjo ir užkasė į žemę savo vienintelį talentą (savo gyvenimą, savo esmę, patį save). Kodėl jis taip pasielgė? Pirma, todėl, kad buvo bailus ir neryžtingas, jis išsigando rizikos. Jis nesusidorojo su praradimo ir jo pasekmių baime, atsakomybės baime. Tačiau be rizikos nieko nepasieksi. Mes gyvenime iš bailumo ne tik sėdime ant materialių daiktų tarsi višta ant kiaušinių, bet, skirtingai nei ji, nieko neišperime! Bailumas mūsų gyvenime gali aprėpti viską, net patį gyvenimą. Siekdami pragyventi sveiki ir nesužaloti, mes pasislepiame dramblio kaulo bokšte, uždarome protą, užslopiname vaizduotę, daromės kietaširdžiai, kiek įmanoma bejausmiai, nes labiausiai už viską bijome, kad mums nesuteiktų skausmo, mūsų nesužeistų. Todėl tampame panašūs į trapius ir lengvai pažeidžiamus jūros gyvūnus, kurie apgaubia save tvirtu kiautu. Jis suteikia saugumą, bet tarsi kalėjime laiko juos kietame koralų šarve, kuris palaipsniui juos uždusina. Saugumas ir mirtis susiję tarpusavyje. Tik rizika ir nesisaugojimas suderinami su gyvenimu.
Taigi, pirmasis neištikimo tarno – ir kiekvieno mūsų – priešas – tai bailumas, silpnadvasiškumas. Bet argi pats Kristus dviejuose palyginimuose (Lk 14, 28–32) neragina mūsų būti protingiems ir nedaryti to, kas ne pagal jėgas? Viena vertus, koks skirtumas tarp nevykėlio tarno bei išmintingų, sveikai mąstančių žmonių, kokius Jis mus norėtų matyti?
Skiriasi du dalykai. Išmintingi žmonės, apie kuriuos kalbėjo Kristus, buvo mielai pasirengę rizikuoti. Jie buvo apdovanoti drąsia veiklumo dvasia, neužgožta apdairaus ir bailaus neryžtingumo; jie tik palygindavo savo jėgas su galimomis kliūtimis ir veikdavo, atsižvelgdami į realią padėtį, o tai iš esmės taip pat yra paklusnumo ir susitaikymo su Dievo valia apraiška. Dvasia jie veržėsi aukštyn, jie buvo pasirengę prisidėti prie tų, kurie siekia Dangaus karalystės jėga, kurie aukoja gyvenimus dėl artimųjų ar Dievo. O tarnas, kurį išvijo šeimininkas, nenorėjo niekuo rizikuoti; jis niekaip nepasinaudojo tuo, ką gavo, kad tik neiškiltų pavojus tai prarasti.
Čia mes susiduriame su kitu palyginimo aspektu: kodėl jis (mes!) toks bailus? Todėl, kad mes žiūrime į Dievą ir gyvenimą taip, kaip netikęs tarnas matė savo šeimininką. „Aš pažįstu tave, tu žmogus žiaurus, pjauni, kur nesėjai, ir surenki, kur neišbarstei; todėl pabūgęs nuėjau ir paslėpiau tavo duotą talentą žemėje; štai duodu tau, kas priklauso tau.“ Jis koneveikia savo šeimininką, kaip mes koneveikiame Dievą ir gyvenimą. „Aš žinojau, kad tu žiaurus; kokia prasmė stengtis?.. Imk, kas priklauso tau!“ Bet kas gi priklauso Dievui? Atsakymą, kaip jau minėjau, galima rasti palyginime apie mokesčius. Mes visiškai priklausome Dievui. Ar mes patys grąžiname Jam, ar Jis pats pasiima Savo – nelieka nieko nei mums, nei iš mūsų pačių.
