Geroji Naujiena: „Kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve“ (Jn 3, 21)

Jėzus Nikodemui pasakė: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.

Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.“ (Jn 3, 14–21)

Ketvirtojo gavėnios sekmadienio Evangelijos pasakojime apie Jėzaus pokalbį su Nikodemu atskleidžiama visa tiesa apie Dievą ir žmogų: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.

Tokio pasitikėjimo pilni junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: kad išvaduoti iš nuodėmės vergijos, ir patys rinktumės Dievo vaikų laisvę – Jo Meilės šviesą.

Gilbert K. Chesterton. Kodėl aš esu katalikas?

Paaiškinti, kodėl esu katalikas, sudėtinga pirmiausia dėl to, kad egzistuoja dešimt tūkstančių priežasčių ir visos jos gali būti suvestos į vieną: katalikybė yra tiesa.

Galėčiau užpildyti visą tekstą apie katalikybę sakiniais, prasidedančiais žodžiais: „tik katalikybė…“

Pavyzdžiui: 1. Tik katalikybė neleidžia nuodėmei būti paslaptimi. 2. Tik katalikybė neleidžia stipresniam būti išpuikusiam. 3. Tik katalikybė išlaisvina žmogų iš degradacijon vedančios vergovės būti savo epochos kūdikiu. 4. Tik katalikybė kalba įsitikinusi, jog skelbia tiesą, kaip tikra skelbėja nesitapatindama su skelbiama žinia. 5. Tik katalikybė yra krikščionybės atšaka, kuriai priklauso visų tipų žmonės (netgi pagarbos verti). 6. Tik katalikybė yra viską apimanti pastanga pakeisti pasaulį iš vidaus, pasitelkiant valią, o ne įstatymus.

Arba aš galiu asmeniškai priimti klausimą – kodėl esu katalikas? – ir aprašyti savo atsivertimą. Tačiau baiminuosi, jog toks metodas katalikybę pavaizduos menkesnę, nei ji yra. Daugybė geresnių vyrų buvo atversti į žymiai blogesnes religijas.

Apie Katalikų Bažnyčią norėčiau pasakyti svarbiausią dalyką, kurio nebūtų galima pasakyti net ir apie labai gerbiamus jos varžovus. Svarbiausia tai, jog Katalikų Bažnyčia yra katalikiška, t. y. universali. Aš netgi drįsčiau manyti, kad katalikybė ne tik didesnė už mane, bet ir už visa kita pasaulyje. Iš tiesų ji didesnė už visą pasaulį.

Kadangi apimtis ribota, aptarsiu tik vieną aspektą – gebėjimą saugoti tiesą.

Kartą gerai žinomas autorius, kitaip tariant, gana gerai informuotas žmogus, pasakė, kad Katalikų Bažnyčia yra naujų idėjų priešininkė. Jam tikriausiai neatrodė, jog ši idėja nėra nauja. Neretai manoma, esą katalikai turi nuolat atmesti naujas idėjas, kadangi patys remiasi labai sena idėja. Iš tikrųjų tie, kurie skundžiasi, jog katalikai negali pasakyti nieko naujo, retai sugeba ar mano esant reikalą pasakyti ką nors naujo apie katalikybę.

Beje, istorinės žinios pateikia stebėtinai daug faktų, priešingų įsitikinimui katalikybės vidiniu archajiškumu. Kol idėjos tapdavo idėjomis ir kol jos iš tiesų būdavo naujos, katalikai nuolat kentėjo, palaikydami jas (kol jos buvo per naujos rasti kitų rėmėjų). Katalikai dažnai ne tik buvo pirmieji rėmėjai, bet netgi dažnai vieninteliai, kurie įvertindavo naujos idėjos reikšmę.

Pavyzdžiui, beveik du šimtai metų prieš Nepriklausomybės deklaraciją ir Prancūzijos revoliuciją, puikybės ir princų liaupsinimo laikais, kardinolas Bellarmine ir vienuolis Suarezas aiškiai išdėstė nuoseklią tikros demokratijos teoriją. Deja, tais dieviškosios teisės laikais jie atrodė sofistiški, kraugeriški jėzuitai, slankiojantys su kryžiais, bei buvo kalti dėl karaliaus žmogžudystės.

Dar vienas pavyzdys: katalikiškų mokyklų kazuistai pasakė viską, kas gali būti pasakyta realistinėse dramose ir romanuose dar prieš du šimtus metų iki jų parašymo. Jie rašė, kad iš tiesų egzistuoja moralinio elgesio problemos, bet jiems nepasisekė dėl to, jog pasakė tai dviem šimtais metų per anksti. Pompastiško postringavimo ir nevaržomo koneveikimo laikais jie tiesiog buvo apšaukti melagiais bei sukčiais – jie nusikalto tuo, kad buvo psichologai, psichologijai dar netapus mada.

Būtų nesunku pateikti daugybę kitų pavyzdžių, siekiančių net šiandienes dienas – idėjų, kurios yra per naujos, kad būtų suprastos. Popiežiaus Leono XIII enciklikoje „Rerum Novarum“, išleistoje 1891 m., yra fragmentų, kurie užsimena apie naujo tipo socialinius judėjimus (daug naujesnius nei socializmas). Kai Bellocas parašė „Vergišką valstybę“, jis pateikė ekonominę teoriją, tokią originalią, jog vargu ar kas iki šiol suprato, kas tai iš tiesų yra. Praėjus keletui šimtmečių, kiti tikriausiai ją pakartos, ir pakartos klaidingai, o jei katalikai paprieštaraus, jų protestas bus paaiškintas gerai žinomu faktu, kad katalikams nerūpi naujos idėjos.

Nepaisant to, minėtas mokytas vyras, kuris sukritikavo katalikus, kai ką turėjo omenyje ir veikiausiai tai suprato teisingiau, nei pasakė. Šių dienų pasaulyje Katalikų Bažnyčia yra priešininkė daugelio įtakingų madingų srovių, kurios vis dar teigia esančios naujos, nors dauguma jų jau išsikvėpė. Kitaip tariant, sakydamas, jog Bažnyčia dažnai užsipuola tai, ką pasaulis tuo metu palaiko, jis buvo visiškai teisus. Bažnyčia dažnai susipriešina su šio, praeinančio, pasaulio madomis. Norėdami suvokti, ką visa tai reiškia, turime pažvelgti plačiau ir aptarti pačios idėjos idėją.

Devynios iš dešimties idėjų, kurias mes vadiname naujomis, yra tiesiog senos klaidos. Katalikų Bažnyčia vienu iš pagrindinių savo uždavinių laiko neleisti žmonėms kartoti senų klaidų ir nuolatos jų daryti – taip nutinka, jei žmonės paliekami patys sau.

