Rytis Mirončikas
Viešojoje erdvėje kasdien susiduriame su dideliu informacijos kiekiu. Žinių portaluose mirga įvairūs straipsniai, televizijoje – lavina informacijos bei karštos diskusijų laidos. Pateikiami labai skirtingi argumentai, padriki, nenuoseklūs, prieštaringi, o kompromiso ieškojimas neskatinamas. Ginčo nugalėtoju skelbiamas daugiausiai ir garsiausiai šaukiantis. Visa tai tapo norma ir jau nieko nestebina. Paprastam žmogui sunku susigaudyti, neaišku, kokią poziciją palaikyti, kuo tikėti. Jau net nepastebime, kaip mumis manipuliuojama, sąmoningai pateikiant logiškai klaidingus argumentus.
Lietuvos viešojoje erdvėje beveik niekuomet nevyksta dialektiniai ginčai (ginčai vardan tiesos). Dažniau sutinkami vadinami eristiniai ar, kitaip tariant, sofistiniai ginčai (ginčai dėl pergalės). Sofistai senovės Graikijoje buvo vienos filosofinės mokyklos atstovai, kurie mokė kitus ginčo meno: kaip silpną argumentą paversti stipriu, stiprų – susilpninti ir visuomet nugalėti ginčijantis. Kadangi sofistinio ginčo metu siekiama ne tiesos, o pergalės, tyčia daromos tiek formalios, tiek neformalios loginės klaidos – vien tik tam, kad suklaidintum ir laimėtum. Tokie ginčai nesiekia rasti geriausią sprendimą, o tiesiog kiekvienas ginčo dalyvis stengiasi įrodyti „tiesą“, kuri yra naudinga jam pačiam.
Šiuo metu aktualus tokių batalijų pavyzdys – diskusijos dėl draudimo užsieniečiams pirkti žemę Lietuvoje. Pasitelkdami logikos mokslą, panagrinėkime pagrindinius argumentus:
Norint įrodyti teiginio teisingumą, jis turi būti teisingas tiek formaliai, tiek neformaliai. Formaliosios klaidos randamos nagrinėjant argumentacijos struktūrą, neformaliosios – nagrinėjant argumentacijos turinį. Šiame straipsnyje apžvelgsime tik neformaliąją argumentų pusę. Nagrinėjant argumentą neformaliąja prasme, reikalingos specialios teisinės, ekonominės, psichologinės ar kt. žinios.
Jei uždrausime parduoti žemę užsieniečiams, turėsime išstoti iš Europos Sąjungos.
Teiginys dėl išstojimo iš Europos Sąjungos pagal savo turinį reikalauja įrodymo, teisinio pagrindimo. Toks teiginys be jokių teisinių nuorodų yra logiškai nepagrįstas, todėl negalime teigti, kad jis teisingas. Taip pat galime įžvelgti ir klaidingą dilemą, kai išskiriamos tik dvi galimybės „arba–arba“, nors prieštaravimus paprastai galima išspręsti ir kitais būdais. Pavyzdžiui, alternatyva gali būti Europos Sąjungos stojimo sutarties pakeitimas arba referendumu priimto Konstitucijos pakeitimo panaikinimas Seimo iniciatyva.
Uždraudus parduoti žemę užsieniečiams gresia milijardinės sankcijos.
Kaip ir pirmuoju atveju, teiginio teisingumą reikėtų patikrinti neformaliai. Niekas nežino, nei kokios sankcijos gresia, nei kokiu pagrindu, nei kur tos sankcijos yra reglamentuotos. Tokius teiginius būtina pagrįsti nuorodomis į konkrečius teisės aktus. Logikoje toks argumentas vadinamas klaidinga arba nepagrįsta prielaida. Taip pat čia galime įžvelgti lazdos argumentą, kai pateikiama užuomina apie galimą fizinį ar kitokį poveikį. Panašiai „pagrįstas“ būtų tėvų grasinimas vaikams: „Jei nesuvalgysi košės, ateis policininkas ir tave nubaus.“ Taigi šiuo atveju išvada negailestinga: tezė – neįrodyta.
Turiu teisę su savo nuosavybe daryti ką noriu.
