Privalgys, ir dar atliks
Kartą atvyko vyriškis iš Baal-Šališos ir Dievo žmogui Eliziejui atnešė pirmųjų tų metų vaisių: dvidešimt miežinės duonos kepaliukų ir naujų grūdų pintinėje.
Eliziejus paliepė tarnui: „Paduok tai žmonėms – tegu valgo!“
Tasai dar dvejojo: „Kaip tiek paduoti šimtui vyrų!“
Tačiau Eliziejus griežtai reikalavo: „Paduok tai žmonėms – tegu valgo, nes štai ką sako Viešpats: ‘Privalgys, ir dar atliks’“.
Tada tarnas padavė jiems, ir tie valgė, ir dar liko, kaip Viešpats buvo pasakęs (2 Kar 4, 42–44).
Viešpatie, atveri savo dosniąją ranką ir maitini mus sočiai
Viešpatie, tegu visi tvariniai tau dėkoja,
tegu tave garbina ištikimieji.
Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
tegu garsina tavo galybę.
Į tave krypsta akys kiekvieno,
savo metu visiems duodi peno.
Atveri savo dosniąją ranką,
sočiai maitindamas visa, kas gyva.
Kur Viešpats žengia – žengia teisingai,
ką jis padaro, tas šventa.
Dievas arti kiekvienam, kas jo šaukias,
kiekvienam, kas iš tyros širdies šaukias (Ps 144, 10–11, 15–18).
Vienas kūnas, vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas
Broliai! Aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas Krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose (Ef 4, 1–6).
Davė išdalyti visiems, kiek kas norėjo
Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo gausi minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent gabalėlį“. Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra vienas berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų.
Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likučius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą stebuklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“.
O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną (Jn 6, 1–15).
Pašaukti į vieną viltį meldžiame: tesuburia mus viena Dvasia į vieną Bažnyčią, kad gyventume meilėje, vienybėje ir ramybėje.
Iš tavo dosniosios rankos gausiai apdovanoti meldžiame Tave, Viešpatie, ir už daugybę badaujančiųjų bei alkstančiųjų: tepasotina Jėzus kūnus ir sielas.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Dieve, savo tiesa tu apšvieti klystančius – tesugrįžta jie į tikrąjį kelią, padėk Bažnyčios vaikams atmesti visa, kas žemina krikščionio vardą, ir laikytis to, kas jam pritinka.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Sigitas Tamkevičius. Duonos padauginimo stebuklas
17 eilinis sekmadienis
Apaštalas Jonas pasakoja apie žmonių minios pamaitinimą penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvimis. Keliaujančiųjų į Velykų šventes Jeruzalėje buvo tūkstančiai vyrų, neskaitant moterų ir vaikų, ir Jėzus paliepė apaštalams juos pamaitinti. Bet kaip tai padaryti, kai tik vienas berniukas turėjo penkis duonos kepalėlius ir dvi žuveles? Tačiau apaštalai jau turėjo patirties, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37), todėl jie padalijo žmonėms duoną bei žuvį; žmonės pavalgė, ir buvo surinkta dar dvylika pintinių likusių duonos gabalėlių. Stebuklas buvo toks akivaizdus, jog žmonės kalbėjo: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“ (Jn 6, 14).
Šia proga Jėzus kalbėjo žmonėms apie duoną, nužengiančią iš dangaus, ir kad ta duona būsiąs jo kūnas už pasaulio gyvybę (plg. Jn 6, 52). Tai buvo pirmoji Jėzaus užuomina apie Eucharistijos duoną, kurią jis duos valgyti mokiniams Velykų vakarienės metu ir kurią lieps dalyti įtikėjusiems broliams bei seserims.
Popiežius Pranciškus kalba: „Duonos padauginimo stebuklas nėra tik istorinis faktas. Tai, ką aprašo Evangelija, vyksta kasdien iki šių dienų. Kristus visada yra tarp mūsų, mus moko ir lydi savo globa. Duonos padauginimo stebuklas vyksta kiekvieną dieną: Kristus daugina Dievo žodžio duoną sieloms stiprinti; Jis stebuklingai daugina ir kitą duoną – Eucharistiją.“
Skaitomas ar Mišiose girdimas Dievo žodis stiprina mūsų tikėjimą, leidžia giliau suprasti Dievo veikimą pasaulyje ir jo Sūnaus misiją siekiant išlaisvinti mus iš supančio blogio.
Priimdami Eucharistiją mes susitinkame su Jėzumi ir tampame dangiškojo Tėvo vaikais, o tarpusavyje – broliais; taip pat gauname iš Jėzaus malonę, kuri skatina dalytis su kitais tuo, ką turime. Eucharistija yra pats veiksmingiausias vaistas, gydantis mūsų savanaudiškumą.
Jėzus padarė stebuklą, pasinaudodamas penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvelėmis. Kad Dievas padarytų didelį stebuklą, žmogui reikia bent šiek tiek prisidėti. Bažnyčioje apstu tokios žmogaus ir Dievo sąveikos pavyzdžių. Kai šv. Pranciškus Asyžietis kūrė mažųjų brolių bendruomenę, pradžia buvo tokia kukli, kaip tie penki duonos kepalėliai. Dievas pasinaudojo šio šventojo pastangomis ir amžių būvyje per pranciškonų vienuoliją atliko ir atlieka daugybę gerų darbų.
Panašiai buvo ir su kitomis vienuoliškomis bendruomenėmis. Vargstančiųjų globai pasišventusios šv. Motinos Teresės iš Kalkutos pastangos pradžioje atrodė tokios mažos, kaip tos berniuko rankose turėtos dvi žuvelės, bet Dievas tas pastangas laimino. Šiandien Motinos Teresės įkurtos kongregacijos seserys tarnauja ne tik Indijoje, bet ir visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, atlikdamos didelių meilės darbų.
Dievo žodis kviečia pamąstyti, ką mes galėtume padaryti, kad šalia mūsų esantys ir daug ko stokojantys žmonės patirtų Dievo meilės stebuklą. Iš tikrųjų, žmogus alksta ne tik duonos, bet ir tiesos, meilės bei tikros laisvės. Susidurdami su savo ir kitų žmonių bėdomis, mes esame linkę dejuoti, tačiau skundai nieko neišsprendžia. Mes galime kaip tas berniukas iš Evangelijos paaukoti tą truputį, kurį turime. Anot popiežiaus Pranciškaus, kiekvienas iš mūsų turime vienokio ar kitokio pavidalo „penkis duonos kepalėlius ir dvi žuvis“ – turime laiko, gebėjimų, žinių, ir jei tą truputį panaudojame, jo gali pakakti, kad aplink mus būtų daugiau meilės, teisingumo bei džiaugsmo. Ypač vertingi geros maldos trupinėliai, kai meldžiamės už žmones, patiriančius kokių nors išbandymų arba besidarbuojančius dėl bendrojo gėrio. Tapkime duonos padauginimo stebuklo bendradarbiais!
Kardinolas Sigitas Tamkevičius