Nacionalinio susivienijimo pirmininko profesoriaus Vytauto Radžvilo kalba rugsėjo 5 d. Vilniuje Daukanto aikštėje – proteste „Prieš ideologinę cenzūrą ir susidorojimą su žurnalistu Vidmantu Valiušaičiu“.
Prieš 35 metus net baisiausiame sapne nebūtume galėję susapnuoti, kad vėl teks organizuoti protesto akciją žodžio laisvei ginti. Net Sovietų Sąjungos gorbačiovinės perestroikos laikotarpiu buvo galima kalbėti beveik apie viską. Tuo tarpu šiandien grįžtame į laikus, kurie nepaprastai primena tas dienas, kai dar „nepertvarkomoje“ Sovietų Sąjungoje buvo pirmiausiai ir nuožmiausiai persekiojami žmonės, kurie kalbėjo apie Lietuvą ir jos ateitį. Šiandien mes giname ne tik žodžio laisvės principą. Jokia valstybė negali išlikti, jeigu jos piliečiai neturi teisės laisvai ir atvirai diskutuoti apie skaudžiausias tos valstybės problemas. Ypač neturi galimybių išlikti tokia valstybė, kaip Lietuva, kuri yra nedidelė pavojingo Rytų monstro kaimynė, o tas monstras kėsinasi į ją. Svarbiausia, kad garbaus žurnalisto, puikaus istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio likimą akivaizdžiai veikia šito monstro ranka. Krenta į akis bauginančios paralelės su praeitimi.
Giliau apmąstykime susidorojimo su V. Valiušaičiu istoriją, scenarijų ir net chronologiją. Tai vienas geriausių rezistencijos ir Birželio sukilimo tyrinėtojų Lietuvoje, kurio kompetencija ir kvalifikacija niekas nedrįsta suabejoti, dirba valstybinėje įstaigoje – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Ir štai be jokių aiškių priežasčių, prasimanius iš piršto laužtus kaltinimus, jis iš ten yra atleidžiamas. Kita jo kelionės stotelė yra Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, kur vadovauja Adolfo Damušio demokratijos studijų centrui. Tai labai garbinga įstaiga, įsteigta iškilių Lietuvos patriotų pastangomis ir jiems stipriai padedant. Faktiškai tai Lietuvos išeivių remiamas rezistencijos tyrinėjimų centras. Bet suvokime – jo statusas vis dėlto yra jau nebevalstybinis. Štai kaip yra nepastebimai judama menkinimo ir šalinimo iš viešosios erdvės laipteliais. Galiausiai šito centro vadovas praranda ir savo pareigas. Tampa tik kito bibliotekos skyriaus darbuotoju – tyrėju ir analitiku. Ir pagaliau ateina rugpjūčio 23 d., kaip simboliška, tiesiog sukrečianti žinia – jis yra atleidžiamas be jokių aiškių argumentų, esą darbas, kurį jis daro, nesąs aktualus. Verčia susimąstyti svarbi aplinkybė. Jį atleidžia Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos direktorė, kuri, dar nežinia, ar galės eiti savo pareigas. Vadovė, kurios pareigos ir statusas daugiau negu problemiški, nes tebėra ginčijami teisme, pirmuoju savo darbo rūpesčiu ir uždaviniu laiko tikslą atsikratyti iškiliausio toje bibliotekoje dirbančio mokslininko ir tyrinėtojo.
