Geroji Naujiena: Džiaukimės ir silpnumu, paniekinimais, nemalonumais, persekiojimais bei priespauda dėl Kristaus, nes būdami silpni, esame ir galingi

* * *

Atkakli tai tauta, tačiau bent težino, kad pranašas buvo jų tarpe

Jam kalbant, įėjo dvasia į mane ir pastatė mane ant kojų. Ir aš girdėjau man kalbančiojo balsą.

Jis sakė: „Žmogaus sūnau, tave aš siunčiu pas Izraelio sūnus, pas tuos neklaužadas, kurie prieš mane sukilo. Jie patys ir jųjų tėvai iki pat šios dienos man priešgyniauja. Jie – sūnūs įžūlūs ir kietaširdžiai. Pas juos aš tave siunčiu.

Paskelbk jiems: ‘Štai ką sako Viešpats Dievas!’

Klausys jie ar ne – atkakli tai tauta, – tačiau bent težino, kad pranašas buvo jų tarpe“ (Ez 2, 2–5).

* * *

Mūsų akys įsmeigtos į Viešpatį, laukia, kad pasigailėtų

Į tave mano akys pakeltos,
kuris dangaus soste sėdi,
kaip žiūri tarnai į dosniąją ranką valdovo. –
Kaip žiūri tarnaitė į ranką valdovės,
taip mūsų akys įsmeigtos į Viešpatį Dievą
laukia, kad pasigailėtų.
Pasigailėk, mūsų, Viešpatie, pasigailėki:
mes be galo suniekinti esam.
Jau prisisotinus mūsų siela
turtuolių pašaipomis ir panieka išdidžiųjų.

* * *

Aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje

Broliai! Kad aš neišpuikčiau dėl nepaprastų apreiškimų, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų.

Dėl šios priežasties aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs.

Bet Viešpats man atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“.

Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.

Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, nemalonumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas (2 Kor 12, 7–10).

* * *

Tik savo tėviškėje taip negerbiamas pranašas

Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę.
Atėjus šeštadieniui, jis pradėjo mokyti sinagogoje.
Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“
Ir jie piktinosi juo.
O Jėzus jiems tarė: „Tik savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose taip negerbiamas pranašas“.
Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.
Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė (Mk 6, 1–6).

* * *

Švęsdami eilinio laiko keturioliktąjį sekmadienį, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: pasotink, Viešpatie, savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo nerandančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išsklaidyk sloginančią nuodėmių tamsą, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta sugrįžtų į savo namus.

Meldžiame Tavęs: duok, kad susigrąžinę Dievo vaikų laisvę, sutelktai imtume griauti nemeilės ir netiesos tvirtoves, tiesintume savo kelius, kurtume bendrus namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Sigitas Tamkevičius. Tolyn nuo Dievo
14 eilinis sekmadienis

Pranašas Ezekielis dvasinio regėjimo metu klausėsi apsireiškusio Dievo balso: „Marusis, aš siunčiu tave pas Izraelio vaikus, – pas maištaujančią tautą, – jie sukilo prieš mane. Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai“ (Ez 2, 3.4).

Evangelistas Morkus taip pat pasakoja apie Nazareto žmonių kietaširdiškumą ir netikėjimą. Jėzui apsilankius Nazarete, vieni stebėjosi jo mokymu ir stebuklingais darbais, o kiti piktinosi, kad Jėzus savo tėviškėje nedaro stebuklų. „Jis (Jėzus) stebėjosi jų netikėjimu“ (Mk 6, 6), – pastebi evangelistas.

Panašaus kietaširdiškumo ir netikėjimo netrūko visais amžiais – apstu jo ir šiandieną. Daugelis žmonių gyvena net nesusimąstydami apie Dievą. Jie pasineria į medžiaginę tikrovę, iš kurios stengiasi išplėšti kuo daugiau naudos ir malonumų, o dvasinei sričiai visiškai neskiria dėmesio. Kas nulemia, kad vieni žmonės Dievo ieško ir jį atranda, kiti jam lieka abejingi, o treti bando save įtikinti, kad egzistuoja tik tai, ką jie mato, ir nieko daugiau?

Atsakymą randame Šventajame Rašte; Pirmajame Jono laiške skaitome: „Visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2, 16).