Evangelijoje pasakyta taip: „Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes…“ (Mt 25, 14–30). Bus atimta pati esmė, egzistavimas arba, kaip sako Evangelija pagal Luką, ir tai, ką jis tariasi turįs (Lk 8, 18), o būtent talentą, kurį jis paslėpė, paliko nepanaudotą, kartu atėmė ir iš Dievo, ir iš žmonių. Čia tragiškai išsipildo Kristaus žodžiai: „Savo žodžiais išsiteisinsi, ir savo žodžiais save nuteisi.“ Ar nesakė tarnas, ar nesakome mes: „Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas“? Tokiu atveju nėra ko tikėtis?.. Viltis yra! Ji pagrįsta Kristaus žodžiais, kurie ir perspėja, ir pažada: kokiu teismu teisiate, tokiu būsite teisiami, ir neteiskite ir nebūsite teisiami. Apaštalas Paulius tai išaiškina taip: „Kas tu toks, kad drįsti teisti svetimą tarną?! Juk jis ar stovi, ar puola – tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Viešpats turi galią jį palaikyti“ (Rom 14, 4). Visos šios ištraukos paaiškina kitą Kristaus palyginimą apie beširdį tarną: „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!.. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 28, 32–35).
Bet mes negalėsim atsilaikyti prieš Dievo Teismą ne tik dėl to, kad esame silpnadvasiai ir burnojame ant Dievo bei gyvenimo. Be kitų vietų, Evangelijos pagal Matą 24 ir 25 dalys atskleidžia ir ką kita.
Palyginimas su Nojaus dienomis (Мt 24, 37–41) ir palyginimas su Loto laikais (Lk 17, 28–30). Kuo prasikalto šitie žmonės? Jie buvo geraširdžiai, linksmi ir nerūpestingi. Nieko blogo jie nedarė. Kodėl užėjo tvanas ir juos pasiglemžė? Pirma, ar ne dėl to, jog jie nedarė gero (gyvenime nepakanka tik susilaikyti nuo blogio, tai yra nuo „palaidumo“, o reikia daryti gera, tai yra „rinkti“ su Jėzumi Kristumi); antra, ar ne dėl to, kad jie pasidarė „geidulingi“, tai yra prarado dvasingumą, tapo paklusniais ir godžiais gyvuliais? Ar tai tinka ir mums? Mes visada linkę atsisakyti dvasinio žygdarbio, kūrybingų, bet brangiai kainuojančių pastangų, pasiaukojamos kovos, mes geriau tampame tingūs ir silpni – juk tada galime pasakyti: „Aš nedarau nieko blogo! Tegu aš asmeniškai ir nusidedu, bet juk nekenkiu kitiems. Aš puikus žmogus, draugiškas ir sugyvenamas. Kam kliūva, kad mėgaujuosi gyvenimu, geriu, rūkau, mėgstu azartinius žaidimus?..“ Deja, kliūva! Todėl, kad bendraudami vienas su kitu mes nesame atskiros tam tikro materialaus organizmo dalys, o gyvi nariai, todėl, kai netampame būsimais šventais Dievo žmonėmis, dėl mūsų visa žmonija apvagiama, praranda Dievo dvasią.
Dėl ko mes verti pasmerkimo, atskleidžia ir palyginimas apie beširdį tarną (Мt 24, 45–51). Tas žmogus netgi ne geraširdis, negeras. Jis trokšta malonumų. Jis mato, kad šeimininkas delsia grįžti. (Bet ar Jis delsia? Ar neteisus apaštalas sakydamas: „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų…“ (2 Pt 3, 9). Ir štai, pasinaudojęs savo šeimininko išvykimu, suteikta jam valdžia ir laisve, tarnas ima tenkinti savo įgeidžius kitų tarnų sąskaita. Saugokitės! Jis nelabai skiriasi nuo neatsakingų Nojaus ir Loto amžininkų, o ir nuo mūsų. Tik jis godesnis, aplinkybės jam leidžia tenkinti savo poreikius, savo pasileidimą, savo valdžios siekimą. Jis taip pat kurį laiką mėgaujasi nebaudžiamumu. Jis žino, kad elgiasi blogai, ir dėl to jaučia malonumą; tikėtina, jog jis juokiasi, kad nėra šeimininko. Kaip lengva žmogui nuo geraširdiškumo nusiristi iki nuožmaus žiaurumo; kaip greitai katė atskleidžia savo vidinę esmę ir tampa kraujo trokštančiu žvėrimi. Budėkite! Taigi, budėkite, nes nežinote, kurią valandą jūsų Viešpats ateis… Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes nežinote, kurią valandą ateis Žmogaus Sūnus.
