Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.
Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta:
Ši tauta šlovina mane lūpomis,
bet jos širdis toli nuo manęs.
Veltui jie mane garbina,
mokydami žmonių išgalvotų priesakų.Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių“.
Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“.
Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“. (Mk Mk 7, 1–8; 14–15; 21–23).
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Šventosios Dvasios moralinio ir religinio atsivertimo – širdies atvirumo Dievo gydančiai malonei, kad įveikę įgimtą nuodėmingumą ištyrintume savo širdis.
Holger Lahayne. Biblija apie žmogų: siela, dvasia ir širdis
prizme.lt
Siela, dvasia ir širdis – tai sąvokos, kurias kiekvienas iš mūsų savaip suprantame. Siela yra tai, kas nemirtinga mumyse; dvasia daugeliui – mūsų galvoje esantis nematerialumas; o širdis yra mūsų emocijų centras. Tačiau jokioje kitoje srityje nekrikščioniški ir klaidingi įvaizdžiai nėra užtemdę aiškaus ir objektyvaus Biblijos pranešimo taip, kaip mokyme apie žmogų. Todėl norėtume naujai paaiškinti trijų pavadinime esančių žodžių reikšmes ir panagrinėti, ką Biblija rašo apie sielą, dvasią ir širdį.
Siela
Siela yra viena svarbiausių ir dažniausiai vartojamų sąvokų Biblijoje; ji apibūdina visą žmogų. Hebrajų kalba žodis siela (nefeš) Senajame Testamente aptinkamas maždaug 800 kartų, jį atitinkantis graikų kalbos žodis (psyche) Naujajame Testamente – maždaug 100 vietų. Abiejų žodžių pagrindinė reikšmė yra ne kas kita, kaip gerklė, kvėpavimas, oro dvelktelėjimas, dvelksmas, gyvybės alsavimas.
Galbūt kam nors užkliuvo žodis „visas“ – kodėl visą žmogų? Argi siela yra ne tai, kas žmoguje? Jau pirmoje Biblijos knygoje randame vieną svarbiausių vietų apie žmogų ir jo sielą. Pradžios knygoje (2, 7) parašyta: „Ir Viešpats Dievas sukūrė žmogų iš žemės ir dulkių ir įkvėpė į jo veidą gyvybės kvapą, padarydamas žmogų gyva siela“. Dievas sukūrė žmogų kaip sielą, taigi žmogus yra siela. Šiuo atveju siela reiškia tik gyvą būtybę, į kurią Dievas įkvėpė gyvybę. Todėl visiškai logiška, kad daugelyje Senojo Testamento vietų, kuriose originalo kalba yra žodis, įvardijantis sielą, išversta „žmogus“ arba „gyva esybė“, arba netgi „aš“.
Senajame Testamente žodis „siela“ pirmiausiai apibūdina visą žmogų kaip gyvą būtybę. Čia pastebime glaudų ryšį su pagrindine hebrajiškojo žodžio reikšme. Gyvybė tiesiogiai siejasi su kvėpavimu – kas nekvėpuoja, tas miršta. Jeigu iš kūno nebeišeina joks oro dvelktelėjimas, žmogus daugiau nebėra gyva siela. Be to, siela visuomet įvardija ne gyvybę apskritai, o atskiro žmogaus gyvybę. Taip, pavyzdžiui, psalmėse dažnai skamba labai asmeniški žodžiai: „mano siela yra labai nusigandusi“ (Ps 6, 4) arba „džiūgaudavo mano siela“ (Ps 16, 9).
Visa Biblija patvirtina, kad sielą sukūrė Dievas. Jis ją sukūrė, jis ją išsaugo ir tik jis gali ją pasiimti. Jobas sako: „Jo rankoje yra siela viso to, kas gyva, ir dvasia kiekvieno žmogaus kūno“ (Job 12, 10). Kitas įdomus šios eilutės aspektas: „siela“ ir „dvasia“ apibūdina tą patį fenomeną, bet apie tai vėliau.
