Geroji Naujiena: Jėzus Kristus, Visatos valdovas, Tiesos Karalius

Jūs, mano kaimene, man rūpi ganomųjų teisingumas

Štai ką sako Viešpats Dievas: „Surinksiu savąsias avis ir pats jomis rūpinsiuos. Kaip kerdžiui rūpi nuklydę bandos gyvuliai, taip aš pasirūpinsiu savo avimis ir grąžinsiu jas iš visų vietų, kur jos pasklido tamsią, apsiniaukusią dieną. Nuvesiu į ganiavą savo avis ir duosiu joms pailsėti – Viešpaties Dievo žodis. Paklydusias aš suieškosiu, atsiskyrusias susigrąžinsiu, sužeistas perrišiu, nusilpusias šersiu, riebias ir sveikas prižiūrėsiu. Aš būsiu jų ganytojas ir saugosiu jas kaip dera. O jūs, mano kaimene, – taip sako Viešpats Dievas, – man rūpi ganomųjų – avių ir ožių – teisingumas“ (Ez 34, 11–12. 15–17).

* * *

Mane Viešpats gano: man nieko nestinga

Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja.
Leidžia man atilsėti paversmy;
manąją sielą gaivina,
veda mane teisingais takais savo garbei.
Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę.
Tavoji malonė ir meilė palydi
kiekvieną mano gyvenimo dieną.
Aš Viešpaties būste gyvensiu
per amžius ilgiausius (Ps 22, 1–3. 5–6; P.: 1).

* * *

Jis perduos karalystę Dievui Tėvui, kad Dievas būtų viskas visame kame

Broliai! Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių, kaip pirmgimis užmigusiųjų tarpe. Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu. Paskui bus galas, kai jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas. Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas, bus sunaikinta mirtis. Kai jam bus visa pajungta, tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam pajungęs, kad Dievas būtų viskas visame kame (1 Kor 15, 20–26a. 28).

* * *

Jis atsisės savo garbės soste ir perskirs juos
.
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje; ožius – kairėje.

Ir tars karalius, stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane’. Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’ Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.

Paskui prabils į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte’. Tuomet jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną, ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’ Tuomet jis pasakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte’. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 31–46).

* * *

Malda į Kristų Karalių*

Viešpatie Kristau,
nuo kryžiaus sosto nužengei Karalium į jautrias sielas, nuo kryžiaus sosto parodei žmonijai kelią į laimės šalį, kryžiaus soste atvėrei mums savo širdies turtų gausybę.
Sielų Karaliau, labai dėkoju, kad ir man leidi kryžiaus šešėly augti.
Išganytojau, leiski man, mano mylimiesiems ir mano Tautai pajusti Tavo Švč. Širdies šilumos, meilės ir jėgos.
Amen.

* Malda parašyta Sibire

* * *

Baigdami liturginius metus Kristaus Karaliaus, Visatos Valdovo, iškilme, melskime malonės pažinti Jėzų ir liudyti Jo meilę – vienintelę ir nesunaikinamą tiesą. Tegul Tasai, Kuris yra, Kuris buvo ir Kuris ateis, atskleidžia tiesą ir apie mus: teišgydo Jis mūsų kūno ir sielos žaizdas ir teatnaujina tai, kas apmirę, kad ryžtumės kiekvieną dieną atsiliepti į Jėzaus raginimą: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisingumo, o visa kita bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje, kad paliudytume: „Dievo karalystė jau yra jūsų tarpe“ (Lk 17, 20–21), nes visi, kas trokšta Tiesos ir Jos ieško, jau yra Jo Karalystėje. Užtarimo maldoje prisiminkime ir tuos, kurie ištikti blogio – realaus ir sunkiai paaiškinamo, – pristigo jėgų savo kančia šlietis prie Jėzaus, kad ir ji taptų išganinga, ar tuos, kurie pasilieka klaidoje, nors Viešpats stovi šalia ir tiesia jiems ranką. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen

* * *

Sigitas Tamkevičius. Teateinie Tavo Karalystė!
Kristaus Visatos Valdovo iškilmė

Paskutinį bažnytinių metų sekmadienį švenčiame Kristaus Visatos Valdovo šventę. Šia proga dėkojame Dievui, kad jis yra mūsų širdžių Karalius, ir atsiprašome, kai užmiršdavome jį laikyti savo gyvenimo centru.

Kasdien kalbėdami Jėzaus išmokytą maldą „Tėve mūsų“, prašome: „Teateinie tavo karalystė. Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.“ Prašome, kad dangaus Tėvas būtų mūsų Karalius, o mes – Dievo karalystės piliečiai.

Dievo Karalystė nėra tik gražūs žodžiai, tai tikrovė, kurioje gyvename. Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17, 20). Kur išpažįstamas Jėzus kaip Dievo Sūnus ir pasaulio Gelbėtojas, kur priimama jo Geroji Naujiena, kur bandoma paisyti Dievo valios, ten nepastebimai ir ateina Dievo karalystė.