Ir dar vienas perspėjimas palyginime apie dešimtį mergaičių (Мt 25, 1–13).
Sąžiningai kalbant, man nepatinka protingosios mergaitės. Man mieliau būtų, kad jos visą savo alyvą atiduotų neprotingosioms ir būtų atskirtos dėl jų (žr. Rom 9, 1–3) kaip beprotiško gerumo aukos. Bet šiuo atveju Kristus kalba ne apie tai. „Budėkite!“, – štai ką jis turėjo omenyje. Kiek tarp mūsų tokių, kurie miega visą gyvenimą! Tam yra pavadinimas: svajingumas, vaizduotės žaismas… Iš tikrųjų tai apsnūdimas; realybę paverčiate į svajonę, o svajonės tampa įtikinamos, ir štai mūsų dienos pavirsta į naktis, o visas gyvenimas tampa miegu atmerktomis akimis. Be to, jei tik užmerkiame akis – ir ateina naktis, mes tarsi galime užmigti. Ar nepraleidžiame visko nakties prieblandoje? Ir ar ne mūsų būsena turėti omenyje Viešpatį, kalbantį Izaijo žodžiais: Pabusk, pabusk, kelkis!.. Ar dar dega žibintai? Ar mes – protingosios mergaitės?.. O tie iš mūsų, kurie protingas mergaites laiko egoistėmis, taip pat nedaro nuodėmės? Ar sugebame iš snaudulio pabusti budrūs ir mylintys, ar mes pasirengę savo smulkią tikrovę (paskutinį mūsų gęstančių žibintų blykstelėjimą) paaukoti dėl kitų, kurie taip pat pabudo nuo šūktelėjimo naktį ir su siaubu pastebėjo, kad, kol jie miegojo, jų gyvenime neliko nė lašo realybės? Miegas, svajonės, nerealumas – nejaugi be šito mes nieko neturime? Nejaugi Viešpats Paskutinio Teismo dieną užklups mus kaip vagis ir atims iš mūsų paskutinį? Nejaugi mūsų dalia bus juoda tamsa, siaubas ir vaitojimas?
Kurgi galima rasti pagrindą vilčiai? Kad ir kaip paradoksalu, gana netikėtai – palyginime apie avis ir ožius (Мt 25, 31–46).
Dėl kažkokio nesusipratimo būtent šis palyginimas pateikiamas kaip Teismo iliustracija, kaip jo beviltiško galutinumo įtvirtinimas. O juk jis atveria mums kai ką esmingo – ir ne apie mirtį, ne apie nuteisimą ar išgelbėjimą, o apie gyvenimą: nei nusidėjėlių, nei teisuolių Dievas neklausia apie jų įsitikinimus ar papročių laikymąsi. Viešpats vertina tik jų žmogiškumo lygį: „Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane.“ Žmogiškumui reikia vaizduotės, sugebėti jausti realią situaciją, humoro jausmo ir nuoširdžiai su meile tenkinti globojamojo (tiksliau tariant, mūsų rūpesčio aukos) poreikius bei norus. Tai suprasti padės pasakojimas iš tėvų atsiskyrėlių gyvenimo.
Turėdamas puikią visuomeninę ir politinę padėtį Bizantijos dvare, garbusis Arsenijus pasišalino į Egipto dykumą, siekdamas visiškos vienatvės ir susikaupimo tyloje. Viena dvaro dama, aistringa jo gerbėja, surado jį dykumoje ir, suklupusi prie jo kojų, sušuko: „Tėve! Aš ryžausi šiai pavojingai kelionei, kad pamatyčiau tave ir išgirsčiau vieną vienintelį nurodymą, kurį prisiekiu saugoti visą savo gyvenimą!“ – „Jeigu tu iš tikrųjų pažadi niekada nepažeisti mano valios, štai tau mano priesakas: kai sužinosi, kad aš vienoje vietoje, tai eik į kitą!“ Ar ne tai daugelis galėtų pasakyti geranoriams, kurių gerus ketinimus jie pasmerkti iškęsti?