Tiesa apie Katalikų Bažnyčios požiūrį į ereziją (arba, kaip kiti pasakytų, į laisvę) tikriausiai geriausiai gali būti perteikta žemėlapio metafora. Katalikų Bažnyčia nešasi minties žemėlapį, kuris atrodo kaip labirinto žemėlapis, bet iš tiesų – tai labirinto gidas. Jis sudarytas remiantis žiniomis, kurios (netgi svarstomos kaip žmogiškas supratimas) neturi jokių žmogiškų analogų.

Nėra jokios kitos tęstinės institucijos, kuri nuosekliai mąstytų apie mąstymą jau du tūkstančius metų. Jos patirtis (savaime suprantama) apima beveik visas patirtis ir beveik visas klaidas. Viso to rezultatas – žemėlapis, kuriame yra paryškinti visi akligatviai ir blogi keliai; keliai, kurie pasirodė esą beverčiai, o geriausias to įrodymas – jau ėjusieji jais.

Šiame minties žemėlapyje klaidos yra pažymėtos kaip išimtys. Didžiąją jo dalį sudaro žaidimų aikštelės ir sėkmingos medžioklės plotai, kuriuose mintis gali turėti tiek laisvės, kiek nori. O ką jau kalbėti apie begalinį skaičių intelektualinių kovos laukų, kuriuose kova yra visiškai atvira ir nenulemta. Vis dėlto prisiimama atsakomybė pažymėti kelius, vedančius į pražūtį, į tuštumą, į prarają ar nevedančius niekur. Tokiu būdu žmonėms neleidžiama veltui švaistyti savo laiko ar prarasti gyvybės keliuose, kurie buvo bergždi ar pražūtingi praeityje, bet galintys vėl apgauti keliautojus ateityje. Bažnyčia suvokia esanti atsakinga įspėti žmones apie tokius klystkelius, o šiuo dalyku remiasi ir visa esmė. Ji dogmatiškai gina žmoniją nuo jos didžiausių priešų – tų siaubingų, naikinančių senų klaidų pabaisų.

Dabar visi šie klaidingi dalykai turi tendenciją atrodyti nauji, ypač jaunajai kartai. Jų pirmasis teiginys visuomet atrodo nekenksmingas ir tikėtinas. Pateiksiu tik du pavyzdžius.

Juk nekenksmingai skamba teiginys: „Veiksmai yra blogi tik tada, jei jie blogi visuomenei.“ Sekime toliau ir anksčiau ar vėliau turėsime nehumaniškumo spiečių ar stabmeldžių miestą, įteisinantį vergystę kaip pigiausią ir užtikrinčiausią produkcijos gavimo būdą, vergų kankinimą, nes individas valstybei yra visiškai nesvarbus, deklaruojant, kad nekaltas žmogus privalo mirti už tautą, kaip tai darė Kristaus žudikai. Tuomet tikriausiai sugrįšite prie katalikiškų apibrėžimų ir rasite, jog Bažnyčia (teikdama, kad mes turime dirbti visuomenės labui) pabrėžia dar ir kitų dalykų, kurie draudžia neteisybę asmens atžvilgiu.

Gana dievobaimingai skamba: „Mūsų moraliniai konfliktai turėtų pasibaigti dvasinių dalykų pergale prieš materialiuosius.“ Tęskime ir galime pabaigti pamišimu, sakydami, kad savižudybė yra gerai, kadangi tai – auka, jog seksualinis iškrypimas yra gerai, nes nesukuriama gyvybė, kad velnias sukūrė Saulę ir Mėnulį, kadangi jie materialūs. Tada galite pradėti spėlioti, kodėl katalikybė tvirtina, jog yra ne tik gėrio, bet ir blogio dvasių; materialūs dalykai taip pat gali būti šventi (taip kaip Įsikūnijimas ar Mišios, Santuokos sakramentas ar kūnų prikėlimas).

Pasaulyje nebėra kitos kolektyvinės minties, taip budinčios, kad apsaugotų protus nuo klystkelių. Policijos pareigūnas atvyksta per vėlai, kai jis bando sukliudyti žmogui suklysti. Daktaras atvyksta per vėlai, kadangi jis izoliuoja pamišėlį, o ne pataria sveikajam, kaip neišprotėti (ir visos kitos sektos bei mokyklos adekvačios šiam tikslui). Tai nereiškia, kad jos negali turėti savo tiesos fragmento, bet dėl to, kad jos jų turi ir yra tuo patenkintos. Niekas kitas iš tikrųjų nepretenduoja turėti tiesą. Niekas kitas nesistengia vienu metu žiūrėti visomis kryptimis. Bažnyčia nėra apsiginklavusi tik prieš praeities ar net šių dienų erezijas, bet tapačiai ir prieš ateities, kurios gali būti visiškai priešingos šiandienėms.

Katalikybė nėra ritualai; ateityje jai gali tekti kovoti su tam tikru prietaringu, stabmeldišku ritualo išaukštinimu.

Katalikybė nėra asketizmas. Praeityje ji daugybę kartų priešinosi fanatiškam ir kartais net žiauriam asketizmo svarbos išpūtimui.

Katalikybė nėra paprasčiausias misticizmas. Netgi dabar ji gina žmogaus protą nuo pragmatinio misticizmo.

Kai pasaulis XVII amžiuje tapo puritoniškas, Bažnyčia buvo kaltinama pernelyg sureikšminanti karitatyvinę veiklą bei išlaikanti per didelį kasdienių dalykų neapibrėžtumą. Dabar, kai pasaulis darosi nebe puritoniškas, bet pagoniškas, būtent Bažnyčia priešinasi pagoniškai aprangai ir manieroms. Ji daro tai, ko kadaise norėjo puritonai, tačiau daro tada, kai to iš tiesų reikia. Gali būti, jog visa, kas geriausia protestantizme, išgyvens tik katalikybėje; tokiu būdu visi katalikai bus puritonai, kai puritonai taps pagonimis.

Taip pat katalikybė (sunkiai suprantama prasme) lieka anapus tokių ginčų kaip darvinizmas Deitone. Ji lieka anapus jų, kadangi yra visur aplink juos, taip kaip namas stovi visur aplink du sunkiai suderinamus baldus. Visai nėra pagyrūniška teigti, jog katalikybė yra prieš ir po, už šių dalykų visomis kryptimis. Ji nedalyvauja fundamentalistų ir biologinės rūšių kilmės teorijos šalininkų kovoje, nes ji žvelgia į dar senesnius laikus. Ji fundamentalesnė nei pats fundamentalizmas. Ji žino, iš kur atsirado Biblija. Ji žino, kur link linksta visos evoliucijos teorijos. Ji žino, kad buvo daugiau nei keturios Evangelijos, ir tai, jog kitos buvo pašalintos iš Katalikų Bažnyčios mokymo lobyno. Ji žino, kad yra daugiau nei viena Darvino evoliucijos teorija, taip pat ir tai, jog pastaroji – gana tikėtina – bus panaikinta vėlesnių mokslinių laimėjimų. Ji (plačiai vartojama prasme) nepriima mokslinių išvadų dėl paprastos priežasties – mokslas vis dar nepadarė savo išvadų.