Ar gali nors vienas sveiko proto žmogus patikėti, kad šitokia iniciatyva galėjo gimti pačios direktorės galvoje? Visiškai akivaizdu, kad atėjo nurodymas iš aukščiau, ir šitas nurodymas buvo duotas ne vadinamojo kultūros ministro Simono Kairio. Jis neabejotinai gimė aukščiausiuose šalies valdžios kabinetuose. Neįmanoma atmesti galimybės, kad vienas iš tų kabinetų yra įsikūręs šituose rūmuose (Prezidentūroje). Bet kyla ir dar vienas klausimas. O kas nurodinėja šituose kabinetuose sėdintiems žmonėms? Neįmanoma patikėti, kad jie nesupranta, kas iš tiesų buvo Birželio sukilimas, kad tai buvo teisėta, egzistenciškai būtina pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui apraiška. Jie negali nežinoti, kad šitas sukilimas iš tiesų siekė atkurti Lietuvos valstybingumą. Jie negali nežinoti, kad iškiliausi sukilimo vadai ne tik nebuvo nacionalsocialistinės Vokietijos pakalikai, bet, priešingai, jie ne tik buvo išvaikyti, bet daugelis, tarp jų ir Kazys Škirpa, paprasčiausiai persekiojami. Jie buvo visiškai izoliuoti nuo Lietuvos visuomenės. Melas, kurį V. Valiušaitis demaskavo savaisiais iš tiesų giliais ir profesionaliais tekstais apie Birželio sukilimą, pateikdamas begalę nepaneigiamų įrodymų, visiems buvo ir yra akivaizdus. Ir būtent todėl V. Valiušaitis turėjo būti pašalintas, brutaliai atleistas iš darbo.
Turime teisę kelti ir kelsime klausimą: „Kas valdo Lietuvos istorijos politiką? Kas kontroliuoja mūsų tautos istorinę atmintį? Jeigu jau prieiname prie pačių fundamentaliausių valstybės išlikimui klausimų, kas valdo pačią Lietuvos valstybę? Ar tai iš tikrųjų yra valstybė? Ar vis dėlto Lietuva yra ypatinga teritorija, kurios administracija gauna nurodymus iš centrų, kurie nėra pačioje Lietuvoje?“
Galime grįžti ir prie laisvės klausimo. V. Valiušaičio išstūmimo istorija bauginančiai primena niūriausius Sovietų Sąjungos laikus. Tai, kas buvo pasakyta apie laipsnišką jo eliminavimą iš rezistencijos ir sukilimo tyrimo srities, liudija, kad veikiama nuosekliai, metodiškai, lėtais žingsniais, bet užtikrintai siekiant galutinio tikslo – susidoroti. Sovietų Sąjungoje tokio lėto susidorojimo, pavadinkime tai saliamio lėto pjaustymo principu, taktika buvo naudojama didžiojo teroro metais. Iškilūs, kad ir kaip juos vertintume, Sovietų imperijos architektai, tokie kaip Bucharinas, Zinovjevas ir kiti, ne iš karto atsidūrė tardymo rūsiuose. Iš pradžių, prarasdami aukštas ir įtakingas pareigas, jie būdavo siunčiami į palyginti formaliai garbingas vietas, kurios buvo ypatingos štai kuo – jas užimdami ir gaudami algą, jie jau neturėjo jokios įtakos politiniam gyvenimui ir priimamiems sprendimams. Dažniausiai viskas baigdavosi areštais, kankinimo kameromis ir kulka į pakaušį. Nenoriu, kad tai, ką sakau, skambėtų per daug radikaliai. Ačiū Dievui, Lietuva dar nėra šalis, kurioje laukia kulka į pakaušį, bet faktas yra tas, kad šitas grynai totalitarinis lėto ir metodiško susidorojimo metodas plinta kaip maras. Todėl giname ne tik asmenį, bet ir žodžio laisvę. Apmaudą šioje susidorojimo istorijoje kelia gėdingas konservatorių elgesys. Kaip ir buvo galima tikėtis, V. Valiušaitis gavo darbą Lietuvos Respublikos