Senajame Testamente siela traktuojama kaip visų jausmų buveinė. Siela trokšta Dievo (Ps 63, 2); ji gali mylėti (Įst 6, 5), būti prislėgta baimės (Pr 42, 21) ir kankintis (Iz 53, 11); ji gali verkti (Ps 119,18), gali nuskursti (Job 30, 16) ir gali būti išlieta (1 Sam 1, 15; liet. širdis); siela žino (Ps 139, 14), galvoja (1Sam 20, 4; liet. neišversta) ir atsimena (Rd 3, 20). Ir čia turimas omenyje žmogus kaip visuma: ne viena kokia nors dalis mumyse džiaugiasi ar liūdi, o mes esame kaip visas asmuo.
O Naujojo Testamento ar ne kitoks požiūris? Argi Jėzus neatskiria sielos nuo kūno, kai jis sako: „Ir nebijokite tų, kurie užmuša kūną, bet sielos negali užmušti…“ (Mt 10, 28)? Evangelijoje pagal Luką pasakyta: „…šią naktį tavo sielos pareikalaus iš tavęs…“ (Lk 12, 20). Aišku, Naujasis Testamentas ryškiau skiria sielą ir kūną, tačiau neatskiria vieno nuo kito. Senasis Testamentas kreipia dėmesį į žemiškąjį gyvenimą – Izraelio tauta čia, šioje žemėje, kitoms tautoms turėjo būti pavyzdžiu. Naujajame Testamente į pirmą planą iškyla tai, kas laukia po šio gyvenimo: amžinas, naujas gyvenimas, kuris įgyvendinamas Jėzaus dėka. Sunaikinus kūną, žmogus ne visiškai išnyksta ir miršta. Žmogus (o čia Biblija kalba apie „sielą“) visuomet lieka Dievo rankose. Lygiai taip Naujajame Testamente siela apibūdinama kaip Dievo sukurta ir mylima. Tačiau dar stipriau pabrėžiama, kad dėl sielos kovojama, ji arba visiškai prarasta, arba išgelbėta – „kalbama apie sielą“ reiškia kalbama apie visumą!
Svarbu tai, kad sielos išgelbstimos ir palaiminamos, taip rašo Petras (1 Pt 1, 9). Tai tiesa. Tačiau čia turime prisiminti Senojo Testamento mokymą: sakoma, kad palaimintas visas žmogus, o ne viena kokia vertinga jo dalis. Jei neatsižvelgsime į visos Biblijos žinią, labai lengvai nuslysime į graikiškąjį mąstymą, kuris nuves klaidingomis vėžėmis. Antikos graikų filosofai sielą traktavo kaip duotą gamtos ir amžiną. Jie žmogų perskyrė į materialų kūną ir sielą, ir tik pastaroji viena suartina žmogų su dievybe. Siela savarankiškai „gyvena“ kūne, kuris pats savaime yra menkavertiškesnis ir pavaldus sielai. Mirštant siela palieka (pagaliau) šį kūno „kalėjimą“, nes ji buvo „ištremta“ į kūną tik ribotam laikui.
Kai kurių Bažnyčios tėvų dėka, panašus mąstymas greitai prasiskverbė į Bažnyčią ir tuoj įsišaknijo. Kas šiandien abejoja, kad mokymas apie „sielos nemirtingumą“ yra krikščioniškas? Tačiau Biblija niekur nekalba, kad siela kaip žmogaus dalis yra savaime nemirtinga. Gamtoje nėra nieko, kas būtų nemirtinga. Amžinas gyvenimas galimas tik dėka Dievo, kuris prikėlė Jėzų Kristų iš numirusiųjų.
Graikams šis Jėzaus prisikėlimas buvo visiškai nesuprantamas. Kodėl? Nes Jėzus prisikėlė kūnu. Dievui žmogaus kūnas nėra nereikšmingas arba mažiau svarbus nei „vidinis žmogus“. Kaip jis Jėzui davė naują, pasikeitusį kūną (nors buvo likę nukryžiavimo žaizdos, tačiau žmonės jį atpažino ne iš karto), taip ir mes amžinybėje gausime naują prisikėlusį kūną. Taip reikia suprasti ir eilutes iš Kor 5, 1–4 ir Fil 3, 21. Čia Paulius kalba apie kūną tariamai jį niekindamas, vadindamas jį „menku“ ir palygindamas su nugriaunama lūšna. Mūsų dabartinis mirtingas kūnas bus pakeistas, išaukštintas, tačiau jis ir liks kūnu!