Pastebimas dėsningumas: augant medžiaginei gerovei, auga ir Dievui abejingųjų skaičius. Medžiaginė gerovė gundo žmogų visiškai joje pasinerti, jos apsuptas žmogus kartais jaučiasi vos ne dievas, galintis tenkinti visus savo norus.

Žmogus yra socialinė būtybė, linkusi prisitaikyti prie jį supančios aplinkos ir gyventi, kaip visi. Šitoks prisitaikymas sukuria tam tikrą saugumo jausmą, kurio, išsiskirdamas iš supančios aplinkos, bijo netekti. Deja, sekuliari aplinka gundo žmogų savo asmeniniame gyvenime Dievui nepalikti vietos.

Dar labiau žmones tolina nuo Dievo netvarkingas seksualinių malonumų vaikymasis. Apgailėtina, kad jau net vaikai per lytinio švietimo pamokėles mokomi naudotis šiais malonumais. Kadangi Dekalogas apibrėžia seksualinio gyvenimo ribas, žmogui tenka rinktis Dievą bei Dekalogą arba jį atmesti ir pasinerti aistrų verpetuose. Apie šiuos žmones Šventasis Raštas kalba: „Jie yra šaltiniai be vandens, audros genami debesys; jiems skirta juodžiausia tamsybė“ (2 Pt 2, 17).

Amerikoje gimusi ir Vakaruose paplitusi gender ideologija jau atėjo ir į Lietuvą. Ji skatina visą dėmesį sutelkti į žmogaus prigimties nepaisantį lytiškumą. Ji gina teises pasirenkančiųjų keisčiausias lytiškumo formas, bet negina vyro ir moters santuoka kuriamos šeimos. Šios ideologijos nešėjams Dievas yra tiesiog nepriimtinas kliuvinys.

Pradžios knygoje pasakojama apie pirmųjų žmonių nuopuolį. Gundytojas įkalbinėjo, kad neklausydami Dievo Adomas ir Ieva tapsią kaip dievai, žinantys gera ir bloga (plg. Pr 3, 5). Paklausę gundytojo, jie netapo dievais, bet greitai susivokė, kad neklausyti Dievo reiškia prisišaukti kančią. Šis šėtono gundymas aktualiai reiškiasi ir mūsų dienomis. Puikybės veikiamas žmogus atmeta Dekalogą ir elgiasi, tarsi būtų dievas, tačiau juo netampa, tik prisišaukia aibes bėdų, kuriose paskęsta, o kartais net pražūva.

Tikėjimo kelionėje labai svarbu saugotis nuodėmių, o kai suklystame, kuo greičiau susitaikinti su Dievu, nes nuodėmė ir draugystė su Dievu yra nesuderinami kaip ugnis ir vanduo. Tik atgaila padeda nusileisti iš savo didybės aukštumų ir vėl tęsti pradėtą tikėjimo kelionę.

Popiežius Pranciškus kalba: „Tikėjimas prasideda tuomet, kai suprantame, kad mes nesame sau pakankami, kai jaučiame, kad mums reikia Dievo, kai nugalime pagundą užsidaryti savyje, kai įveikiame apsimestinį religingumą, kuris sakosi nenorįs varginti Dievo. Tik tuomet, kai mes jo šaukiamės, jis mumyse daro stebuklus.“

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
27 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Evangelijos

Mąstymas Prašyti ištvermės tikėjime malonės ir drąsos liudyti Dievą savo artimųjų tarpe Įsivaizduosiu Jėzų, kuris su mokiniais pareina į gimtąjį Nazaretą. Prisijungsiu prie jų. Matysiu, kaip Jėzus susitinka su savo žemiečiais. Trisdešimt metų Jis gyveno kartu su jais. Jie pažinojo Jį iš arti. Dabar Jėzus sugrįžo į vietą, kurią labai mylėjo. * Prisiminsiu savo gimtuosius kraštus. Mintimis aplankysiu savo artimuosius. Ką galiu pasakyti apie savo santykius su šeima, tėvais ir tais, kurie man artimi? Ar dažnai prisimenu juos? Ar meldžiuosi už juos? * Įeisiu su Jėzumi į sinagogą. Jis ten ateidavo dar būdamas mažas. Dabar ateina, kad mokytų ir aiškintų Raštą. Jis žino, kad Tėvas Jį siunčia ir pas savuosius. Įsivaizduosiu save artimųjų tarpe, bendruomenėje, darbo vietoje. Ar galiu jiems… Skaityti daugiau »