Seime. Žinoma, jam parūpintos konservatoriaus Valdo Rakučio padėjėjo pareigos užtikrina bent minimalų pragyvenimą, duonos kąsnį. Bet atkreipkime dėmesį – šitokie rėmėjai elgiasi lygiai taip pat, kaip buvo elgiamasi sovietiniais laikais. Tada valdžios persekiojamą žmogų atvirai ginti buvo bijomasi, tačiau būdavo mėginama kaip nors padėti. Į valdžios nemalonę patekę ir jos persekiojami asmenys būdavo įdarbinami į kokias nors politiškai saugesnes pareigas. Be abejo, nebūdavo prileidžiami prie rimtų mokslinių tyrinėjimų ir panašių darbų. Universiteto profesorius galėjo tapti bibliotekininku arba bibliotekininko padėjėju. Taigi duonos kąsnis buvo garantuotas. Bet niekas jų nedrįso ginti. Tai štai – V. Valiušaitis už savo ištikimą tarnystę Lietuvai Tėvynei susilaukė tik tokios valdančiosios partijos „padėkos“. Tai yra atviras pasityčiojimas. Ši istorija rodo, koks bailus, parsidavėliškas, menkas yra vadinamasis dabartinis Lietuvos politinis elitas. Net ir tie, kurie save vadina patriotais, Lietuvos gynėjais nuo įvairių grėsmių, be abejo, pirmiausia nuo Kremliaus grėsmės, leidžia sunaikinti žmogų, kurio galimybės toliau tęsti tyrimus labai abejotinos. O juk V. Valiušaitis yra vienas tvirčiausių Lietuvos ideologinės gynybos nuo Kremliaus vykdomos propagandinės agresijos atraminių stulpų. Todėl šį klausimą galima vertinti dar platesniame kontekste. Iš tikrųjų, ar galima laikyti paprastu atsitiktinumu, kad tokias iniciatyvas susidoroti su patriotiškiausiais, Lietuvai ištikimiausiais žmonėmis dažniausiai pradeda ir įgyvendina žmonės, kurie jau nuo 1940 metų, o ir anksčiau, iš esmės buvo Lietuvos tautos ir valstybės duobkasiai? Ar galime būti tikri, kad nurodymas atleisti V. Valiušaitį buvo duotas ne aukštas vietas valdžioje turinčių įtakingų asmenų, kurių tėvai trėmė lietuvius į Sibirą, tardė, kankino ir žudė mūsų patriotus, laidojo pelkėse ir atliekų duobėse mūsų partizanus? Jų vaikaičiai tęsia tamsius senelių darbus. Ir tai daro dar didesniu mastu ir išradingiau, negu sovietinės okupacijos laikais. Iš tiesų, galima sau leisti būti naiviems ir nesuprasti, ką reiškia tokios knygos, kaip Rūtos Vanagaitės šmeižikiška rašliava? Kodėl šitos knygos yra net už Lietuvos valstybės lėšas verčiamos į anglų kalbą ir pristatinėjamos net už Atlanto? Be abejo, šitų darbų, arba triūso, įvardijant su ironija, paskirtis labai aiški. Vyksta ideologinis pasiruošimas naujai Lietuvos okupacijai. Daroma viskas, kad pasaulio viešajai nuomonei būtų įpiršta ir joje paskleista mintis, kad lietuviai buvo niekingų žydšaudžių, nacionalsocialistų ar fašistų tautelė, kuri neverta savo valstybingumo. V. Valiušaitis yra vienas iš nedaugelio rezistencijos istorijos baruose dar dirbančių asmenų, kurie kovoja su Lietuvos valstybę galinčiu pražudyti istoriniu melu, tiksliau – su šmeižikiška propaganda.
Štai kodėl V. Valiušaitis buvo sunaikintas dar kartą. Nežinau, ar paskutinį. Mūsų visų pareiga daryti viską, kad jis būtų sugrąžintas į savo pareigas, galėtų tęsti Lietuvai be galo svarbų tiriamąjį darbą, kad būtų apginta jo profesinė garbė ir asmens orumas, o kartu būtų apginta ir Lietuvos valstybė bei mūsų laisvė.
Parengė Lidija Veličkaitė.