Padaryti išvadas – vadinasi, nutilti ten, kur dera tylėti, o mokslo žmogus visiškai nėra linkęs nutilti. Jis (plačiai vartojama prasme) netiki Biblija dėl paprasčiausio dalyko, jog Biblija nieko nepasako tais klausimais, apie kuriuos jis plepa. Negalite pasodinti knygos į liudininkų suolą ir paklausti, ką ji iš tikrųjų reiškia.

Patys fundamentalistai žlugdo fundamentalizmą. Biblija, pati savaime, negali būti sutarimo pagrindu, kai ji yra nesutarimo priežastis; negali vienyti krikščionių, kai vieni ją priima alegoriškai, o kiti – literatūriškai. Katalikui ji gali kai ką pasakyti. Ji gyva, nuosekli ir tęstinė mintis, apie kurią aš kalbėjau; aukščiausia žmogaus mintis, vedama Dievo.

Kiekviena akimirka didina moralinę tokios amžinos minties būtinybę. Mums reikia kažko, kas palaikytų visus keturis pasaulio kampus, kol mes vykdome savo socialinius eksperimentus ir kuriame utopijas. Pavyzdžiui, mes turime susitarti (nors ir žmogiškosios brolybės truizmo pagrindu), kad galėtume pasipriešinti brutalumo apraiškoms. Niekas dabar nėra taip teisinga, kaip tai, jog dėl valstybės atstovų korupcijos turtingieji atitrūks nuo grandinės, trypdami visas lygybės tradicijas su pagonišku išdidumu. Truizmai visur turi būti pripažįstami kaip tiesa. Mes turime sustabdyti tokią reakciją ir nebekartoti senų klaidų. Turime paversti intelektualų pasaulį saugų demokratijai. Tik štai šiandienės modernios proto anarchijos sąlygomis nei šis, nei joks kitas idealas nėra saugus.

Taip, kaip protestantai atsigręžė nuo kunigų į Bibliją ir nesuvokė, jog ir Biblija galima suabejoti, taip ir respublikonai atsigręžė nuo karalių į žmones, bet nesuvokė, kad žmonės taip pat gali būti nepaklusnūs. Nėra galo idėjų žlugimui, visų tiesos testų sunykimui, nes žmonės atsisakė bandymo pasilikti pagrindinę, civilizuotą Tiesą, kuri sujungtų visas tiesas ir padėtų atmesti visas klaidas. Nuo tada kiekviena grupė pasiėmė po tiesą ir leido laiką paversdama ją neteisybe. Mes neturėjome nieko kita kaip judėjimus ar (kitais žodžiais tariant) monomanijas.

Bažnyčia yra ne judėjimas, o susitikimo vieta – visų pasaulio tiesų susibėgimas.

Vertė Rasuolė Baleišaitė ir Andrius Navickas

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
63 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Kritikas Pikčiurna

Man iškilo klausimas, ar tikėjimas ir tvirtinimas, kad TIK katalikybė yra tikroji Tiesa neprieštarauja tezei „2. Tik katalikybė neleidžia stipresniam būti išpuikusiam.”
Jei Tiesoje yra jėga, tai toks tvirtinimas yra labai panašus į puikybę.
O kaip su kitais tikėjimais į savo tiesas?
Nejaugi tik kova tarp tikėjimų į savo tiesas gali nulemti kas yra Tiesa?
Tam prieštarautų tikėjimas, kad Tiesa yra Meilė.
O gal kartais mes per daug pervertiname tikėjimą, gal jį turi lemti pažinimas ir atvirumas Tiesai, kokia skaudi ir negailestinga ji bebūtų?

Kritikas Pikčiurna

P.S.
Gal tikėjimas tėra tik neišvengiamas eilinis ir dažnai labai nepatikimas laiptelis į Tiesą?

kas tamsumas prašalins?

kas atsakingas už pedofilijos skandalą?
kas atsakingas už aukščiausias šildymo kainas?
kas atsakingas už tokią atskirtį, kai tik raudoni gerai gyvena?
kas atsakingas už priverstinę emigraciją?

Mielam Kritikui Pikčiurnai

Graikų mąstytojai taip ir manė: tikėjimas nėra patikimas būties ir jos tiesos pažinimo kelias (ir buvo teisūs). Krikščionybė kalba apie visiškai kitos – antgamtinės – kilmės tikėjimą, kurio patirties graikai negalėjo turėti. Mat, atsiverimas ir įtikėjimas Jėzumi Kristumi, kuris krikščioniui yra ir tikroji Tiesa, yra Dievo dovana, teologinė dorybė. Dievo tikroviškam pažinimui būtinos antgamtinės priemonės – teologinės tikėjimo, vilties ir meilės dorybės. Jeigu šiomis trimis dieviškosiomis dorybėmis žmogus nesinaudoja, jis negali pažinti Dievo tokio, koks Jis yra. Tai krikščioniškojo tikėjimo aksioma. Pas Dievą veda daug kelių, tačiau išsigelbėjimas ateina tik per vieną vienintelę Tiesą – Jėzų Kristų, Jo Valios vykdymą. Kituose mokymuose ir tikėjimuose gali būti šios Tiesos fragmentų (pvz., islame), vadinasi, ir išsigelbėjimo vilties. Tad neteiskime. Kartu budėkime, nes… Skaityti daugiau »

Letas Palmaitis

Deja, tam, kuris pasiryžęs eiti į tiesą, lemta nuolat eiti prieš srovę, o tai labai rizikinga, nes blogai baigiasi. Daug saugiau imituoti ėjimą į tiesą taip, kaip leidžiama: aktyviai dalyvauti rinkiminiuose cirkuose ir dar visiems skelbti „Nesustokime! Liko tik nedaug!” (iki kito eilinio cirko, saugiai „išrinkus” kokius nors eilinius nepamainomus kriminalus svarbiausiais merais ar pan.) Būdami katalikai neturėtume sakyti, neva katalikybė – „atšaka”, arba bent abejoti savo pranašumu kad ir prieš pravoslavus. Tik kodėl, įdomu, pravoslavams netinka minėti punktai 1, 2, 3, 4, 5, 6 – gal jie veda tikinčiuosius degradacijon, kada vyskupams vadovaujant, Graikijos tikintieji surinko valdžiai milijonus (!) parašų reikalaudami leisti šioje ES šalyje, šalia ES antikristinių biometrinių, ir tradicinius pasus be sekimo antenos ir elektroninio lusto su… Skaityti daugiau »

Ir dar mielam Kritikui Pikčiurnai

Mūsų laikų ženklas – žmogaus bendradarbiavimo su Kūrėju per žmogaus gimdymo ir gyvybės dovaną puolimas (šaknimi neabejotinai dvasinis – šėtoniškas). Todėl taip aršiai puolama šeima, jos sakramentinis šventumas, lytis (vyro ir moters abipusis lytinis apspręstumas), prigimtinis vaikų tyrumas. Abortų ir eutanazijos industrija yra kitas prieš gyvybę nukreiptos niekšybės pavyzdys – atimti iš žmogaus gyvybę, kai jis yra dar ar jau silpnas. Visur prasikiša ta pati nepakantos gyvybės šventumui genderinė Šėtono grimasa. Ir visur tai daroma žmogaus laisvės ir pažangos vardu.