Man atrodo, kad palyginimo esmė apie avis ir ožius tokia: jei tu tikrai ir protingai žmogiškas, tai tu gali patekti į Dievo karalystę, dalyvauti Jo gyvenime, nes amžinasis gyvenimas yra ne kas kita, kaip Dievo gyvenimas, kuriuo jis dalijasi su Savo kūriniais. Išsaugoję ištikimybę mažuose dalykuose, mes gausim daug; oriai pragyvenę žemėje, mes galėsime gyventi danguje, tapti dieviškosios esmės dalyviais, Jo Dvasios vykdytojais. Jeigu mes buvome geri valdytojai to, kas mums nepriklausė (visos Dievo dovanos), mes gausime ir asmeninę nuosavybę.
Tokie ilgi kai kurių palyginimų apie Teismą apmąstymai turėtų paskatinti mus įsigilinti į save, ištirti savo gyvenimą ir savo sielą. Siūlau kaip pavyzdį labai naudingą tekstą. Jis paimtas iš knygos „Atviri piligrimo pasakojimai savo dvasios tėvui“ – knygos, tapusios XIX amžiaus Rusijos dvasinės literatūros klasika (II dalis. Vidinė žmogaus išpažintis, skatinanti susitaikyti. Vladimirovas, 1933, p. 24–28).
„Atidžiai žvelgdamas į savo vidų ir stebėdamas savo vidinę būseną, aš supratau, kad nemyliu Dievo, nemyliu artimo, netikiu jokia religija ir esu kupinas išdidumo ir geismingumo (…).
1. Aš nemyliu Dievo. Jeigu aš Jį mylėčiau, tai be perstojo su nuoširdžiu malonumu apie Jį mąstyčiau; kiekviena mintis apie Dievą suteiktų man džiaugsmingą malonumą. Priešingai, aš daug mieliau mąstau apie kasdienybę, o mintys apie Dievą man sunkios ir sausos. Jeigu aš Jį mylėčiau, tai pokalbis su Juo per maldą bandytų mane, džiugintų ir viliotų į nepertraukiamą bendravimą su Juo; bet, priešingai, aš ne tik kad nesimėgauju malda, bet melsdamasis jaučiu sunkumą, kovoju su nenoru, tingiu ir esu pasirengęs bet kuo nesvarbiu užsiimti, kad tik sutrumpinčiau maldą ar visai nustočiau melstis. Tuščiai leidžiant laiką, jis bėga nepastebimai, o meldžiantis, atsistojus Dievo akivaizdoje, kiekviena valanda man tampa metais. Kai kas nors ką nors myli, tai visą dieną apie jį be perstojo mąsto, įsivaizduoja jį, rūpinasi juo, kad ir ką veiktų, mylimas draugas visą laiką jo mintyse, o aš per dieną skiriu vos valandą, kad giliai pasinerčiau į apmąstymus apie Dievą ir užsidegčiau Jam meile, o dvidešimt tris valandas mielai skiriu uolias aukas savo aistringiems stabams!.. Per pokalbius apie tuščius dalykus, apie žemus sielai dalykus, aš budrus, jaučiu malonumą, o kalbant apie Dievą – aš sausas, nuobodus ir tingus. Jei netyčia kitų būnu įtraukiamas į pokalbį apie ką nors dieviško, tai stengiuosi greičiau pakeisti pokalbį, atitinkantį mano aistras. Nepailsdamas domiuosi pasaulietiniais nutarimais, politinėmis naujienomis; godžiai ieškau pasitenkinimo mokslo, meno, išradimų srityse, o Dievo įsakymai, Jo pažinimas, religija nedaro man jokio įspūdžio, nemaitina mano sielos, ir aš esu ne kaip tikras krikščionis, o visiškai kaip pašalinis asmuo, kuris meldžiasi tik laisvalaikiu. Trumpai tariant, meilė Dievui pasireiškia tik laikantis Jo įsakymo: „Mylėkite mane, laikykitės mano įsakymų“, – sako Viešpats Jėzus Kristus, o aš ne tik nesilaikau Jo įsakymų, bet ir dėl tos pačios priežasties stengiuosi įrodyti, kad nemyliu Dievo… Tai tvirtina ir Vasilijus Didysis, sakydamas: „Įrodymas, kad žmogus nemyli Dievo ir Kristaus, yra tai, kad jis nesilaiko Jo įsakymų.“
2. Aš nejaučiu meilės artimui. Nes negaliu apsispręsti paaukoti (pagal Evangeliją) dėl artimo ne tik savo sielos, bet ir garbės, gerovės bei ramybės. Jeigu jį mylėčiau pagal Evangelijos įsakymą – kaip pats save, tai jo nelaimė sugniuždytų ir mane, o jo sėkmė sužadintų mano pasigėrėjimą. Аš, priešingai, įdėmiai išklausau pasakojimą apie artimo nelaimę, nesielvartauju, o būnu abejingas, arba, dar blogiau, jaučiu tarsi malonumą, kai brolis pasielgia blogai, to nedangstau meile, bet smerkdamas visiems paskelbiu. Jo gerovė, garbė ir laimė kaip sava manęs nežavi, o kaip ir visa tai, kas svetima, nesukelia man džiugaus jausmo, bet tik pabudina pavydą ir panieką.