Karalystė neįsivaizduojama be karaliaus. Apreiškimo knygoje skaitome: „Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis. Jis apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu, ir jo vardas – Dievo Žodis. Ant jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“ (Apr 19,11.13.16). Čia kalbama apie Jėzų Kristų.

Jėzus pavadino save karaliumi, kai buvo teisiamas. Romos imperatoriaus vietininkas Poncijus Pilotas klausė Jėzų: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 34). Jeigu Jėzaus mokymu grindžiame savo gyvenimą, tuomet Jėzus yra mūsų Karalius. Tačiau kai susikuriame savo „tiesas“, – o tai šiuo metu yra madinga,– tuomet jau nestovime po Kristaus Karaliaus vėliava.

Jėzus viešpatauja mums mylėdamas ir atleisdamas, gydydamas mūsų sielos žaizdas ir darydamas mus vis panašesnius į save. Jis padeda mums mylėti ir atleisti, padeda atsispirti pagundoms ir suteikia nuolankumo bei drąsos suklydus pasakyti: Dieve, atleisk – nusidėjau!

Jėzaus karališkumas labiausiai pasirodė ant kryžiaus. Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kaip Poncijus Pilotas virš pasmerktojo Jėzaus galvos paliepė prisegti užrašą trimis kalbomis: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius.“ Kryžius – gėdos, pažeminimo ir sunaikinimo simbolis – taps ženklu, kuriam teiksime didžiausią pagarbą. Jėzus prisiima ant savęs mūsų kaltes ir miršta ant kryžiaus, kad mums suteiktų nemirtingumą ir amžiną garbę. Šitoks yra mūsų Karalius.

Tikrasis žmonijos istorijos posūkis įvyko tuomet, kai Jėzus buvo nukryžiuotas ir po trijų dienų kėlėsi iš numirusiųjų. Ant kryžiaus buvo nugalėta blogio karalystė ir prasidėjo Kristaus karalystės era. Tai yra svarbiausia Evangelijos žinia.

Svarbiausia pergalė pasiekta ant kryžiaus, tačiau jau pirmieji Jėzaus sekėjai suprato, kad šią pergalę galima praktiškai įgyvendinti tik patiems einant kryžiaus keliu. Jėzus net įspėjo: „Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ʽTarnas ne didesnis už šeimininką!ʼ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 20).

Apaštalas Paulius ir kiti ankstyvųjų amžių autoriai nuolat pabrėždavo, kad kentėjimai, patiriami dėl tikėjimo į Jėzų, yra tikri ženklai, kad priklausome Dievo karalystei. Dar reikėtų pridurti: esame ne tik pašaukti į Dievo karalystę, bet ir pakviesti būti jos statytojais.

Fiziškai Kristaus karalystė gali atrodyti labai silpna, pažeidžiama, net visiškai bejėgė, tačiau tai jėga, pakeitusi pasaulį, ir ta jėga yra mumyse, jei tik ištikimai stovime po Kristaus Karaliaus vėliava.

Branginkime Kristaus karalystės „konstituciją“ – Šventąjį Raštą ir šv. Mišias – mūsų Karaliaus auką bei puotą, kurioje esame maitinami jo Kūnu ir Krauju.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
55 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Geroji Naujiena: Jėzus Kristus, Visatos valdovas, Tiesos Karalius

Pilotas klausė Jėzų: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“. Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė. „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 33b–37).

Šiomis dienomis brutaliausiu būdu dar kartą patyrę – blogis realus, apčiuopiamas, sunkiai paaiškinamas – kelkime savo žvilgsnį į Jėzų – taikos ir džiaugsmo, didžiosios vilties Viešpatį, Gerąjį ganytoją, Visatos valdovą, ir melskime už Lietuvą Tiesoje.

Klausykime Jo žodžio, liudijančio Tiesą, ir jį branginkime, juo gyvenkime: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisingumo, o visa kita bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).

* * *

Raniero Cantalamessa OFM CAP. Kam reikalinga Kristaus Karaliaus šventė?

Kristaus Karaliaus šventė sutampa su paskutiniu liturginių metų sekmadieniu – aliuzija į tai, kad Kristus Išganytojas yra vienintelis istorijos ir visų laikų Viešpats, jam pavaldūs žmonės ir visi kūriniai. Jis yra tikroji Alfa ir Omega (Apr 21, 6).

Šventę 1925 metų gruodžio 11 dieną įvedė popiežius Pijus XI, paskelbdamas encikliką „Quas primas“, kurioje jis teigė, kad Kristaus karališkumas neatsiejamai susijęs su katalikų pareiga siekti įgyvendinti katalikiškos valstybės idealą, kovoti su visuomenėje plintančiu „laicizmu“, pasaulietiškumo „pavojais“.

Šiandien Bažnyčia šią šventę interpretuoja kur kas Evangelijai artimesne dvasia. Šių minčių autorius kapucinas R. Cantalamessa yra popiežiaus pamokslininkas, garsus dvasinių ir teologinių knygų autorius.