Pirmųjų Bažnyčių laikais kūniškumo ir jutimiškumo niekinimas įsitvirtino, paplitus askezei. Tačiau Biblija ši kryptis negalėjo remtis. Nors Jėzus išskyrė kūną ir sielą, tai reiškia, kad, turėdamas omenyje žmogų, jis išskyrė „amžinąjį aspektą“ ir „baigtinį aspektą“. Tačiau jis niekur nemenkino kūniškumo, materialumo (kam tuomet visi jo kūno pagydymai, jei tik siela kaip žmogaus dalis būtų svarbi?)
Siela nėra jokia vienintelė svarbi mūsų dalis, siela nėra joks ypatingas organas, be to, siela savaime nėra amžina. Žmogus nėra suręstas iš aukštesniosios ir žemesniosios dalies, atvirkščiai, jis yra gyva vienovė. Jis kaip visuma sukurtas geras, kaip visuma – „kūnu ir siela“ – nusidėjo ir kaip visuma bus išgelbėtas. Siela – tai asmeninis žmogaus gyvenimas, nesibaigiantis mirtimi.
Dvasia
Du žodžiai, reiškiantys dvasią, turi maždaug tokį pat platų reikšmių spektrą kaip ir siela. Hebrajiškasis ruach ir graikiškasis pneuma sutinkami Senajame Testamente ir Naujajame maždaug 400 kartų. Jie reiškia pūtimą, vėją, kvėpavimą, žmogaus dvasią, bet kartu ir Dievo Dvasią, o ypač Naujajame Testamente – Šventąją Dvasią.
Jau Senajame Testamente pastebime gausybę sankirtų su sąvoka „siela“. Pats Dievas yra Dvasia, jis nematomas ir savo veikimu sunkiai nuspėjamas bei paslaptingas kaip vėjas. Jis įpučia žmogui gyvybę ir suteikia jam gyvybingumą. Dvasia yra tai, kas žmogui duoda gyvybę. Čia Senasis Testamentas dar jokiu ypatingu būdu neskiria Dievo Dvasios ir žmogaus dvasios. Dvasia nėra kokia nors ypatinga savybė, kurią žmogus savaime turi. Ją suteikia Dievas – dvasia yra visiškai Dievo reikalas. Jei kalbama apie žmogaus dvasią, tai Senasis Testamentas be jokių problemų greta pateikia žodį, reiškiantį sielą, kadangi šis turi labai panašią reikšmę (Pr 2, 7; Job 12, 10). Kaip tuojau pamatysime, Naujasis Testamentas dar aiškiau atskiria sielą ir dvasią, tačiau skirtumų yra ir Senajame Testamente: siela daugiau žymi sąmonę, asmeniškumą, natūralų žmogaus gyvenimą; dvasia reiškia betarpišką ryšį tarp žmogaus ir Dievo, ji pažymi į Dievą orientuotą gyvenimo dimensiją. Pavyzdžiui, Ps 51, 12: „Grąžink man savo išganymo džiaugsmą ir stipria dvasia aprūpink mane!“, o Ez 11, 19: „Aš duosiu jiems kitą širdį bei naują dvasią jiems įkvėpsiu.“ Naują dvasią, ne naują sielą!
Naujajame Testamente dvasia taip pat vartojama žmogaus prigimčiai apibūdinti. Ir čia dvasia yra tai, kas kūnui suteikia gyvybę (Jok 2, 26). Su dvasia susiję drąsa, kantrybė, emocijos, stiprybė, pavydas. Dvasia gali bijoti (2 Tim 1, 7), ji gali užsirūstinti (Apd 17, 16). Kai kuriuose vertimuose šioje vietoje žodis „dvasia“ (praleidžiamas) gali klysti (1 Jn 4, 6) ir ji turi ryžto (Mt 26, 41).