Mons. Adolfas Grušas

ATSTUMTO DIEVO MEILĖ „Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?!“- klausia vienas kito Nazareto tikintieji. Keliais puslapiais anksčiau Evangelijoje pasakojama, kad tie patys broliai buvo nuvykę į Kafarnaumą parsivežti Jėzaus, savo keistojo pusbrolio, nes, jų nuomone, jis išėjo iš proto, todėl reikia jį apsaugoti net nuo jo paties. Tad ir dabar Nazarete, kur visi vieni kitus pažįsta, kur apie visus viską žino, ar bent jau taip jiems atrodo, žmonės stebisi Jėzaus kalbomis, kurių niekada negirdėjo, žodžiais, kurie, atrodo, ateina ne iš Šventojo Rašto, kaip kad jie visada girdėdavo sinagogoje. Galbūt tie žodžiai net ne iš Dievo: iš kur, dėl Dievo meilės, Jam kyla tokios mintys?! „Ir jie piktinosi juo“… Kas iš tiesų sukėlė žmonių… Skaityti daugiau »

Dzeikas

Kertinis zodis cia „del Kristaus”. Jei ne del Jo,- o sanzine zino, – tai visa pasakyta neturi galios. Esate luzeris ir tiek.

Melskimės,

kad kuo daugiau mūsų tautiečių, kovojančių už tiesą, laisvę ir gėrį, nuolat prisimintų Jėzaus žodžius: „Aš esu tikrasis Vynmedis, o mano Tėvas – Vynininkas.[…] Aš esu Vynmedis, o jūs šakelės…[…] nuo Manęs atsiskyrę jūs negalite nieko nuveikti” (Jn 15, 1.5). Apgailėję savo klaidas, nusižengimus bei jų atsižadėję, prašykime Dievo pagalbos, kad padėtų sustabdyti visame pasaulyje plintantį blogį.

Popiežius Pranciškus

Dievo didybė apsireiškia mūsų kūno mažume „Stabtelėkime prie Jėzaus tėvynainių reakcijos. Galėtume pasakyti, kad jie pažįsta Jėzų, tačiau nepripažįsta jo“, – sakė popiežius. Egzistuoja skirtumas tarp žmonių pažinimo ir pripažinimo. Pirmuoju atveju kalbama apie bendrą ir paviršutinį žmonių pažinimą: galbūt žinome vieną ar kitą dalyką apie juos, žinome, ką apie juos kalba kiti, prasilenkiame su jais gatvėje. Tačiau toks pažinimas nėra pripažinimas, kad jie yra vieninteliai. Visi rizikuojame tuo apsiriboti: manyti, kad žinome apie žmogų labai daug, prilipdyti jam etiketę ir apriboti jį mūsų pačių susikurtais stereotipais. Taip yra ir su Jėzumi: jį trisdešimt metų pažinoję tėvynainiai mano, kad žino viską, bet niekada neįtarė, kas jis yra iš tiesų. Jie apsiribojo paviršiumi ir atmetė Jėzaus naujumą. Kai pirmenybę teikiame įpročių… Skaityti daugiau »

ah1

kai girdi balsaus tai diagnozė šizofrenija.

XIV eilinės savaitės pirmadienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Pr 28, 10–22) Išvykęs iš Beeršebos, Jokūbas keliavo į Haraną. Pasiekęs vieną vietovę, tenai pasiliko nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs vieną tos vietos akmenį pasidėti po galva, atsigulė toje vietoje miegoti. Jisai susapnavo šitokį sapną: Ant žemės stovėjo kopėčios, siekiančios dangų. Jomis tai aukštyn, tai žemyn kopinėjo Dievo angelai. Ir štai viršuje atsistojęs Viešpats prabilo: „Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas. Tą kraštą, kuriame tu ilsiesi, aš atiduosiu tau ir tavo palikuonims. Tavo palikuonys bus gausūs kaip žemės dulkės. Tu išsiplėsi į vakarus ir rytus, į šiaurę ir pietus. Per tave ir tavo palikuonis bus palaimintos visos žemės giminės. Aš būsiu su tavimi, visur tave sergėsiu, kur tiktai eisi, ir… Skaityti daugiau »