Dėl bendradarbiavimo ir šėtono

Jei bendradarbiaujama su D-vu per gimdymo ir gyvybės dovaną, tai šitaip bendradarbiauja ir kralikai su musėmis.
Jei D-vas ir Šėtonas – du dievai, gėrio ir blogio, tai be abejo, Šėtoną reikia rašyti iš didžiosios raidės (jei ne, tai šėtono vardų siūlyta įvairių, pvz., jau minėtų „musių valdovas”: Baal Zebūb).

VaidasVDS

Aš šiandien tikrai nesu katalikas. Bet aš šiandien tikrai esu jėzujietis. Žaviuosi tikrais ir nuostabiais Jėzaus mokymais, kurie yra išdėstyti Apreiškimo – Urantijos Knyga 4-je dalyje. Tada, kada manyje po žymiai mažesnio (asmeninio) lygio apreiškimo gimė įtikėjimas, aš formaliai buvau katalikas, bet vis tiek kažkaip negalėjau visiškai pasitikėti Jėzumi, nes galvojau, kad greičiausiai ir Jėzaus mokymus tik kažkas gražiai surinko į Naująjį Testamentą ir iš kitų dvasinių išminčių, nes kai kurie neva Jėzaus pasisakymai, užrašyti Biblijoje, tarsi nepriklausė tai išminčiai, kuri spindėjo pagrindinėse tezėse, kurios Naujajame Testamente priklausė tam pačiam Jėzui. Paties Jėzaus gimimas ir prisikėlimas buvo mistifikuotas ir pritemptas prie jau anksčiau egzistavusių tikėjimų modelių. Bet, kada susipažįsti su tikrais, neiškraipytais žmonių mintimis ir idėjomis, Jėzaus mokymais, visos abejonės… Skaityti daugiau »

LP: "jėzujiečiui" nepatinka mesijizmas?

Mesijizmas yra tas pats kaip kristizmas, arba krikščionybė, nes Χριστός versta iš hebrajų Mašīah „Pateptasis (D-vo Karalystei)”, o neverčiant bet transliteruojant lotyniškai – Mesijas. Mesijizmas yra pačios krikščionybės (mesianizmo) esmė, nes Mesijas išpranašautas Atpirkėjas, o per Golgotos Atperkamąją Auką tarp D-vo ir Jo tautos sudaryta Naujoji Sandora pasieks galutinį išsipildymą tik Mesijui antrąkart atėjus. Man tas pats, kaip tai skelbia Vaido urantijų „apreiškimas”, bet dviejų tūkstantmečių krikščioniškas tikėjimas yra būtent toks ir yra išsipildymo, Antrojo Atėjimo, Antrojo Advento laukimas. Čia ir garsus seniausias krikščioniškas šūkis aramėjų kalba: MARANATA „Mūsų Viešpats atėjo / ateina/ ateik” – plg. Apreiškimo šv. Jonui pabaigą (22, 20): „Ateik, Viešpatie J-šū!”

>Dėl bendradarbiavimo ir šėtono

1. „Jei bendradarbiaujama su D-vu per gimdymo ir gyvybės dovaną, tai šitaip bendradarbiauja ir kralikai su musėmis.” – Vaizdinga, įtaigu. Vis dėlto „kralikai su musėmis” su Dievu NEBENDRADARBIAUJA ir negali, kadangi nėra dvasinės būtybės.

2. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (http://www.vlkk.lt/lit/10115):
[…] šėtonas (kai kada – Šė­to­nas, t. y. kai vartojamas kaip pik­tų­jų dva­sių val­do­vo vardas, plg. Liu­ci­fe­ris).
Tad ar šio žodžio rašymas didžiąja raide BŪTINAI suponuoja jo dievystę?

Letas Palmaitis dėl šėtono

Dvasinės būtybės tikrai bendradarbiauja ne taip, kaip kralikai su musėmis, tačiau žmonės nėra dvasinės būtybės. Galėtume pasakyti „dvasingi”, bet deja, ne visi dvasingi. Įsakymas daugintis D-vo duotas visiems gyviems padarams, ir musėms, ir kralikams, ir žmonėms, kurie valdys muses su kralikais (plg. Pr 1, 22 ir 28 – jokio ypatingo žmonių bandradarbiavimo gimdymu nepaminėta). Spręsti teologijos plonybes nėra Kalbos komisijos kompetencija, tačiau šį kartą į >Dėlio klausimą atsakyta išsamiai. Tik bėda, kad NĖRA tokio „vardo”. Beje, ir Liuciferis nėra piktųjų dvasių valdovo vardas, bet tik lotyniškas Aušrinės atitikmuo („šviesos nešėjas” < rytinė žvaigždė, stella matutina < hebr. hē(j)lēl ben-šahar Iz 14, 12). Tuo žodžiu Apreiškime šv. Jonui vadinamas ne "piktųjų dvasių valdovas", bet Pats Viešpats Kristus: "stella matutina", 22, 16.… Skaityti daugiau »

>Letas Palmaitis dėl šėtono

1. „[…] žmonės nėra dvasinės būtybės” – argi, Letai? – Žmonės yra dvasinės būtybės, bet iš to neseka, kad jos nėra dar ir kūniškos.
2. Įprasta manyti, kad bendradarbiauti gali tik sąmoningos būtybės, o įvairiopai sąveikauti – įvairios.
3. Ne visos dvasinės būtybės yra dvasingos.
4. Kalbėta apie „bendradarbiavimo su Kūrėju per žmogaus gimdymo ir gyvybės dovaną” – ne apie bendradarbiavimą gimdymu. Akivaizdu, kad tai nėra tapatūs dalykai.
5. „Liuciferis nėra piktųjų dvasių valdovo vardas, bet tik […] rytinė žvaigždė, stella matutina.” – Ar gali bendrinis daiktavardis virsti tikriniu? – Taip, kaip ir atvirkščiai. Gal taip „lucifer” tapo ir piktųjų dvasių valdovo vardu?