Kaip siela, taip ir dvasia gali išreikšti savąjį aš asmeniniais sumanymais, atpažinimais, pojūčiais. Tačiau čia dar aiškiau nei Senajame Testamente išryškėja dvasia kaip dimensija, kuria įmanomas santykis su Dievu. Pažvelkime tik į keletą vietų iš maždaug 40: Rom 8, 16 sakoma, kad Dievo Dvasia mūsų dvasiai paliudija; tame pačiame laiške Paulius rašo, kad jis Dievui savo dvasia tarnauja (1, 9); Apaštalų darbuose mirštantis Steponas šaukia: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ (7, 59); o Pirmajame laiške korintiečiams Paulius kalba apie tai, kad „dvasia būtų išgelbėta“ (5, 5). Palaukite! Argi ne siela bus išgelbėta? Būtent šitose eilutėse aiškiai matome, kad Biblija žmogaus griežtai neskirsto į sielą, dvasią ar dar ką nors. Biblijos autoriai gana laisvai vartoja sąvokas, bet tik norėdami perteikti ką nors konkretaus, o ne iškelti kartą ir visam laikui tvirtą mokymą apie sielą ir dvasią.
Pažiūrėkime į Paulių: pastebėjome, kad būtent Naujajame Testamente siela suprantama kaip asmeninė individualybė. Taigi siela iš esmės yra visiškai pozityvi arba neutrali sąvoka. Bet tam, kad savo skaitytojams kai ką labai konkretaus išaiškintų, Paulius Pirmajame laiške korintiečiams stebėtinai griežtai atskiria dvasią ir sielą: dvasinis žmogus Dievą pažįsta, juslinis žmogus – ne (1 Kor 2). Juslinis žmogus graikų kalboje reiškia vidinį (sielos) žmogų! Tai gal Paulius iškart paverčia sielą neigiamu dalyku? Ne, jis tik išplečia žinomą „vaizdą“: dvasia, kai kalbama apie žmogų, turintį ryšį su Dievu; siela, kai turima galvoje atskiras žmogus, juslinis asmuo, – Paulius dar papildo: asmuo, neturintis ryšio su Dievu, savarankiškas, orientuotas į tai, kas žemiška, nuodėminga ir t.t.. Paulius kalba norėdamas parodyti, jog siekiant ryšio su Dievu nebūna jokios neutralios pozicijos. Jeigu nesivadovausime Dievo Dvasia, tai vadovausimės „pasaulio dvasia“. Arba mes gyvename dvasiškai ir orientuojamės į Dievą, arba gyvename „sielos gyvenimą“ ir orientuojamės tik į šį pasaulį.
Čia vėl turime jus įspėti. Nagrinėdami tik šias Pauliaus raštų vietas, susidarysime tokį vaizdą: dvasia yra vienintelė svarbi žmogui; dvasia yra „organas“, kurio dėka bendraujame su Dievu; siela turi būti pavaldi dvasiai. Toks mokymas iškart žlugtų, jeigu atsižvelgtume į visus įvairiapusiškus Biblijos posakius. Paulius nekalba apie žmogaus ar jo vidinio gyvenimo suskirstymą. Dvasia nėra kažkas dieviško, ką turėtume savaime. Žmogaus dvasią sudievino graikų gnostinis mąstymas, bet ne krikščionybė! Dvasia nėra jokia ypatinga mūsų „dalis“ ar „vieta“, kuri tik viena gali komunikuoti su Dievu. Visas žmogus yra Dievo akivaizdoje, Dievas į jį kreipiasi, ir žmogus turi atsinaujinti. Dvasia apibūdina ne paskirą dalį, kuri yra nukreipta į Dievą, bet, kaip jau buvo pasakyta, apibūdina dimensiją. Sąvoka apibūdina perspektyvą, nuo kurios priklauso visas žmogaus gyvenimas. Dvasia – žmogaus gyvenimas, nukreiptas į Dievą.
Širdis
„Lietuva – Europos širdis“. Visi suprantame perkeltinę žodžio „širdis“ prasmę. Širdis – tai branduolys, kieno nors centras. Greta fiziologinio organo, esančio mūsų krūtinėje, įvardijimo žodis „širdis“ gana dažnai vartojamas Biblijoje apibūdinti žmogui apskritai. Psichologine prasme širdis yra viso žmogaus mąstymo, jausmų ir norų centras.
Širdis, hebrajiškai leb, o graikiškai kardia, apima jausmus (Ps 34,19: „širdis lūžta“), liūdesį (1 Sam 1,8 „širdis nerimsta“), džiaugsmą (1 Sam 2,1: „mano širdis džiaugiasi“), ryžtą, ištikimybę, neapykantą (Kun 19,17: „tu neturi nekęsti“, žodis „širdis“ čia neišverstas į liet. k.), išmintį (1 Kar 3,12: „išmintingą širdį“). Senajame Testamente Patarlių knygoje išmintis, žinojimas, kvailumas, džiaugsmas, išdidumas, pavydas siejasi su širdimi.