XIV eilinės savaitės pirmadienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 90, 1–4. 14–15)

P. Tavim, mano Dieve, viliuosi.

Žmogau, kurį Aukščiausias globoja,
kuris gyveni Visagalio pavėsy,
Viešpačiui tarki: „O mano Dieve,
prieglobsti mano, tvirtove, tavim aš viliuosi“. – P.

Jis tave gelbi nuo medžiotojų kilpos
ir nuo mirtį nešančio maro.
Tave jisai dengs savo plunksnom,
po jo sparnais tu slėptis galėsi. – P.

“Kad glaudžias žmogus prie manęs, tai jį išvaduoju,
aš apginu jį, kad jis mano vardą pažįsta.
Kai jis manęs šauksis, aš jį išklausysiu,
sielvarte su juo drauge būsiu“. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Tim 1, 10)

P. Aleliuja. – Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį ir
nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.

XIV eilinės savaitės pirmadienio

Evangelija (Mt 9, 18–26) Jėzui bekalbant su Jono mokiniais, prisiartino vienas sinagogos vyresnysis, pagarbino jį ir tarė: „Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis“. Jėzus tuoj pat nuėjo paskui jį kartu su savo mokiniais. Ir štai moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą. Mat ji pati sau kalbėjo: „Jei tik palytėsiu jo drabužį – išgysiu“. Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: „Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave“. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo. Atėjęs į sinagogos vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei raudančią minią, Jėzus paliepė: „Išeikite, nes mergaitė ne mirus, o miega“. Jie tik juokėsi iš jo. Kai minia buvo išvaryta, jis įžengė vidun, paėmė… Skaityti daugiau »

XIV eilinės savaitės pirmadienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti gilaus tikėjimo beribe Jėzaus galia Prisiartinsiu prie Jėzaus ir sinagogos vyresniojo, kad išgirsčiau jų pokalbį. Pirmiausia įsižiūrėsiu į sergančios mergaitės tėvą. Jis pagarbina Jėzų. Išgirsiu kūkčiojantį jo balsą. Jo vaikas prieš akimirką mirė. Atidžiai įsiklausysiu į jo žodžius. Jis yra įsitikinęs, kad Jėzus gali grąžinti jo dukrelei gyvybę. * Ilgiau stabtelsiu ties sinagogos vyresniojo asmeniu. Jis tiki, kad Jėzus gali padaryti neįmanomą dalyką. Jo laikysena, žmogiškai žiūrint, yra neprotinga. Vis dėlto šis tėvas žvelgia į gyvenimą ne tik žmogiškai. Jis žiūri į gyvenimą Jėzaus žvilgsniu. * Įsisąmoninsiu, kad visas mano gyvenimas buvo, yra ir pasilieka Jėzaus rankose. Paprašysiu Jo, kad uždėtų savo ranką ant visko, kas kasdienybėje man atrodo sunku ir netgi beviltiška. * Grįšiu prie evangelinės scenos.… Skaityti daugiau »

XIV eilinės savaitės pirmadienio Evangeliją

Komentuoja ses. Onutė Petraškaitė MVS Šis moters išgydymas yra įpintas į kitą pasakojimą – mergaitės prikėlimą sinagogos vyresniojo namuose. Abu pasakojimai atkreipia dėmesį į tikėjimo tikrumą, į pasitikėjimą Jėzumi net iki kraštutinumo. Abu jie atkreipia dėmesį į priklausymą nuo Dievo malonės, ten kur jau žmogiška veikla nebeįmanoma, kur peržengiama į malonės sritį, kurioje veikti gali tik Dievas. Sinagogos vyresnysis turi nusižeminęs prašyti Jėzaus prikelti jo dukrą. Supranta, kad žmogiškai mąstant, tai yra neįmanomas dalykas, tačiau jo viltis yra Jėzuje, kurį pažįsta, pripažįsta ir tikisi, laukia iš Jo stebuklo. Kodėl būtent šitiems žmonėms suteikiama tokia malonė? Kodėl jiems? Bet jeigu jiems, tai gal ir man bus suteikta malonė, ten kur labiausiai jos reikės mano suspaudimuose ir kančiose? O reikalaujama tik vieno… Skaityti daugiau »