3. Aš netikiu jokia religija. Nei nemirtingumu, nei Evangelija. Jei neabejodamas tikėčiau, kad po mirties yra amžinasis gyvenimas, kai baudžiama už žemiškuosius reikalus, tai aš be perstojo apie tai mąstyčiau; vien mintis apie nemirtingumą gąsdintų mane, ir aš praleisčiau gyvenimą kaip ateivis, besirengiantis grįžti į savo tėvynę. Priešingai, aš negalvoju apie amžinybę ir tikro gyvenimo pabaigą laikau savo egzistavimo riba. Mane kankina slapta mintis: kas žino, kas bus po mirties? Jei aš ir kalbu, kad tikiu nemirtingumu, kai kalbu taip išprotaudamas, o mano širdis toli nuo tvirto įsitikinimo – tai liudija mano poelgiai ir nuolatinis rūpinimasis kūniško gyvenimo patogumais. Jei šventa Evangelija, kaip Dievo žodis, pasiektų mano širdį, aš nepaliaudamas ją studijuočiau, ja mėgaučiuosi ir nuoširdžiai garbindamas net į ją įsigilinčiau. Joje slypinti išmintis, malonė ir meilė mane žavėtų, aš mėgaučiuosi Dievo Įsakymais dieną ir naktį, maitinčiausi jais kaip duona kasdiene ir nuoširdžiai laikyčiausi jos taisyklių. Niekas žemėje nepajėgtų manęs atitraukti, priešingai, jei aš retkarčiais ir skaitau Dievo žodį ar jo klausausi, tai tik dėl to, kad tai būtina, arba iš smalsumo, be to, neįsigilindamas, jaučiu sausumą, nepatrauklumą ir kaip paprastą skaitinį palieku be jokios naudos, esu pasirengęs jį pakeisti pasaulietiška literatūra, kuri teikia daugiau malonumo, daugiau naujų dominančių dalykų.
4. Aš kupinas išdidumo ir jausmingos savimeilės. Visi mano poelgiai tai patvirtina: matydamas savyje gera, stengiuosi tai pademonstruoti arba puikuojuosi tuo prieš kitus, arba pats didžiuojuosi savimi; nors ir rodau išorinį susitaikymą, bet viską laikau savo nuopelnu ir manau, kad esu pranašesnis už kitus arba bent jau ne blogesnis; jei pastebiu trūkumą, stengiuosi jo atsikratyti arba paslėpti, pykstu ant tų, kurie manęs negerbia, laikydamas juos nemokančius branginti žmonių; gabumais didžiuojuosi; nesėkmės versle mane įžeidžia, murmu ir džiaugiuosi savo priešų nelaimėmis; jei siekiu ko nors gero, tai turiu tikslą, kad mane pagirtų arba siekiu savanaudiško dvasinio ar kitokio malonumo. Žodžiu, aš be perstojo iš savęs kuriu stabą, kuriam nuolat tarnauju, visur ieškodamas malonumo ir maisto patenkinti savimeilei, savo aistroms ir geismams.