VaidasVDS

Letai,
man nepatinka tik toks mesijizmas, kurį atlieka žmonės, manantys, kad jie vykdo kažkokią Dievo jiems suteiktą misiją, nors realiai misijas vykdyti pasaulyje gali tik dvasinės būtybės. Jėzus buvo vienintelė dvasinė inkarnacija į žmogaus kūdikį per visą žmonijos istoriją, visi kiti dvasinių būtybių apsireiškimai buvo atlikti visiškai kitokiais metodais. Ir daugiau niekada pasaulyje nebus panašios inkarnacijos, kaip kad buvo Jėzaus atveju.
Bet tai nereiškia, kad Dievas neveda atskirų žmonių dvasiniu keliu. Jis dvasiniu keliu veda kiekvieną normalaus proto žmogų, kol šis savo darbais ar savo laisva valia nenusisuka nuo Dievo. Bet nei vienas žmogus niekada negalės perduoti pasauliui 100 %-tinės dvasinės tiesos, nes neklystančių žmonių nėra…

Jota

L. Palmaitis painioja pagoniškų mitologijų Liuciferį su Bažnyčios Tradicija ir Šv. Raštu, kurie jį priskiria puolusiam angelui, vadinamam šėtonu, arba velniu (žr. KBK, p.88, „Angelų nuopuolis”, t.p. Jn 8,44; Apr 12,9). Iz 14, 12-ir toliau: „Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau”; „Užlipsiu ant aukščiausių debesų, prilygsiu Aukščiausiajam”; „bet buvai nugramzdintas žemyn, į Šeolą…”. Painioti Kristų su šėtonu baisu, tegu ir neatskiriant. Žr. „aušrinės žvaigždės” reikšmę graikų bei romėnų mitologijoje – gr. Liuciferis buvo vad. Prometėjas; t.p. Veneros planeta. O Palmaičio nurodytoje Apreiškimo vietoje Kristus save vadina „žėrinčia aušrine žvaigžde”, stella splendida et matutina, kaip verčia Vulgata. (22, 16). „Stella matutina” vadinama ir Marija. Žmogus skiriasi nuo grynai dvasinių būtybių, angelų (ir velnių), kurios neturi kūno. Kaip čia kažkas teisingai… Skaityti daugiau »

VaidasVDS

Ačiū Jotai už savo paaiškinimą. Dabar suvokiau, kodėl buvo dalinai suklastotas Apreiškimas Jonui, įtrauktas į Bibliją. Leto paaiškinimas geriausiai iliustruoja tikrąjį klastojimo tikslą. Urantijos Knyga šiaip iš esmės Bibliją vertina teigiamai, bet, kad Biblijoje buvo specialiai kas nors klastojama yra nurodyta tik vienu atveju, t.y. kad dalis apreiškimo Jonui buvo suklastota, kitais gi atvejais buvo padarytos šiaip žmogiškos klaidos.

Jota Vaidui VDS

Apie kokias nors specialias klastotes aš nieko nežinau. Papasakok plačiau, jei gali.

Letras Palmaitis

nieko nepainioja: jei lucifer reiškia vardą, tai tik dirbtinai pagamintą vėlyvoje Bažnyčios tradicijoje iš ašrinės žvaigždės aiškinant Iz 14, 12 pagal Apr 12, 9. Tai tik rodo, kad toks siejimas senas ir tiek. Tačiau pats žodis lucifer nėra nei vardas, nei puolusių angelų vado vardas. Kokia yra šito žodžio mitologinė tradicija pagonybėje – visai kitas klausimas. Tegu Jota panagrinėja, iš kur angliška Vikipedija ištraukė šias senas krikščioniškas citatas himne apie Kristų „Tu verus mundi lucifer” („Tu tikras pasaulio šviesos nešėjas”) arba šv. Amraziejaus himne „Aeterne rerum conditor”, žr. mano nurodytą en.wikipedia.org/wiki/Lucifer. Matyt Miltono „Prarastasis rojus” laikomas „šventuoju apreiškimu”, kad dėl tos literatūrinės pasakėčios smegenys taip „pavažiavo”, kad nebegalima normalaus žodžio lucifer „šviesos nešėjas” adresuoti Kristui, išeis šventvagystė! Žmonių kvailumas yra… Skaityti daugiau »

Letras Palmaitis: taisymas

aušrinės

Jota L Palmaičiui

Ar jūs gebate įvertinti Izaijo 14, 12-15 ir Apreiškimo Jonui 22,16 kontekstą? Ar sugebat palyginti? ??? Visi kiti jūsų teiginiai neesminiai. „Beje, ir Liuciferis nėra piktųjų dvasių valdovo vardas” – Liuciferiu tradiciškai (ir visai ne dirbtinai) vadinam velnią, turbūt patį viršiausią pragaro hierarchijoje. Tuo tarpu Kristaus Liuciferiu niekas nevadina, gal bent su tuo sutiksit. Nelaikykit kitų kvailiais ir neišsisukinėkit, kad neva lucifer „nėra nei vardas, nei puolusių angelų vado vardas”. Žinoma, jei žodis ne kontekste, jis reiškia tiesiog „šviesos nešėją”. Panašiai kaip ir vaivorykštė, jeigu ji ne sodomitų. Dėl pagoniškos velniavos nebesuku galvos, nėr laiko. Psalmė sako: „visi pagonių dievai yra velniai”, dabar vertimą sušvelnino. Jei būsit sąžiningas, suvoksit sąsajas.

L. Palmaitis Jotai

Gerbiamoji, matau, kad nesusigaudote hebrajiškoje tradicijoje, kuri šiek tiek ankstesnė negu katalikiškoji. Dvasia, kuri vadinama angelu ar velniu, toje tradicijoje iškyla tik trėmimų epochoje. Toroje turime arba „pasiuntinį” mal’ak, kuris vienodai gali būti ir nuo D-vo, ir nuo žmogaus, ir ’el „dvasia, dvasinė jėga”, kuri yra tarsi tautų dievybė ar pan. (suprantama, tos dvasios Paties D-vo sukurtos). Niekur tie „eliai” nepasirodo kaip dvasiniai mal’ak „pasiuntiniai” arba dar daugiau – puolusieji velniai. Izaijas (Ješa‘jā) yra mesijinis pranašas, todėl tradicinė 14, 12 traktuotė neva apie „vyriausiojo angelo” nupuolimą, bent tikro judėjo akyse, atrodo labai abejotina. Kadangi laikote mane blogu kataliku, tai laisva sąžine galiu patvirtinti, kad aš irgi LABAI abejoju, kad Iz 14, 12 „pranašauja” ne apie Izraelio ateitį ar Mesiją, kaip… Skaityti daugiau »

Jota

O kada tas „vėlyvoje Bažnyčios tradicijoje”? Juk gal ne nuo Miltono ir ne nuo Dantės viskas prasidėjo? Juk jau Vulgata vertė „lucifer”?

Jota

Tą kom. 19.06 parašiau neskaičiusi 18.58. Nors galų gale nesvarbu. Žinoma, nestudijavau specialiai hebrajų tradicijos, nesilyginu prie jūsų. Bet kam ji čia reikalinga, kai yra katalikų Tradicija??? Keista, kad kai jums naudinga, tuomet jūs remiatės Bažnyčios Tradicija, o kai ne – išvedinėjat savo teorijas.

dar Jota

dėl „duotybės” – painiojate religinę sferą su filosofine.