XIV eilinės savaitės pirmadienio

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius Šios dienos Evangelijoje užrašytos situacijos suspaustos tarsi sviestainis, susietos su žodžių uždėk ir nenusimink giliamintiškumu, papildo vienas kitą ir atidengia tikėjimą ir jo galią. Tikėti – tai paliesti Jėzų. Jo galia išgelbsti net mirusiuosius. Tai neišsemiama tikėjimo ir išminties gelmė… Moteris ir mergaitė vaizduoja visų mūsų gyvenimus. Moteris, jau dvylika metų serganti (Mt 9, 20) – taip ir mes prarandame gyvenimą, būdami toli nuo Viešpaties. Išgyjame tik prie Jo prisilietę: Jis yra mūsų Gyvybė. Kaip mergaitė, sulaukusi sužadėtuvių amžiaus, taip ir mes mirštame susirgę meile (Gg 5, 8), jei nepasirodo Sužadėtinis, paimantis mus už rankos. Mūsų gyvenimo prasmė – Jėzų mylėti, kaip Jis mus myli. Pagrindas – tikėjimas ir išgelbstintis prisilietimas – tikėjimo sėkla.… Skaityti daugiau »

XIV eilinės savaitės antradienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Pr 32, 23–32) Nakčia atsikėlęs Jokūbas pasiėmė abi savo žmonas, abidvi tarnaites, vienuolika sūnų ir perbrido Jakobo brastą. Visus juos pervedęs per upę, jis perkėlė ir visą savo turtą. Jokūbas paliko ten vienas. Ir štai kažkoks vyriškis ėjo su juo galynių lig pradedant aušti. Pamatęs, kad jo negalėsiąs nuveikti, tas sudavė jam per klubo sausgyslę, taip kad Jokūbas, su juo besirungdamas, paniro šlaunį. Vyriškis paprašė: „Paleisk mane, nes jau švinta!“ Bet Jokūbas atsakė: „Tavęs nepaleisiu, kol tu manęs nepalaiminsi“. Anas paklausė: „Kuo tu vardu?“ Tasai atsakė: „Jokūbas“. Tuomet anas tarė: „Tu nebesivadinsi Jokūbas, o Izraelis (Stipruolis prieš Dievą), nes stiprų parodei save prieš Dievą; tad tu nugalėsi ir žmones“. Jokūbas paprašė: „Bet man pasakyk savo vardą!“… Skaityti daugiau »

XIV eilinės savaitės antradienio

Dievo Žodis Atliepiamoji psalmė (Ps 16, 1–3. 6–8. 15) P. Gyvendamas teisiai, tavo, Viešpatie, veidą regėsiu. Paklausyk, Viešpatie, teisiojo skundo, atsižvelk, kaip tave aš maldauju. Tegu tavo ausys maldą išgirsta iš mano neklastingųjų lūpų. – P. Tegu tavo burna mane teisia, tegu tavo akys mato teisybę. Gali tirt mano širdį, slapčia naktį lankyti, gali ugnimi mane išbandyti: many neteisybės nerasi. – P. Šaukiuosi tavęs, išklausyk mane, Dieve! Atkreipk į mane savo ausį, išgirsk mano žodį. Pasirodyk, kad esi nuostabiai gailestingas ir nuo priešų gini, kas tik tavo dešine kliaujas. – P. Tu saugok mane kaip akies lėlytę, po savo sparnais stropiai slėpki. O ašai, gyvendamas teisiai, tavo veidą regėsiu, vos rytą pabusiu – tave išvydęs, gėrėsiuos. – P. Posmelis prieš… Skaityti daugiau »

XIV eilinės savaitės antradienio

Evangelija (Mt 9, 32–38)

Jėzui atvedė demono apsėstą nebylį. Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: „Dar niekad Izraelyje nėra buvę tokių dalykų“.
O fariziejai kalbėjo: „Jis išvaro velnius su jų valdovo pagalba“.
Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas įvairias ligas bei negales. Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens.
Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.
Katalikai.lt