Širdis – tai žmogaus vidus. Jis priešingas išorei. Širdies negalima paprastai pastebėti (1 Sam 16,7: „Žmogus mato, kas jo akivaizdoje yra, bet Viešpats žvelgia į širdį“). Taip pat ir Naujajame Testamente širdis yra emocijų, protinės veiklos ir valios „buveinė“ (pavyzdžiui, Rom 9,2; 1,21; 2,5). Biblija neatskiria norų, jausmų ir mąstymo. Šiandien širdžiai ir jos jausmingumui paprastai priešstatome galvą su jos mąstymu. Biblijoje to nėra! Valia, jausmai ir suvokimas sudaro visumą. Širdis reiškia „tikrąją“ esybę, o ne atskirą svarbią žmogaus dalį, taigi vėl – apibūdina visą asmenį. Psalmėje 27,8: „Mano širdis kartoja Tavo žodį…“ – tuo norima pasakyti „aš kartoju…“.
Širdis apibūdina ir visą žmogų Dievo akivaizdoje. Širdyje „vyksta“ tikėjimas, netikėjimas ir paklusnumas. Širdis, t. y. žmogus, gali sukietėti (Iš 4,21); širdis – žmogus – gali nutolti nuo Dievo (Iz 29,13). Iš žmogaus vidaus, iš širdies kyla ir nuodėmė (Mt 5,28; 15,19), ir atleidimas (Mt 18,35). Jėzus, taip pat ir Paulius, šiuo atžvilgiu pasisako labai aiškiai. Žmogaus širdis yra sugadinta. Tai reiškia: visas žmogus yra sugadintas ir negali ištverti Dievo akivaizdoje. Nėra nė vienos žmogaus dalies (pavyzdžiui, suvokimo ar valios), kuri nebūtų sugedusi ir viena galėtų nukeliauti pas Dievą.
Žmogaus širdis yra sugadinta, bet Dievas ją atnaujina. Ps 51,12: „Padaryk manyje, o Dieve, skaisčią širdį…“ Mūsų širdis yra santykio su Dievu „organas“. Dievas kreipiasi į mūsų širdį ir ją atveria. Apd 16,14: „… Viešpats atvėrė jos širdį…“ Dievas apšviečia ir saugo širdį, mūsų širdžiai jis suteikia savo Dvasią ir meilę. Kita vertus, mes, žmonės, mūsų asmenybės branduoliu, mūsų vidine tikrąja būtimi, mūsų širdimi turime Dievą girti, jam dėkoti (Kol 3,16), jį mylėti. Mk 12,30: „Tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis.“ Ši eilutė dar kartą labai gražiai parodo, kas turima omenyje: Morkus nenori žmogaus suskirstyti į širdį, sielą, protą ir galią (jis dar ramiai būtų galėjęs pridurti – „ir dvasia“!). Išvardijimas yra stilistinė priemonė, kuria jis nori nedviprasmiškai paaiškinti: visas žmogus kviečiamas mylėti Dievą – viskuo, kas yra su juo susiję, be jokių išimčių, absoliučiai. Širdis – žmogaus centras.
Siela, dvasia ir širdis – pastebėjome, kad šios trys biblinės sąvokos iš dalies net savo prasmėmis susikerta. Tačiau taip pat pamatėme, ką atskiri Biblijos autoriai šiose sąvokose akcentuoja. Įsitikinome, kad iš pažiūros klaidinantis biblinis paveikslas pateikia vieningą vaizdą apie žmogų: kalbama apie visą žmogų. Kas į Bibliją žiūri kaip į pasenusią ir galvoja nerasią joje galiojančių atsakymų į žmonijos egzistencijos klausimus, tam aš norėčiau pasiūlyti žvilgtelėti į moderniosios psichologijos ir kitų mokslų išvadas. Šiandien jie patvirtina tik tai, apie ką jau 3000 metų rašė Biblijos knygos: nepaisant savo daugiapusiškumo, žmogus yra nedali vienovė.
Vertė Rima Mykolaitytė