Jotai

Baigiam „diskusijas”. Bent kol rasite ir čia pateiksite šv. Ambraziejaus himno originalą.

Dvas

„16. Jis verčia visus mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti žymę ant dešinės rankos arba ant kaktos,17 kad niekas negalėtų nei pirkti nei parduoti, jei neturės kas tos žymės- žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus. 18 Čia slypi išmintis. Kas sugeba teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra šeši šimtai šešiašdešimt šeši.“13, 16,17,18 Apreiškimas Jonui. 13.18. Hebrajai ir Graikai skaičius žymėjo raidėmis. Šventas raštas Pusl. 2578, Vilnius 2009.
Ar čia tiesa?

L. Palmaičiui Jota

Net nesiruošiu ieškoti. Man visiškai pakanka arkiv. J. Skvirecko aiškinimo. Jūs, kad ir kaip gaila, man nesate autoritetas. Iz. 14,12-15 arkiv. įžvelgia ne šiaip Babilonijos karalių, bet lygina jį su aušros žvaigžde (Venera). Nematau prasmės visko rašyti. 12 eil. versta „tu šviesnešy”, hebr. „tu, blizganti žvaigždė, aušros sūnau” – ir t.t. Rubšys, jei gerai atsimenu, darbavosi prie ekumeninių leidimų? Va ko nelaikau patikimais, tai nelaikau. Paskaitykite KBK apie puolusius angelus, nejau ten primeluota? Bažnyčia daug ką iš pradžių suvokdavo apgraibom, jos Mokymas gilinamas, juk ne visos dogmos ir ne viskas iškart suprantama. O jei šv. Abraziejus IV a. ir pavartojo „lucifer”, nieko blogo čia nematau. Dabar, kai jau nusistovėjusi Luciferio, kaip Dievo maištininko, reikšmė, vadinti Kristų tuo vardu būtų tikrai… Skaityti daugiau »

Letas Palmaitis dėl Miltono autoriteto

Kada galutiniai „nusistovėjo” sufantazuoto „vardo” Liuciferis reikšmė, „pagilindama” neva „dogminį Bažnyčios supratimą”? –
Ogi štai kada:
en.wikipedia.org/wiki/Paradise_Lost
Kuris čia siunčia skaityti KBK apie puolusius angelus, tegu parodo KBK vietą, kurioje būtų minimas tas idiotiškas sugalvotas „vardas”. Neprisimenu tokios vietos.
Suprantama, dar ir Kristų vadinti tuo „vardu” gali tik idiotas.
Tačiau jei tai ne tikrinis, bet bendrinis žodis, verstas iš hebrajų, kodėl nepavadinus Kristaus „Šviesos Nešėju” ar „Ryto žvaigžde”, kaip ir daro Apreiškimas šv. Jonui (iki urantijoms „pataisant”)? Gal dėl kvailių fanatizmo negalima?
PS O gal angelai, arba bent velniai, kalba lotyniškai, kad vadinami tokiais keistais „vardais”?

Letas Palmaitis Dvasui

Tiesa yra Apreiškimas šv. Jonui bei tai, kad hebrajiškois raidės (iki pat šios dienos) vartojamos ir skaičiams žymėti (plg. taip pat lotynų kalbos I, V, X, L, M, C, tas pats ir kitose senovinių kultūrų abėcėlėse).
Tačiau 666 prasmės reikia pirmiausiai ieškoti pačiame Biblijos tekste, o tik paskui tempti prie konkrečių Neronų (nors pranašystės dažnai dviplanės arba net daugiaplanės, taigi ir Neronas galėjo tikti artimesniam laikui).
1 Kar 10, 44 minimas 666 talentų aukso kiekis, kurį karalius Saliamonas kasmet gaudavo iš sabėjų. Tai sietina su mamonos paminėjimu Naujajame Testamente, t.y. 666 yra žydų tradicijoje suprantamas aukso valdžios simbolis.

VaidasVDS

Jota, aš prisipažinsiu, kad esu gana silpnas Biblijos tyrinėtojas (su Letu nelyginti), bet bent Lietuvoje esu tikrai gana geras Urantijos Knygos tyrinėtojas, tam paskyręs dabar jau besibaigiančius aštuntus metus. Pavyzdžiui Rusijoje, JAV ar kitur pasaulyje yra tikrai labai gerų Urantijos Knygos tyrinėtojų, buvusių kunigų, kitų žmonių, baigusių dvasinius ir kitokius mokslus, o štai Lietuvoje šiek tiek panašus į Letą (intelekto lygiu) yra šios Knygos vertėjas Algimantas Jakubėnas, bet jis pasidavė misticizmo ir mesijizmo įtakai, o tai labai smarkiai prieštarauja pačios Urantijos Knygos mokymams. Būtent todėl aš dažnai savo komentaruose nurodau, kad nereikia pradėti garbinti religinių šaltinių, o garbinti reikia tik patį Dievą Tėvą. Taigi Urantijos Knygoje yra parašyta taip: „Kada laikinai buvo ištremtas į Patmą, tada Jonas parašė Apreiškimo Knygą,… Skaityti daugiau »

VaidasVDS

O kas liečia jūsų ginčą apie Liuciferį, tai Liuciferis iki Dievo atstūmimo iš tiesų buvo be galo šviesi asmenybė, jo pavaldume buvo 607 pasauliai, tokie kaip Žemė. Šėtonas buvo vienas iš jo pavaduotojų, o velnias (Planetos Princas) buvo mūsų planetos dvasinis vadovas. Tad ne veltui kai kuriuose šaltiniuose Liuciferis yra vadinamas kaip šviesos nešėjas, nes jis kažkada tokiu ir buvo, kol netapo tamsos nešėju ir priežastimi, kodėl iki šiol šios Žemės gyventojai vis dar taip smarkiai nesutaria religiniais klausimais…

Jota  -   "ogi štai kada"

Nei vikipedija, nei Miltonas (XVII a.), nei Karaliaus Jokūbo versija mums, katalikams, nėra pavyzdys. Šėtonas Liuciferiu buvo pradėtas vadinti dar Origeno (apie 185 – 254) bei šv. Jeronimo Vulgatoje. Vėliau prie jų prisidėjo Augustinas, Petras Lombardas, T. Akvinietis ir kiti Tėvai. Taigi turbūt nuo Origeno išplito Šėtono – Liuciferio teorija. Gilinkitės, studijuokite (tik ne Miltoną). T.p. nepirškite mums protestantiškų bei žydiškų tradicijų, jei jau dedatės kataliku.

Jota   Vaidui VDS

Atleisk, bet pro urantiškus akinius nieko nematau. Man jų nereikia, jie tik užtemdo viską. Na, o pats, vargęs aštuonerius metus, man regis, kada nors pavargsi visai. Draugiškai paklausiu – o kodėl nepriimi Bažnyčios aiškinimo?