Iš to, ką išvardijau, matau save išdidų, savimylą, netikintį į Dievą, Jo nemylintį ir nekenčiantį artimo. Kokia būsena gali būti nuodėmingesnė? Tamsos dvasių būsena geresnė už mano padėtį: jos nors nemyli Dievo, nekenčia žmogaus, gyvena ir maitinasi išdidumu, bet galų gale tiki, virpa nuo tikėjimo. O aš? Ar gali būti vargingesnė padėtis už mano? Ir už ką griežtesnis bei skausmingesnis bus Teismo nuosprendis, jei ne už tokį nedėkingumą ir beprotišką gyvenimą, kurį suvokiu gyvenąs!“
Iki tol, kol nebus tvirtos atleidimo vilties, Teismą įsivaizduosime kaip kažką baisaus. O atleidimo dovana nepastebimai įsikūnys Dievo ir žmogaus meilėje. Bet nepakanka turėti atleidimo pažadą, dar reikia būti pasirengus jį gauti ir priimti.
Labai dažnai atleidimas mums siūlomas, bet mes jo atsisakome: mūsų išdidumui atleidimas atrodo paskutinis pažeminimas, mes stengiamės išsisukti, vadovaudamiesi melagingu susitaikymu: „Aš negaliu sau atleisti to, ką padariau, kaip aš galiu priimti atleidimą? Aš labai vertinu jūsų gerumą, bet mano sąžinė pernelyg reikli, pernelyg jautri, aš negaliu pasinaudoti jūsų paslaugumu…“ Mes ir žodį tokį parenkame – „paslaugumas“, kad siūlomą mums dovaną padarytume kaip įmanoma nereikšmingesnę, o savo atsisakymą galėtume pateikti kiek įmanoma labiau įžeidžiama kilniaširdį draugą forma. Matyt, mes negalime, nedrįstame atleisti sau jokiomis aplinkybėmis! Būtų siaubinga, jei taip padarytume; tai reikštų, kad mes lengvabūdiškai žiūrime į nevykusį poelgį, kurį padarėme, į žaizdą, kurią padarėme, į skausmą, kančias, kurias suteikėme. (Deja! Mes taip pasielgiame kiekvieną kartą, kai mums nemalonu matyti tą, kurį labai įskaudinome. „Na, kiek galima pūstis? Užteks verkti! Juk aš pasakiau, kad atsiprašau, ko dar?“ Išvertus į normalią kalbą šie žodžiai reikštų: „Aš jau seniai tau atleidau, kiek dar turiu laukti, kol tu man atleisi?“) Apsaugok Viešpatie, kad galėtume kada nors atleisti sau, bet mes turime išmokti, niekada šito neleidę, kartu sugebėti priimti ir gauti iš kito žmogaus dosnią atleidimo dovaną. Atsisakyti jos – tas pat kaip sakyti: „Iš esmės aš netikiu, kad meilė užglosto visas nuodėmes, bet ir tavo meile netikiu.“ Mes turime sutikti dalyvauti tvirto tikėjimo ir taurios vilties atleidimo akte, taikiai priimti šitą dovaną kaip stebuklą, kurį gali sukurti tik meilė – Dievo ir žmogaus – ir visam laikui išsaugoti dėkingumą už šią dovaną, už atgimstančią, gydančią ir atkuriančią mus jėgą.
Neverta laukti atleidimo kaip pasekmės to, kad tapome geresni; taip pat negalima kelti tokios sąlygos atleidžiant kitiems; ne tik todėl, kad mums atleidžiama, kad mes mylimi, galima pradėti keistis, o ne priešingai. To nereikia užmiršti, deja, mes taip dažnai pasielgiame.
Taip pat nereikia painioti atleidimo ir užmaršties arba manyti, jog tie dalykai susiję vienas su kitu. Jie iš tikrųjų ne tik kad neartimi, bet prieštarauja vienas kitam. Ištrinti iš atminties praeitį neturi nieko bendra su sąmoningu, kūrybingu, vaisingu atleidimu. Iš praeities būtina išrauti mirtį nešantį nuodą: kartėlį, skriaudą, susvetimėjimą, bet ne atmintį.