XIV eilinės savaitės antradienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti gilaus pasitikėjimo ir meilės Jėzui, kuris rūpinasi mano gyvenimu Įeisiu į minią, kuri stebi Jėzų, tą akimirką, kada Jis išvaro piktąją dvasią iš apsėstojo nebylio. Netikėtai žmonės išgirsta, kaip nebylys prabyla. Atkreipsiu dėmesį į nustebusios minios susijaudinimą. Įsiklausysiu į nuostabos kupinus šūksnius. * Kokie jausmai kyla manyje šios scenos akivaizdoje? Ar atsimenu savo širdyje kokius nors gyvenimo įvykius, kuriuose aiškiai pamačiau stebuklingą Jėzaus veikimą ir jis mane nustebino? Su Jėzumi grįšiu prie tų momentų. * Atkreipsiu dėmesį į laikyseną fariziejų, kurie susirūpinę stebuklingu įvykiu ir minios reakcija, atakuoja Jėzų. Pamatysiu jų šaltus, abejojančius veidus. Jie nepajėgia patikėti Jėzumi, todėl griebiasi netgi beprotiško kaltinimo. * Atsistosiu arti fariziejų. Kokios mintys, jausmai bunda manyje, kuomet stebiu jų elgesį bei girdžiu… Skaityti daugiau »

XIV eilinės savaitės antradienio Evangelijos

Komentaro autorius – kun. Robertas Urbonavičius „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens,“ – štai raktas į visą Jėzaus veiklą: jo mokymą, ligonių gydymą, demonų išvarinėjimą, galiausiai kančią ir mirtį ant kryžiaus. Šio Jėzaus gailesčio nedera maišyti su emocine atjauta ar filantropiška užuojauta, kurią dauguma iš mūsų patiriame išvydę kito žmogaus kančią ar vargą. Dažniausiai tuo ir apsiribojame. Gailestis, kurio buvo apimta Jėzaus širdis, buvo daugiau nei empatija, jis pasireiškė veiksmu, kurio tikslas buvo padėti ir perkeisti. Mokytojas nesėdėjo apmąstydamas šio pasaulio blogį, bet kovojo su juo. Kaip puikus gydytojas, ar sumanus restauratorius, Jis darė viską, kad atkurtų Dievo tvarką žmoguje. Visi esame pašaukti persiimti šia Viešpaties širdies nuostata. Pradėkime nuo smulkmenų.… Skaityti daugiau »

XIV eilinės savaitės trečiadienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Pr 41, 55–57; 42, 5–7a. 17–24a) Visam Egipto kraštui pradėjus badauti, tauta ėmė šauktis faraono, prašydama duonos. Tada faraonas pasakė egiptiečiams: „Eikite pas Juozapą! Darykite tai, ką jis jums palieps!“ Kai badas apėmė visą kraštą, Juozapas liepė atidaryti visus javų sandėlius ir pardavinėti egiptiečiams grūdus. Bet badas vis labiau spaudė Egiptą. Taipogi ir visas pasaulis keliavo Egiptan grūdų pas Juozapą pirktis. Mat bado nelaimė paplito po visą žemę. Tarp tų, kurie traukė Egiptan, atvyko ir Izraelio sūnūs grūdų nusipirkti; mat ir Kenaaną badas prispaudė. Juozapas buvo krašto valdytojas ir būtent jisai to krašto žmonėms pardavinėjo grūdus. Atvykę Juozapo broliai nusilenkė jam ligi žemės. Pamatęs brolius, Juozapas juosius pažino, bet dėjosi svetimas esąs ir, šiurkščiai aprėkęs, paklausė:… Skaityti daugiau »

XIV eilinės savaitės trečiadienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 32, 2–3. 10–11. 18–19)

P. Viešpatie, būki tu mums gailestingas, mes gi taip tavim tikim.

Kankliais Viešpatį skelbkit,
jam dešimtstyge skambinkit arfa.
Giedokite giesmę jam naują,
iškilmingai ir skambiai giedokit. – P.