Kristaus Karaliaus iškilmė palyginti visai nesena. Popiežius Pijus XI 1925 metais ją įsteigė atsiliepdamas į politinių ateistinių bei totalitaristinių režimų norą neigti Dievo ir Bažnyčios teises.

Šios šventės atsiradimas susijęs, pavyzdžiui, su revoliucija Meksikoje, kai daugybė krikščionių ėjo mirti iki paskutinio atodūsio šaukdami: „Viva Cristo rey“ – Tegyvuoja Kristus karalius! Nepaisant to, kad šventė įsteigta ne taip jau seniai, jos turinys bei centrinė mintis yra be galo sena, galima sakyti, gimusi su pačia krikščionybe.

Frazės „Kristus valdo“ atitikmuo yra tikėjimo išpažinime „Jėzus yra Viešpats“ ir jis užima centrinę vietą apaštalų skelbime.

Viena iš evangelinių ištraukų, skaitomų šios šventės metu, kalba apie Kristaus mirtį, nes būtent tada Kristus pradeda viešpatauti pasaulyje. Kryžius yra šio valdovo sostas. Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“ (Mt 23, 38). Tai, kas priešų intencijoje turėjo pasitarnauti kaip jo pasmerkimo pateisinimas, Dangaus Tėvo akyse reiškė jo visuotinio suvereniteto paskelbimą.

Norint suprasti, kaip ši šventė liečia mus asmeniškai, užtektų prisiminti paprastą skirtumą. Egzistuoja dvi visatos, du pasauliai ar kosmosai: makrokosmosas, tai yra didžioji, mums išoriška visata, bei mikrokosmosas, arba mažoji visata, kuri glūdi kiekviename žmoguje. Liturgija po Vatikano II susirinkimo paskatintos reformos jautė poreikį pakoreguoti šios šventės akcentą, labiau pabrėždama žmogiškąjį ir dvasinį šios šventės aspektą, užuot akcentavusi politinį.

Šventės maldoje jau nėra kaip praeityje prašoma, „kad visų tautų šeimos paklustų saldžiam Kristaus autoritetui“, bet suteikti malonę, kad „kiekviena būtybė, išsivadavusi iš vergavimo nuodėmei, nepaliaujamai jį garbintų ir šlovintų.“

Evangelijoje skaitome, kad Jėzaus mirties akimirką virš jo galvos kabėjo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“; aplinkiniai provokavo: o kodėl jis neparodo savo valdžios. Daugelis, net ir kai kurie jo bičiuliai tikėjosi, jog jis dabar įspūdingai įrodys savo karališkumą.

Tačiau Jėzus savo karališkumą parodė visai kitaip: pasirūpindamas vienu vieninteliu žmogumi, ir tas pats buvo piktadaris, kuris jam sakė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“

Šioje perspektyvoje svarbiausias klausimas, kurį derėtų iškelti sau per Kristaus Karaliaus šventę yra ne viešpatauja jis pasaulyje ar ne, bet ar jis viešpatauja manyje; ne ar jo karaliavimą pripažįsta valstybės ir vyriausybės, bet ar aš jį pripažįstu ir pagal tai gyvenu.

Kristus yra mano gyvenimo Karalius ir Viešpats? Kas viešpatauja manyje, kas iškelia man tikslus ir nustato prioritetus: Kristus ar kažkas kitas?

Anot šv. Pauliaus, galima dvejopai gyventi: arba sau, arba Viešpačiui (Rom 14, 7–9). Gyventi „sau“ reiškia gyventi taip, tarsi būtume kilę patys iš savęs ir būtume patys sau tikslas; tokia egzistencija – užsidariusi savyje, ieško vien savęs patenkinimo bei savo garbės, be jokios amžinybės perspektyvos.

Gyventi „dėl Viešpaties“, priešingai, reiškia gyventi dėl Viešpaties, tai yra atsižvelgiant į jį, siekiant jo garbės, jo karalystės.

Tai tikrai nauja egzistencija, kurios akivaizdoje net mirtis praranda savo neatšaukiamumą.

Pats didžiausias prieštaravimas, kurį patiria žmogus – tarp gyvenimo ir mirties – jau įveiktas.

Radikaliausias prieštaravimas jau nėra tarp „gyventi“ ir „mirti“, bet tarp „gyventi sau“ ir gyventi „dėl Viešpaties“.

Parengė Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt

* * *

Malda į Kristų Karalių*

Viešpatie Kristau,

nuo kryžiaus sosto nužengei Karalium į jautrias sielas, nuo kryžiaus sosto parodei žmonijai kelią į laimės šalį, kryžiaus soste atvėrei mums savo širdies turtų gausybę.

Sielų Karaliau, labai dėkoju, kad ir man leidi kryžiaus šešėly augti.

Išganytojau, leiski man, mano mylimiesiems ir mano Tautai pajusti Tavo Švč. Širdies šilimos, meilės ir jėgos.

Amen.

* Malda parašyta Sibire

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
12 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
12
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top