Viešpats kalbėjo Mozei: „Pasakyk Aaronui ir jo sūnums: štai kaip laiminsite izraelitus, štai kaip sakysite jiems: „Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats! Tešviečia tau Viešpats savo veidu, tebūna jis tau maloningas! Tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau gerovę“. Jie taip tesišaukia mano vardo izraelitams, ir aš juos palaiminsiu“. (Sk 6, 22–27)
Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, .kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę. O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis; o jeigu įvaikis, tai Dievo valia ir paveldėtojas. (Gal 4, 4–7)
Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.
Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2, 16–21)
Pradėdami Naujuosius metus melskimės už Lietuvą Tiesoje: tenušviečia mūsų gyvenimus Dievo veido šviesa, kad Jo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergėtų mūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.
Kun. Modris Lacis. Kitas žmogus – mano valdžioje
Pirmąją naujų metų dieną skaitome šiuos Evangelijos žodžius: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. (Lk 2, 19).
Kiekviena pradžia galėtų būti pilna nerimo ir jaudulio: mano širdis ims rašyti naują pasakojimą, ji vis dar tuščia, tačiau netrukus bus užpildyta ir pati taps pradžia kam nors kitam. Marija pradeda naują gyvenimą kiekvienu Apreiškimo žodžiu. Mylinčio Dievo žodis įsikūnijo ir dabar, kiekvieną akimirką yra greta mūsų. Kodėl gi Jo nepakvietus į mūsų širdžių tvirtoves, kad jos kada nors taptų Šventosios Dvasios šventovėmis?
Marija kiekvieną kartą pradeda naują amžių, kai leidžia dieviškiems žodžiams apsigyventi savo širdyje. Ji saugo šiuos žodžius, kurie visada primena apie amžiną Meilę, kurią ji kadaise sutiko ir nuo to laiko niekada neapleido.
Dievas beldžiasi į kiekvieną širdį. Tačiau mes renkamės – pasilikti Jį arba išvyti. Taip dažnai jis pas mus ateidavo! Taip dažnai norėdavo pasilikti mūsų širdyje kaip šventovėje! Kaip mes Jį priimame? Ar yra Jis su mumis šiandien – čia ir dabar ?
Jau nuo tų laikų, kai ėmėme mokytis katechezės, mes žinom, kad Dievas yra visur. Tačiau kaipgi Jis, visagalis, galėtų įsiveržti į mūsų Šventovę, jei mes neįleistume Jo į vidų ir nesaugotume kaip Marija Žodžio Įsikūnijimo momentą, akimirką ir kiekvieną kartą, kai Dievo Žodis ją paliečia? Jis – Marijos širdyje, ir tuo pat metu ateinantis iš išorės. Jis beldžia, Jis primena apie save. Kai kada – švelniai ir subtiliai, kai kada – griaustinyje, audroje, tačiau labiausiai tikėtina – tyloje, nekalbėdamas, neprimesdamas savęs, ne maišydamas.
Jis mums palieka laisvę. Jis mus sukūrė laisvus, kad mes galėtume mylėti. Meilė negali būti primesta. Netgi vergas myli ne dėl to, kad taip jam liepė ar uždraudė šeimininkas.
Mes, taip dažnai – netikėjimo ir blogio vergai – žvelgiame į Mariją, tyliai „svarstančią juos savo širdyje“. Ar nepavydime jai tokio tyrumo, kurio dėka galima priartėti prie Dievo? Tyra širdis, atvira širdis, visada nauja ir jauna. Visada tyra, kad galėtų sutikti ir priimti Dievo Žodį, kad leistų jam gimti ir eiti į pasaulį, kitų žmonių širdyse, kad padarytų juos laimingais ir padėtų išsivaduoti iš priklausomybės grandinių.
Kitas žmogus yra mano laisvės valdžioje. Turiu surasti būdą, kaip jo neįžeisti, kaip nesukelti jam skausmo ir leisti jam išaugti dieviškoje šviesoje. Kitas manyje, ne tik dieviškasis pavidalas. Jis yra žodis, kitas žodis, nepanašus į mane, tačiau aš galiu melstis, kad jo nepasisavinčiau, kad jam nieko neprimesčiau ir neužrakinčiau savyje, kad nepadaryčiau iš jo savo stabo.
Kas gyvena mano širdyje? Šiandien ir šiais metais, Naujaisiais metais, noriu, kad mano širdis atsivertų Dievo žodžiui, kad aš sugebėčiau mokytis iš Marijos, kaip atsisakyti to, kas galėtų atnešti kančių kitiems. Laisvi nuo pačių savęs, su meile ir meilėje mes galime skleisti Dievo Žodį, kurį patys esame priėmę.
Vertė Zigmas Vitkus