Dėl Jotos "diskutavimo"

Rodos, nuo to ir pradėjau, kad Iz 14, 12 siejimas su Apr 12, 9 tikrai yra buvęs (komentaras 2015-03-16 17:16), taigi minint Origeną nepasakoma nieko ypatingo, juo labiau, jei žodis „lucifer” taikomas Kristui šv. Ambraziejaus himne, aiškiai vėliau už Origeną. Bažnyčios tėvai, pastebėję loginį panašumą, negalėjo žinoti, kada žydų tradicijoje atsirado mums įprastos angelų ir velnių sąvokos ankstesnių Toros pasiuntinių (mal’āk) ir dvasinių jėgų (dievybių ’ēl) vietoje. Vulgatos vertimas yra lotyniškas, o parašymas lucifer turi ir pirminę prasmę. Atsekti iš to meto rašybos, kuri mažoji ar didžioji raidė reiškia tą pirminę prasmę, neįmanoma. Tolesnė, grynai žmogiška loginė raida aiški, todėl ir „vardo” įteisinimas (vėliau jau spausdintoje Vulgatoje rašant aiškiai iš didžiosios raidės, kaip asmenvardį) yra vėlyvas. Tačiau VISUOTINAI „vardą” Liuciferį… Skaityti daugiau »

Dvas

to Letas Palmaitis Dvasui – ” „16. Jis verčia visus mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus, pasidaryti žymę ant dešinės rankos arba ant kaktos,17 kad niekas negalėtų nei pirkti nei parduoti, jei neturės kas tos žymės- žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus.”13, 16,17, Apreiškimas Jonui. Ar tiesa? ir parašykit kokios hebrajiškos ir graikiškos raidės žymi šeši šimtus, šešiadešimt šešis ir mes perskaitysim.

Dvasui

Jau 2000 metų skaitoma. Daug paprasčiau rasti internete skaitmenines raidžių reikšmes, pabandykite ir be manęs, pvz.:
wikipedia.org/wiki/Hebrew_alphabet#Numeric_values_of_letters
Tik žinokite, kad galimos įvairios kombinacijos, svarbu – galutinis rezultatas (o tai leidžia pritempimus). Nepamirškite, kad hebrajų abėcėlėje nėra balsinių raidžių.

Jota Palmaičiui

Aš jums ne kartą daviau siūlo galą į rankas, kad padarytumėt gilesnes išvadas, bet jūs be savo žydiškų raidelių ir lusto nieko daugiau nematote. Skalsu kalbos, kaip sakė mūsų klasikas. O ir Liuciferiui per daug garbės teikia toks domėjimasis jo vardu. Gal baigiam.

VaidasVDS

Jotai
Vienoks yra suvokimas, kuomet dvasines realijas aiškina žmonės ar jų suburta suinstitutinta bažnyčia, gerokai nutolusi nuo Jėzaus mokymų ir pačių apaštalų bei jų pirmųjų pasekėjų gyvenimo, ir visai kitoks suvokimas, kuomet tai paaiškina įvairios dvasinės būtybės, ir be to tai patiri pats asmeniniame patyrime.
O sunkiausia susikalbėti yra ne su žmonėmis, o su įvairių religijų religiniais dogmatikais, kurie turi tiek daug neapykantos ir pagiežos tiek vieni kitiems, tiek ir kitiems žmonėms…

Jota

Dėl religinių ne dogmatikų, bet veikiau fanatikų neprieštarauju, bet kad Bažnyčia yra žmonių suburta ar jų suinstitucinta, tai nesutinku, nes pats Kristus davė pažadą dėl s a v o Bažnyčios. Na, o žmonės daro klaidų ir nuodėmių, – Bažnyčią Dievas tam ir dovanojo, kad ji vestų žmones į išganymą, tai jos pagrindinė funkcija. Apie tai kalba labai geras Čestertono straipsnis, po kuriuo mes diskutuojam, su kabutėmis ar be jų.
O kas tos „įvairios dvasinės būtybės”, kurios viską paaiškina, tai labai susidomėjau. Ir, jei gali, bent užuominomis nupasakok tą asmeninį patyrimą, kurį minėjai.

VaidasVDS

Jota, aš nesu mistikas. Nes mistikas tau drąsiai paaiškins, kad jis girdi Dievo balsą, kuris jam faktiškai tiesiogiai pataria. Tiesa, vieną labai panašų atsitikimą turėjau dar gerokai iki Urantijos Knygos, gal prieš 25 metus. Tada ir aš girdėjau Dievo balsą, bet tai buvo kritinėje situacijoje. Tuomet gana stebuklingai pasveikau nuo negalavimo. Bet tai buvo vieną vienintelį kartą gyvenime. Nuo to laiko neabejojau, kad Dievas yra, bet štai Biblija manęs taip ir nepatraukė, nelabai galiu aš ten kai kurių pasakų skaityti ir tokių dalykų, kurių Dievas tikrai nedarytų ar nepatartų žmonėms, vidumi to negalėjau priimti ir tuo labiau gilintis. Urantijos Knyga man tarsi stebuklas, nors pirmą kartą apie ją išgirdęs, pats sau tariau, tuoj aš tave sukritikuosiu, bet, didelei mano paties… Skaityti daugiau »

Jota Vaidui

Dailiai ir raštingai dėstai mintis, visuomet atkreipiu dėmesį į tai, kaip žmogus rašo. Bet loginio nuoseklumo pasigendu. Ir nepritariu tau. Jei pritarčiau, išduočiau savo tikėjimą, ir tuomet tu pats manęs negerbtum. Būtų gerai, jei atsakytum konkrečiai: Ką tu skelbi – Bibliją ar Urantiją? Ar tiki, kad Biblija yra apreikšta Dievo? Jeigu ji apreikšta Dievo, tai kodėl sakai, jog ten prirašyta pasakų? Kokios tokios „dvasinės būtybės” paskelbė Urantiją? Kodėl jomis tiki, o Biblija – ne? Jei žmonės iškraipė Bibliją, tai kodėl jie negali iškraipyti Urantijos? Neatsakei dėl Kristaus pažado „ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią”. Dar – „jie sugeba atsirinkti geriausias Biblijos tiesas” – nejau Biblija yra tai, ką mes atsirenkam savo noru? Kas yra svarbiau – Dievo valia ar… Skaityti daugiau »

VaidasVDS

Jota, Urantijos Knygos apreiškimo istorija yra labai ilga, lietuviškos nėra išsamios, o rusiškai yra čia: http://www.urantia.ru/mullins/ahistory.asp Apreiškimo metodas buvo sudėtingas nes buvo per subjektą, kuris kalbėjo per miegus. Daug kas iš to tyčiojasi, bet tą subjektą prižiūrėjo labai garsus JAV psichiatras V. Sadleris, prie kurio vėliau prisidėjo labai daug žmonių, įvairių profesijų ir labai intelektualių. Apreiškimo istorija tęsėsi beveik pusę amžiaus. Toks metodas Apreiškimui buvo pasirinktas tik todėl, kad tiesiogiai ir neiškraipytai per žmogaus protą perduoti dvasinių žinių faktiškai neįmanoma. Aš skelbiu Dievo patyrimą ir tikrovę pagal savo žinias ir patyrimus. Biblija (visa) nėra apreikšta Dievo. Jėzus juk neleido apaštalams užrašinėti savo mokymų, kai kurias evangelijų vietas rašė ne patys apaštalai, o jų mokiniai. Apie tai rašoma Urantijos Knygoje. Reikia… Skaityti daugiau »

