Bernardinai.lt
Aš nusprendžiau pakeisti mūsų planuotą „Viskas apie Gidoną“ pasirodymą Drezdeno Semperoper dėl kelių priežasčių. Pirmiausia aš negaliu likti abejingas dramatiškiems įvykiams, kurie dabar klostosi tarp Rusijos ir Ukrainos ir kurie smarkiai primena situaciją Europoje prieš Antrąjį pasaulinį karą.
Antra, aš neturiu jokių intencijų tapti politiku, tačiau jaučiu, kad kaip menininkas ir muzikantas privalau per muziką išreikšti savo emocijas ir atitinkamą poziciją. Būdamas labai susirūpinęs dėl inercijos, su kuria dauguma galią turinčių asmenų atsako į šiuos įvykius, pats turiu pripažinti, kad lygiai taip pat jaučiuosi bejėgis. Tačiau, kasdien sekdamas įvykių eigą, vis labiau įsitikinu, kad čia yra įsivėlusios tam tikros tamsios jėgos.
Negaliu pasakyti, kurios iš jų yra blogesnės. Imperinės politikų ambicijos ar tas faktas, kad masinė žiniasklaida „plauna“ daugumos žmonių smegenis ir jais manipuliuoja, kaip kad yra šiandien Rusijoje?
Ar naiviais ukrainiečių siekiais taip pat nesinaudoja tie, kuriems politiniai ir finansiniai manevrai yra svarbiau nei tiesa?
Ar žmonių Vakaruose pragmatiniai ir gynybiniai mechanizmai „žaidžiant šachmatais su tigru“ pernelyg nepasikliauja griežtais žodžiais ir hipotetiniais veiksmais? Bandydami rasti kompromisą, jie atrodo yra vedami savanaudiškų motyvų ir susitelkę ties savo ekonominiais interesais.
Leiskite man, leiskite mums „kalbėti“ muzika. Tai yra vienintelė kalba, kurią iš tiesų šiek tiek suprantu. Rinkdamas programą mūsų naujam koncertui, pasirinkau groti kūrinius, kuriuos „Kremerata Baltica“ ir man dedikavo artimi draugai – svarbūs šiuolaikiniai Rusijos kompozitoriai Sofija Gubaidulina, Leonidas Desiatnikovas ir Aleksandras Raskatovas.
Dar viena programos dalis bus kamerinė simfonija, sukurta kompozitoriaus Mieczyslawo Weinbergo, kurio darbai pasaulyje (kad ir kaip būtų keista, Rusijoje taip pat) vis dar yra nepakankamai įvertinti ir kuris, kaip ir jo „pirmtakai“, tokie kaip Čaikovskis, Musorgskis, Šostakovičius ir Prokofjevas, tapę klasikais, paliko pasauliui neįkainojamą muzikinį paveldą, kuris dar turi būti atrastas. Kaip vienas tų, kurio garsai visuomet kėlė gilias emocijas, Weinbergas yra dar vienas nubusti raginantis skambutis tiems, kurie ieško amžinų žmogiškų vertybių.
Visa ši muzika priklauso tam, ką aš galiu pavadinti „savo“ Rusija. Rusija, kurios kultūrinės tradicijos literatūroje, vaizduojamuose menuose, teatre ir kine visada man buvo labai svarbios ir brangios (pradedant tais metais, kai aš Maskvos konservatorijoje studijavau pas didįjį Davidą Oistrachą).
Man visiškai aišku, kad nebus galima branginti, mėgautis ar vertinti nė vieno pasirodymo, jei muzikai leis sau groti pagal klaidingas natas ar nepataikys į taktą. Mūsų profesinė pareiga yra stengtis per garsą padaryti pasaulį geresnį, išplėsti mūsų klausytojų vaizduotę, likti idealistais ir nepretenzingais. Žinau, kad menų pasaulis taip pat yra pilnas „žvaigždžių“, kurioms rūpi tik pademonstruoti save ir pasiekti sėkmę. Tačiau likime ištikimi kitoms vertybėms ir tiems, kurie tarnauja muzikai.
Kaip kontrastą mes šiandien girdime garsias politikų kalbas ir jų skleidžiamus gergždžiančius garsus. Turiu pripažinti, kad tai man yra atgrasu. Rodosi, kad tik manipuliacija, materialiniai ir politiniai interesai, melai ir galios žaidimai yra ta „orkestruotė“, kuria viena partija atsako kitai. Liūdina tai, kad šiame žaidime dalyvauja ir kai kurie itin vertinami menininkai.
Negaliu suprasti kai kurių savo kolegų, kurie (savo paties patogumui?) remia dabartinę situaciją ir politinius bauginimus. Jie (nevardysiu čia vardų!) vadina tai „patriotizmu“. Asmeniškai kiekvienas jų turi teisę pasirinkti. Tačiau argi jų, kaip menininkų, pareiga neturėtų būti stovėjimas tiesos pusėje, siekis dalintis pozityvia energija?
Man tikrasis lojalumas savo šaliai ar savo auditorijai yra tarnystė dvasinėms vertybėms, o ne tapimas patogia „marionete“ rankose tų politikų, kurie skelbia garsius, tačiau ydingus pareiškimus, reiškia galingas doktrinas, tačiau iš tikro yra abejingi žmonių kentėjimui ir tragedijoms. Tuo pačiu metu, vertindamas Rusijos praeities kultūrines tradicijas, trokštu savo auditorijai priminti skirtingas vertybes, su kuriomis yra siejama Rusija.
Mes neturime ignoruoti fakto, kad visur, kur tik teroras ir žudynės tampa vadinamųjų „politikų“ kalba, ant plauko pakimba žmogiškosios vertybės. Priešingai, muzika ir menas turi galimybę skleisti gerumą ir supratingumą. Dabartinės padėties šviesoje jaučiu, jog vis svarbesnis tampa imperatyvas susitelkti ties šiomis vertybėmis.
Žinau, kad mūsų mažas renginys nepakeis pasaulio tvarkos ir geriausiu atveju turės tik menką įtaką konfliktui tarp kovojančių ir besiderančių pusių. Tačiau tuo pat metu jaučiuosi esąs įpareigotas išreikšti savo susirūpinimą ir nerimą dėl tų, kurie šiandien kenčia, ir nesvarbu, ar jie yra Ukrainoje, ar Rusijoje.
Žudikai ir melagiai turi būti atskleisti ir pasmerkti. Nėra nė menkiausios galimybės kada nors sukurti geresnį pasaulį, jei mes paprasčiausiai atsiribosime nuo teroro. Savo ar ne savo noru kiekvienas iš mūsų „dalyvaujame“ kenčiančiųjų ignoravimo procese. Kiekvienam iš mūsų tenka atsakomybė. Ir kiekvienas iš mūsų turi pasirinkimą – likti abejingam ir tylėti arba rasti būdą prabilti.
Kaip muzikai mes turime būti „taikdariai“. Mūsų įrankis yra Muzika. Lai ji skamba pagal savo taisykles. Didžiuojuosi „Kremerata Baltica“ – grupe talentingų muzikantų iš mūsų nepriklausomų tėvynių, su kuriais aš praleidau daugelį metų puoselėdamas bendras vertybes. Esu tikras, kad čia yra žmonių, kurie į savo „radarą“ priims mūsų žinią ir bus paskatinti.
Pagal Slippedisc.com parengė Donatas Puslys