Viešpats suardo kėslus pagonių,
užmačias jųjų niekais paverčia.
Viešpaties nuosprendžiai tveria per amžius,
iš kartų į kartas eina jo mintys. – P.

Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,
kurie tikis jojo malonės.
Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
ir bado metu pamaitina. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mk 1, 15)

P. Aleliuja. – Prisiartino Dievo karalystė.
Atsiverskite ir tikėkite Evangelija. – P. Aleliuja.

XIV eilinės savaitės trečiadienio

Evangelija (Mt 10, 1–7)

Pasišaukęs dvyliką mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų įvairias ligas bei negales.
Dvylikos apaštalų vardai: pirmasis Simonas, pavadintas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas; Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Tadas; Simonas Kananietis ir Judas Iskarijotas, kuris paskui išdavė jį.
Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė“.
Katalikai.lt

XIV eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti didžiadvasiško atsidavimo Jėzaus valiai Matas kviečia mane, kad Dievo Žodžio šviesoje, maldoje pažvelgčiau į savo pašaukimą. Įeisiu į Mato aprašytą sceną. Atsistosiu tarp mokinių. Išgirsiu, kaip juos pasišaukia Jėzus. Žvelgsiu, kaip jie prieina prie Jėzaus. * Ką galiu pasakyti apie savo pašaukimo patirtį? Ar nešioju savyje vidinį įsitikinimą, kad Jėzus pašaukė mane pas save? Kada tai buvo? Kokį išgirdau kvietimą? Ar atsimenu žodžius? Vaizdus? Aplinkybes? * Įsiklausysiu, kaip Jėzus taria Dvylikos vardus. Įsižiūrėsiu į juos. Pažįstu juos iš Evangelijos. Kiekvienas iš jų turi savo gyvenimo istoriją, savo asmeninį savitumą. Kuriame iš apaštalų labiausiai atrandu save? Kalbėsiuosi su juo apie savo pašaukimą. * Jėzus suteikia savo mokiniams valdžią. Jie turi Jėzaus galią. Jėzaus vardu paprasti žmonės gali atlikti dalykus,… Skaityti daugiau »

XIV eilinės savaitės trečiadienio Evangelijos

Evangelijos komentaro autorius kun. Nerijus Pipiras Jėzus ėjo per miestus ir kaimus. Matė suvargusius žmones ir jų gailėjosi. Gydė ligas bei negales. Ir koks gražus Dievo atodūsis skamba prieš pasišaukiant mokinius ir siunčiant juos į misiją: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža“ (Mt 9, 37). Būtent į šią pjūtį ir kviečiami Simonas Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas, Pilypas ir Baltramiejus, Tomas ir Matas, Jokūbas ir Tadas, Simonas Kanaanietis. Ir netgi Judas Iskarijotas buvo kviečiamas. Dirbti, bet ne ilsėtis, naudotis Dievo suteiktomis dovanomis išlaisvinant ir atleidžiant. Kristaus apaštalai – darbo žmonės, turintys labai aiškią užduotį dalinti Dievo žvilgsnį, rūpinimąsi tais, kurie yra ištroškę ir išalkę, kurie kenčia sausrą, tamsą, apleistumą. Rūpintis tais, kurių pats Dievas gailėjosi, nes jie atrodė suvargę ir apleisti,… Skaityti daugiau »

XIV eilinės savaitės ketvirtadienio

Dievo Žodis Pirmasis skaitinys (Pr 44, 18–21. 23–29; 45, 1–5) Priėjęs prie Juozapo, Judas prabilo: „Atsiprašau, mano valdove, tavo tarnas norėtų tarti savo valdovui žodį. Nepyk ant savo tarno! Juk tu faraonui lygus! Taigi valdovas klausei savo tarnus: ‘Ar dar tebeturite tėvą ar brolį?’ Ir mes atsakėme savo valdovui: ‘Dar tebeturime seną tėvą ir jaunesnįjį brolį. Šito brolis jau miręs, taigi savo motinai liko jis vienas. Todėl jis tėvo mylimasis!’ O tu įsakei savo tarnams: ‘Atveskite jį pas mane! Aš noriu jį savo akimis pamatyti! Jeigu jūsų jauniausiasis brolis neatvyks su jumis, tai jūs daugiau negalėsite man į akis pasirodyti!’ Sugrįžę pas savo tarną, mano tėvą, mes perdavėme jam valdovo žodžius. Kai mūsų tėvas vėliau pasakė: ‘Keliaukite darkart grūdų nusipirkti!’,… Skaityti daugiau »