Jota

Ne, Vaidai, neišeis mudviem dialoguoti. Uždaviau tau keletą klausimų, norėjau atkreipti paties dėmesį į iš pat karto krintančius nelogiškumus. O ir dabar man, pvz., nesuvokiama, kodėl Dievas, geriau nei bet kas pažindamas savo kūrinio prigimtį, skelbė jam išganymą ir atpirko jį, liepęs ir savo mokiniams eiti į visą pasaulį ir skelbti šią Gerąją Naujieną? O kad niekas neužrašinėjo Kristui gyvam esant, tai tik paliudija Tradicijos pirmumą – pirmiau buvo žodžiu skelbiama, po to, absoliučiai pasitikint Dievu ir įkvepiant Šv. Dvasiai Evangelijos buvo užrašytos (turbūt žinai, kad jų buvo mažų mažiausiai bent keliasdešimt, bet va autentiškos tik keturios). Ir štai dabar, praėjus dviem tūkstančiams metų, Viešpats persigalvoja, supranta, kad iš Jo Apreiškimo nieko neišėjo, ir paskelbia per miegantį subjektą (prižiūrint žymiam… Skaityti daugiau »

grumiamės su [...] kunigaikštystėmis

Atrodytų, ko daugiau bereikia? – Perskaičius protingus Jotos žodžius susimąstyti, imtis „Urantijos” ir jos šaltinio revizijos, ar bent apsispręsti tai padaryti, ir …
Aišku, kažkada galimas net disputanto stebuklingas atsivertimas su Dievo Malone. Galimas dalykas, kad ir ilgėlesnis „dialogavimas” suveiktų.
Vis dėlto tiesioginio Dievo ir jo sukurtųjų dvasių veikimo plotmėje (šiuo atveju tai yra akivaizdu) įtikinimui vien proto argumentų niekuomet nepakanka:
New Age daugialyčio judėjimo, Vandenio eros su ją globojančia, viską transformuojančia Urano planeta, ir kitos tokio pobūdžio dvasinės miglos išsklaidomos tik jau ant Taboro Kalno regėtos šviesos.
VaidasVDS pats sau nepriklauso, kaip ir mes, tikėjimo ritere, Jota. Bet jis pakankamai laisvas, kad jau per šią Gavėnią grįžtų pas savo Pirmąją Meilę. Tepadeda Dievas.

Letas Palmaitis apie Urantiją

1) Urantija daug paskoja apie Kristų, tačiau neigia, kad Jo nukryžiavimas yra Jo Atperkamoji Auka už pasaulio Išganymą. Jei taip, tai Urantija nėra joks Šventojo Rašto „pataisymas”, bet jo PANEIGIMAS. Krikščionybe vadiname būtent tikėjimą D-viškuoju Atpirkimu. Kristus be Atpirkimo jau yra islame, kuris yra tikėjimas D-vu Kūrėju ir galutiniu Teismu, kada teisuoliai bus išteisinti amžinajai laimei, bet nusidėjėliai pasmerkti pragarui. Kristų „pripažįsta” teosofai, kuriems, skirtingai nuo musulmonų, viskas yra dalis D-vo, todėl D-vas negali būti Kūrėjas, bet tik „emanuojantis” į daugybę žemesniųjų apraiškų, todėl nėra ką ir atpirkti. Taigi nei islamo Kristus, nei teosofų nėra mūsų tikimas Išganytojas. Tačiau jei musulmonams belieka tik priimti Kristų Išganytoju, teosofamas tai neįmanoma, nes … nėra ką išganyti, užtenka karmos, reinkarnacijų, na gal budistinių… Skaityti daugiau »

Letas Palmaitis: atitaisymas

pasakoja

Letas Palmaitis: Urantija ir Liuciferis

Vienas iš „baltų siūlų” urantijoje – būtent tas „vardas” Liuciferis, kurį atkakliai sieja su šėtonu Jota. Jei urantija būtų tikras apreiškimas, joje niekad nebūtų šio visuotinio nesusipratimo, įtvirtinančio kvailų žmonių įsitikinimą, neva šėtono vardas… lotyniškas.

'I am Satan, or Lucifer, or Beelzebub.'

Father Gabriele Amorth is indeed the exorcist, the most senior and respected member of his calling. A priest for 50 years, he is the undisputed leader of the city’s six exorcists (appointed by the cardinal to whom the Pope delegates the office of Vicar of Rome) and honorary president-for-life of the International Association of Exorcists. He is 75, small, spry, humorous, and wonderfully direct. „I speak with the Devil every day,” he says, grinning like a benevolent gargoyle. „I talk to him in Latin. He answers in Italian. I have been wrestling with him, day in day out, for 14 years.” […] We always begin by asking for the demon’s name. „And does he answer?” I ask. Father Amorth nods.… Skaityti daugiau »

Jota

Pavydžiu jums, p. Palmaiti, tokios kantrybės ir laiko skirti komentarams. Kai kurie iš jų puikūs, pvz., apie Urantiją. Belieka tik pritarti. Jūsų nuoroda (Vatikano egzorcistas yra autoritetas) tik įrodo, jog Tradicija būtent v e l n i ą taip vadina (Belzebubulu, Belzebubu, Beliaru (Belialu), Liuciferiu). IV a. Liuciferio vardo vertimui daug kas priešinosi, bet būtent t a žodžio reikšmė įsigalėjo. Na, o dėl Vaido VDS paklydimo kaltinu ne tiek jį, kiek Bažnyčią, iš dalies atsiliepdama į Trupmeno priekaištą dėl katalikų ganytojų neveiklumo (ne tiek pilietinio, kiek ganytojiško, sielovadinio, mokomojo). Tūkstančiai žmonių pražūtingai klaidžioja vaikydamiesi visokių sektantiškų fikcijų, o dvasininkai tyli lyg vandens į burnas prisisėmę, motyvuodami visokiomis pseudolaisvėmis. Kaip gali vienas žmogus aprėpti visą Bažnyčios mokymą ar nevadovaujamas pats suvokti… Skaityti daugiau »

Jota

Atsiprašau, ne Belzebubulu, bet Belzebulu (Mt 10,25 ir kitur)

Liuciferio, pragaro karaliaus,   simbolis -

VISKĄ MATANTI AKIS (žr. http://www.egzorcistas.lt/vengtini-zenklai)

63
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top