Abraomo, Saros ir Izaoko tikėjimas
Tikėdamas Abraomas paklausė liepimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.
Tikėdama ir pati Sara gavo galią tapti nėščia, nepaisant senyvo amžiaus; ji pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą. Ir todėl iš vieno vyro, ir net apmirusio, gimė palikuonys, „gausūs tartum dangaus žvaigždės, ir nesuskaitomi, kaip jūros pakrantės smiltys“.
Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų, – jis, kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: „Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko“. (Žyd 11, 8. 11–12. 17–19)
Vaikelis augo, darėsi pilnas išminties
Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė Jėzų į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.
Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą.. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.
Buvo pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.
Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.
Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo. (Lk 2, 22–40)
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime: teišvaduoja Viešpats mūsų tautą iš piktojo pinklių, teapvalo ją ir teatkuria, kad pažinę Dievo valią ir ją vykdydami eitume teisumo keliais ir visu savo gyvenimu liudytume: Dievui nėra negalimų dalykų (Lk 1, 37).
Kartu su Bažnyčia švęsdami Šventosios Šeimos: Jėzaus, Marijos ir Juozapo iškilmę, meldžiame ir mūsų šeimoms teikti malonę, stiprinti santarvę: tegul jose įsiviešpatauja tarpusavio meilė ir tarnavimo vienas kitam dvasia. Prašykime Dievą malonės naujai pažvelgti į savo gyvenimą bei artimuosius ir atrasti buvimo kartu džiaugsmą, atkurti pasitikėjimo ir bendrystės ryšius.
Dievo Žodžio sustiprinti, dėkokime Dievui ir už besibaigiančius metus. Pasitikėdami Jo pažadu „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28) kartu su Marija dėkimės į širdį Įsikūnijusio Žodžio paslaptį, kad augtume Jo pažinimu ir artimo meile, kad persiimtume Jo viltimi ir taptume, kaip popiežius Pranciškus moko, „Dievo dovana kitiems“.
Duok, Dieve, ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, išminties ir ryžto atmesti nevilties ir nemeilės kultūrą – tegul Kristaus gimimas atnaujina laike keliaujančią Bažnyčią, kad Jėzaus perduota šviesa, spindinti ir tamsoje, neužgestų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Arnoldas Valkauskas. Kaip ugdyti tarpusavio santykius
Šv. Alfonsas Marija Liguoris († 1797). Prieštaravimo ženklas
Atjausdamas mus Viešpats paslepia nuo mūsų akių kryžius, laukiančius mūsų, kad, jei jau reikia juos nešti, mes juos neštume tik vieną kartą. Tačiau jis visai neturėjo šios atjautos švenčiausiajai Mergelei. Jis norėjo ją padaryti skausmų Karaliene, viskuo panašia į jos Sūnų. Tad jai reikėjo be paliovos turėti prieš akis ir nuolatos kentėti jos laukiančius skausmus. Tie skausmai buvo jos mylimojo Jėzaus Kančia ir mirtis.
Štai kodėl šventasis Simeonas Šventykloje paėmęs į rankas dieviškąjį Kūdikį išpranašavo šiai gležnai Motinai, kad jos Sūnus patirs visus žmonių prieštaravimus ir persekiojimus. Jai buvo pasakyta: „Jis bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers skausmo kalavijas“ (plg. Lk 2, 34–35). Mergelė Marija šventajai Mechtildai sakė: „Šie Simeono žodžiai visą mano širdies džiaugsmą pavertė karčiu sielvartu“.
Be abejonės, palaimintoji Mergelė jau žinojo, kad Jėzus turėsiąs paaukoti savo gyvybę už pasaulio išgelbėjimą. Bet šventykloje, kaip buvo apreikšta šventajai Teresei, ji nuodugniai sužinojo ir aiškiau suprato, kokios kančios ir kokia žiauri mirtis laukė jos mylimojo Sūnaus. Tuomet ji išgirdo, kad jam bus prieštaraujama, ir prieštaraujama visame kame. Prieštaraus jo mokymui, nes, užuot įtikėję jo žodžiais, kai jis skelbė esąs Dievo Sūnus, palaikė jį piktžodžiautoju, kaip padarė bedievis Kajafas, kai sušuko: „Jis piktžodžiavo, jis vertas mirties“ (Mt 26, 65). Jis buvo kilmingas ir karališkos kilmės, o buvo klausinėjama paniekinamu tonu: „Argi jis ne dailidės sūnus? Argi tai ne dailidė, Marijos sūnus?“ (Mt 13, 55; Mk 6, 3). Jis buvo tikroji išmintis, o žmonės laikė jį nemokša – kaipgi jis išmano Raštus, jų nestudijavęs? (Jn 7, 15); netikru pranašu – „Jie užrišo jam akis ir daužė per veidą sakydami: „Pranašauk, kas tave užgavo?“ (Lk 22, 64); pamišėliu – „Jis išprotėjo, kam jo klausote?“ (Jn 10, 20); girtuokliu, ėdrūnu, blogo elgesio žmonių bičiuliu – „Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“ (Lk 7, 34); kerėtoju – „Jis išvaro demonus su jų valdovo galia“ (Mt 9, 34); eretiku ir velnio apsėstuoju – „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“ (Jn 8, 48).
Žodžiu, su juo buvo elgiamasi kaip su gana akivaizdžiu piktadariu, todėl buvo galima jį pasmerkti be teismo, tad žydai pareiškė Pilotui: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“ (Jn 18, 30). Jis patyrė prieštarą ir savo sieloje, nes dangiškasis Tėvas, parodydamas savo teisingumą, nesutiks išklausyti jo maldos: „Mano Tėve, jeigu tai įmanoma, tepraeina pro mane ši taurė“ (Mt 26, 39) ir paliks jį tokiam siaubui, pasibjaurėjimui bei liūdesiui, kad iš sielvarto jam išsiverš skundas: „Mano siela mirtinai nuliūdusi“ (Mt 26, 38), ir jis krauju prakaituos.
Pagaliau Jam buvo prieštarauta ir persekiotas Jo kūnas bei gyvastis, nes buvo kankinami Jo šventi nariai, Jo rankos, kojos, veidas, galva, žodžiu, visas Jo kūnas, iki Jis numirs iš skausmo, netekęs kraujo ir persotintas pažeminimų ant gėdingų kartuvių.