Tikras atleidimas prasideda tada, kai neteisingumo, žiaurumo, apkalbų auka priima skriaudėją tokį, koks jis yra, tik dėl to, kad jis grįžo kaip sūnus paklydėlis; tėvas jam juk neuždavė klausimų, neiškėlė jokių reikalavimų bei sąlygų, kad grįžtų į šeimą. Dievo atleidimas pasiekia mus nuo to laiko, kai Dievas prisiėmė mūsų nuopuolio naštą ir visas jo pasekmes, kai Dievo Sūnus tapo Kankiniu, o visai ne nuo to momento, kai mes tampame šventi! Dievas suteikė atleidimą, kai pasakė: „Aš pasirengęs mirti dėl tavęs; Aš juk myliu tave!“ Lygiai taip gimsta atleidimas tarp žmonių. Kai po audringos šeimyninės scenos kaltininkas paprasčiausiai grįžta, nerasdamas žodžių – ar dėl savimeilės, ar iš drovumo, ar tik sukaustytas baimės, jis pradeda atsigauti nuo to momento, kai artimieji jam sako: „Bet mes nenustojome tavęs mylėti, atsikratyk visų baimių, mes mylime tave! Kaip sunku buvo visiems, bet dabar tu grįžai, ir viskas bus gerai.“ Tai gali ir privalo padaryti tas, kuris teisus, kuriam tai padaryti daug lengviau nei tam, kuris neteisus; be to, teisusis pasidalija kalte su skriaudėju perpus, taip pat turi užglaistyti ginčą. Tam, kuris teisus, reikia žengti pirmą žingsnį susitaikymo link. Kartą pas mane atėjo gana įtakingas žmogus ir pasakė, kad jo draugas, laikantis save labai dvasingu, jį įžeidė. „Kas turi pirmas eiti taikytis?“, – klausė jis. „Negaliu atsakyti į jūsų klausimą, – atsakiau, – nes nenoriu būti jūsų teisėju; viena man aišku: tas iš jūsų, kuris smulkmeniškesnis, lauks, kad pirmas žingsnį žengtų kitas.“ Šis svarbus žmogus, nepasakęs nė žodžio, nuėjo taikytis su draugu. Išdidumas jį tam paskatino, o to negalėjo pasiekti nei susitaikinimas, nei išmintis, nei draugiški jausmai… Kaip gaila… Kaip skiriasi nuo to dosnus, pilnas meilės ir kilniaširdiškumo tėvo atleidimas sūnui paklydėliui!
Tačiau atleidimas jokiu būdu nereiškia, kad problema galutinai išspręsta. Tolimoje svetimoje šalyje atstumtasis, įžeidėjas negalėjo nesuvokti to, kas sukelia jo artimųjų ir draugų pasibjaurėjimą. Matyt, kiaulių gardo kvapas stipriai paveikė paklydėlį, o ir palaido gyvenimo įpročiai per vieną naktį neišnyks; jam nuo jų teks atprasti po truputį, gal tai užtruks labai ilgai. Veikiausiai jis prarado daugelį padorių manierų, įdiegtų nuo vaikystės tėvo namuose; jam teks palaipsniui jų išmokti. O jo šeima galės jį priimti, išgydyti, atkurti santykius tiek, kiek jie atsimins (ir nepamirš) apie jo silpnybes, jo charakterio ydas, apie blogus įpročius, kurių jis įgijo. Bet atsiminti be paslėpto nepasitenkinimo, be pirmenybės jausmo, nesigėdijant, o su užuojauta, tokia užuojauta, dėl kurios, „kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20); tvirtai nusprendus niekada nepamiršti, nuo ko reikia saugoti mylimąjį – nuo jo natūralaus trapumo, nuo įgytų silpnybių. Kitaip tas, kuriam reikia mūsų gydomosios pagalbos ir apsaugos, bus pasmerktas neįveikiamam išbandymui ir taps begalinių karčių priekaištų auka. Atleisti ir išbandyti – du skirtingi dalykai. Atleisti – reiškia priimti kitą kaip Kristus priėmė mus, reiškia nešti vienas kito naštą, kaip Jis neša mūsų naštą – kartu ir aukos, skriaudėjo naštą – su džiaugsminga, dėkinga meile vieniems, su džiaugsminga, pasiaukojama meile kitiems.
Taip elgiasi Dievas. Jo kryžius liudija Jo tikėjimą žmonija ir kiekvienu žmogumi atskirai bei nesugriaunamą viltį; štai kodėl Jo mirtis tampa mūsų gyvenimu, o Jo prisikėlimas – pačia Amžinybe mums.
Vertė Michalina Bočiarova