Geroji Naujiena: Džiaukimės ir silpnumu, paniekinimais, nemalonumais, persekiojimais bei priespauda dėl Kristaus, nes būdami silpni, esame ir galingi

* * *

Atkakli tai tauta, tačiau bent težino, kad pranašas buvo jų tarpe

Jam kalbant, įėjo dvasia į mane ir pastatė mane ant kojų. Ir aš girdėjau man kalbančiojo balsą.

Jis sakė: „Žmogaus sūnau, tave aš siunčiu pas Izraelio sūnus, pas tuos neklaužadas, kurie prieš mane sukilo. Jie patys ir jųjų tėvai iki pat šios dienos man priešgyniauja. Jie – sūnūs įžūlūs ir kietaširdžiai. Pas juos aš tave siunčiu.

Paskelbk jiems: ‘Štai ką sako Viešpats Dievas!’

Klausys jie ar ne – atkakli tai tauta, – tačiau bent težino, kad pranašas buvo jų tarpe“ (Ez 2, 2–5).

* * *

Mūsų akys įsmeigtos į Viešpatį, laukia, kad pasigailėtų

Į tave mano akys pakeltos,
kuris dangaus soste sėdi,
kaip žiūri tarnai į dosniąją ranką valdovo. –
Kaip žiūri tarnaitė į ranką valdovės,
taip mūsų akys įsmeigtos į Viešpatį Dievą
laukia, kad pasigailėtų.
Pasigailėk, mūsų, Viešpatie, pasigailėki:
mes be galo suniekinti esam.
Jau prisisotinus mūsų siela
turtuolių pašaipomis ir panieka išdidžiųjų.

* * *

Aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje

Broliai! Kad aš neišpuikčiau dėl nepaprastų apreiškimų, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų.

Dėl šios priežasties aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs.

Bet Viešpats man atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“.

Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.

Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, nemalonumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas (2 Kor 12, 7–10).

* * *

Tik savo tėviškėje taip negerbiamas pranašas

Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę.
Atėjus šeštadieniui, jis pradėjo mokyti sinagogoje.
Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“
Ir jie piktinosi juo.
O Jėzus jiems tarė: „Tik savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose taip negerbiamas pranašas“.
Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.
Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė (Mk 6, 1–6).

* * *

Švęsdami eilinio laiko keturioliktąjį sekmadienį, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: pasotink, Viešpatie, savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo nerandančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išsklaidyk sloginančią nuodėmių tamsą, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta sugrįžtų į savo namus.

Meldžiame Tavęs: duok, kad susigrąžinę Dievo vaikų laisvę, sutelktai imtume griauti nemeilės ir netiesos tvirtoves, tiesintume savo kelius, kurtume bendrus namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Tolyn nuo Dievo
14 eilinis sekmadienis

Pranašas Ezekielis dvasinio regėjimo metu klausėsi apsireiškusio Dievo balso: „Marusis, aš siunčiu tave pas Izraelio vaikus, – pas maištaujančią tautą, – jie sukilo prieš mane. Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai“ (Ez 2, 3.4).

Evangelistas Morkus taip pat pasakoja apie Nazareto žmonių kietaširdiškumą ir netikėjimą. Jėzui apsilankius Nazarete, vieni stebėjosi jo mokymu ir stebuklingais darbais, o kiti piktinosi, kad Jėzus savo tėviškėje nedaro stebuklų. „Jis (Jėzus) stebėjosi jų netikėjimu“ (Mk 6, 6), – pastebi evangelistas.

Panašaus kietaširdiškumo ir netikėjimo netrūko visais amžiais – apstu jo ir šiandieną. Daugelis žmonių gyvena net nesusimąstydami apie Dievą. Jie pasineria į medžiaginę tikrovę, iš kurios stengiasi išplėšti kuo daugiau naudos ir malonumų, o dvasinei sričiai visiškai neskiria dėmesio. Kas nulemia, kad vieni žmonės Dievo ieško ir jį atranda, kiti jam lieka abejingi, o treti bando save įtikinti, kad egzistuoja tik tai, ką jie mato, ir nieko daugiau?

Atsakymą randame Šventajame Rašte; Pirmajame Jono laiške skaitome: „Visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2, 16).

Pastebimas dėsningumas: augant medžiaginei gerovei, auga ir Dievui abejingųjų skaičius. Medžiaginė gerovė gundo žmogų visiškai joje pasinerti, jos apsuptas žmogus kartais jaučiasi vos ne dievas, galintis tenkinti visus savo norus.

Žmogus yra socialinė būtybė, linkusi prisitaikyti prie jį supančios aplinkos ir gyventi, kaip visi. Šitoks prisitaikymas sukuria tam tikrą saugumo jausmą, kurio, išsiskirdamas iš supančios aplinkos, bijo netekti. Deja, sekuliari aplinka gundo žmogų savo asmeniniame gyvenime Dievui nepalikti vietos.

Dar labiau žmones tolina nuo Dievo netvarkingas seksualinių malonumų vaikymasis. Apgailėtina, kad jau net vaikai per lytinio švietimo pamokėles mokomi naudotis šiais malonumais. Kadangi Dekalogas apibrėžia seksualinio gyvenimo ribas, žmogui tenka rinktis Dievą bei Dekalogą arba jį atmesti ir pasinerti aistrų verpetuose. Apie šiuos žmones Šventasis Raštas kalba: „Jie yra šaltiniai be vandens, audros genami debesys; jiems skirta juodžiausia tamsybė“ (2 Pt 2, 17).

Amerikoje gimusi ir Vakaruose paplitusi gender ideologija jau atėjo ir į Lietuvą. Ji skatina visą dėmesį sutelkti į žmogaus prigimties nepaisantį lytiškumą. Ji gina teises pasirenkančiųjų keisčiausias lytiškumo formas, bet negina vyro ir moters santuoka kuriamos šeimos. Šios ideologijos nešėjams Dievas yra tiesiog nepriimtinas kliuvinys.

Pradžios knygoje pasakojama apie pirmųjų žmonių nuopuolį. Gundytojas įkalbinėjo, kad neklausydami Dievo Adomas ir Ieva tapsią kaip dievai, žinantys gera ir bloga (plg. Pr 3, 5). Paklausę gundytojo, jie netapo dievais, bet greitai susivokė, kad neklausyti Dievo reiškia prisišaukti kančią. Šis šėtono gundymas aktualiai reiškiasi ir mūsų dienomis. Puikybės veikiamas žmogus atmeta Dekalogą ir elgiasi, tarsi būtų dievas, tačiau juo netampa, tik prisišaukia aibes bėdų, kuriose paskęsta, o kartais net pražūva.

Tikėjimo kelionėje labai svarbu saugotis nuodėmių, o kai suklystame, kuo greičiau susitaikinti su Dievu, nes nuodėmė ir draugystė su Dievu yra nesuderinami kaip ugnis ir vanduo. Tik atgaila padeda nusileisti iš savo didybės aukštumų ir vėl tęsti pradėtą tikėjimo kelionę.

Popiežius Pranciškus kalba: „Tikėjimas prasideda tuomet, kai suprantame, kad mes nesame sau pakankami, kai jaučiame, kad mums reikia Dievo, kai nugalime pagundą užsidaryti savyje, kai įveikiame apsimestinį religingumą, kuris sakosi nenorįs varginti Dievo. Tik tuomet, kai mes jo šaukiamės, jis mumyse daro stebuklus.“

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
27 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
27
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top