XIV eilinės savaitės ketvirtadienio

Dievo Žodis
Atliepiamoji psalmė (Ps 104, 16–21)

P. Atsiminkite nuostabius Viešpaties darbus.

Jis anai žemei badą užleido,
duonos išteklius sunaikino.
Siuntė tada tokį vyrą –
Juozapą, vergijon parduotą. – P.

Ir buvo jam kojos apkaltos,
grandis užkarta jam ant kaklo,
kol pranašystė, jo pasakyta, įvyko,
kol išteisino jį Viešpaties žodis. – P.

Liepė paleist jį karalius,
valdovas tautų jį liepė išlaisvint.
Ūkvaizdžiu savo namų jį padarė,
prievaizdu visų savo turtų. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Mk 1, 15)

P. Aleliuja. – Prisiartino Dievo karalystė.
Atsiverskite ir tikėkite Evangelija. – P. Aleliuja.

XIV eilinės savaitės ketvirtadienio

Evangelija (Mt 10, 7–15) Jėzus kalbėjo apaštalams: „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, nuvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite! Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšuose; nei kelionmaišio, nei dviejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio. Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite patikimą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite. Įeidami į namus, pasveikinkite juos. Ir jeigu namai bus verti, teateinie po jų stogu jūsų ramybė. O jeigu nebus verti – jūsų ramybė tesugrįžta jums. Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžio neklausytų, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų. Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei… Skaityti daugiau »

XIV eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos

Mąstymas Prašyti užsidegimo ir evangelinės laikysenos kasdienėje tarnystėje Atsistosiu tarp mokinių, kurie yra įsistebeiliję bei įsiklausę į Jėzų. Jėzus siunčia juos su misija. Mane taip pat kasdien siunčia. Jėzus sako man, ko iš manęs laukia. Atidžiai Jo klausysiuosi. * „Prisiartino dangaus karalystė“. Aš pirmasis turiu tuo patikėti. Jėzus mane užtikrina, kad Jo meilė, ramybė, galia yra arti manęs. Mano gyvas ryšys su Jėzumi bus stipriausias liudijimas, kad Jis yra arti. * Jėzus trokšta suteikti man savo galią. Jo vardu galiu daryti didelius dalykus. Ar tikiu tuo? Kas labiausiai man trukdo atsiverti Jo galiai? Ko norėčiau Jėzaus prašyti? * „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“. Ilgėliau stabtelsiu prie šių žodžių. Peržvelgsiu savo motyvacijas, laikysenas. Ar pajėgiu būti dosnus ir pasišvęsti ten, kur… Skaityti daugiau »

XIV eilinės savaitės ketvirtadienio Evangelijos

Skaitinį komentuoja kun. Vitas Kaknevičius Vakar Evangelija paskelbė – Jėzus išsirinko dvylika apaštalų, o šiandien Jėzus jau skiria jiems komandas – nurodymus, kaip skelbti Dievo Karalystę. Apaštalams jau suteikta galia tęsti Jėzaus pradėtą darbą. Tai pirmoji jų apaštalavimo misija, siuntimas, stažuotė. Mokymai reikšmingi, jais jie galės vadovautis ir vėliau eidami į kitas tautas. Jėzaus mokinius įpareigojančiuose žodžiuose glūdi ir įsitikinimas: kai skelbs ir gydys, taps vis panašesni į Jį. Savęs išsižadėjimas slepia jėgą, ypač pasišventimas Kristaus vardu. Jėzus – didžiausias ir nuolankiausias Tėvo tarnas. Mes taip pat esame Dievo Karalystės dalininkai ir privalome liudyti vienas kitam ir visiems: Jėzaus gyvenimas skelbia mums Dievo pažadą – Viešpats ištikimas iki galo. Jėzus kalba: gydykite ligonius, prikelkite numirusius, nuvalykite raupsuotuosius, išvarinėkite demonus. Jis… Skaityti daugiau »

27
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top