Šis teiginys yra be jokių argumentų. Be jokios abejonės, tai nėra aksioma (teiginys, kurio teisingumas matomas be įrodymo), todėl šį teiginį reikia pagrįsti. Vargu ar rasime bent vieną valstybę, kuri nereguliuoja žemės naudojimo ir leidžia savininkui daryti bet ką. Norint mus įtikinti tokio teiginio teisingumu, reikėtų suorganizuoti labai rimtą moralinę diskusiją, kur vienoje barikados pusėje būtų Laisvosios rinkos institutas, o kitoje – visuomenės sveikatos specialistai, gamtosaugininkai, žalieji. Argumentas „Turiu teisę su savo nuosavybe daryti ką noriu“ tolygus žmoną sumušusio vyro pasiteisinimui: „Čia mano žmona; ką noriu, tą darau.“
Jei parduosime žemę užsieniečiams, padaugės investicijų.
Ir vėl neargumentuotas teiginys. Duomenų kiekis nėra pakankamas išvadai pagrįsti. Ar investicijų padaugėtų ir kiek padaugėtų, priklausytų nuo teisinio reglamentavimo, mokesčių ir daugelio kitų aplinkybių. Tinkamai reglamentavus žemės pardavimą, investicijų iš tiesų gali padaugėti, gali ateiti pinigai iš užsienio, o juos gavę žmonės galėtų investuoti ar tiesiog padidinti vartojimą ką nors pirkdami. Žemė būtų dirbama ir tai taip pat būtų naudinga ekonomikai. Tačiau gerai neapgalvotas, nemokšiškas teisinis reglamentavimas, nesubalansuota mokesčių sistema investicijas gali netgi sumažinti, žemę paversti apleistais dirvonais ar spekuliacijų objektu.
Pardavę žemę užsieniečiams, pažeisime konstitucijoje įtvirtintą žemių teritorinio vientisumo ir nedalomumo principą, ir bus kaip Palestinoje.
Šioje situacijoje naudojami taip vadinami nerelevantiški argumentai. Tai argumentai, savo prasme tiesiogiai nesusiję su konkrečia teze. Sunku rasti teiginių, kurie įrodytų, kad žemės pardavimas yra lygus teritorijos pardavimui. Žemei keičiant savininką, joje galioja valstybės įstatymai. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją nuosavybė gali būti paimama viešiesiems poreikiams, teisingai už ja atlyginant.
Palyginime su Palestina matome nerelevantišką argumentą, logikoje vadinamą apeliacija į baimę (argumentum ad metum). Tokio argumento tikslas – išgąsdinti žmones tam tikru poveikiu ir parodyti, kad priešingu nei ginamasis atveju būtinai bus tik viena (bloga) alternatyva. Šiuo atveju „bus taip, kaip Palestinoje“. Šį argumentą galima pavadinti ir silpna analogija, nes analogija ne įrodo, o paaiškina, todėl neturi tiesos vertės. Palestinos pavyzdys galėtų paliudyti tik tai, kad žemės pardavimas užsieniečiams kai kuriais atvejais gali kelti pavojų šalies teritoriniam vientisumui ir politiniams interesams, tačiau tik esant tokioms pat ar panašioms aplinkybėms.
Patarimas būtų toks: nesistengti savo nuomonę „pritempti“ prie konkrečių konstitucijos straipsnių, o tiesiog dėstyti argumentus, kuo žemės pardavimas užsieniečiams būtų pavojingas Lietuvai.
Panašių samprotavimų sąrašą, kai pačiais įmantriausiais būdais siekiama ne rasti tiesą, o tiesiog palenkti savo pusėn, galima tęsti ir tęsti. Argumentų yra žymiai daugiau, tačiau visų jų straipsnyje išnagrinėti neįmanoma. Iš pavyzdžių aiškiai matyti, kad visais įmanomais būdais siekiama įrodyti sau naudingą tiesą, o viešasis interesas lieka neapgintas.
Koks gi šiuo atveju yra viešasis interesas? Viešąjį interesą čia galima nagrinėti trimis aspektais: politiniu, ekonominiu bei vertybiniu. Reikia išsiaiškinti, kaip reglamentuoti žemės pardavimą, kad nebūtų pažeisti Lietuvos Respublikos interesai bei nekiltų grėsmė nacionaliniam saugumui, taip pat išsiaiškinti, koks reglamentavimas naudingiausias ekonomiškai bei nustatyti, kokiomis vertybėmis vadovausimės.
Išradinėti dviračio turbūt nereikia, užtenka panagrinėti, kaip šis klausimas reglamentuotas kitose Europos Sąjungos šalyse. Išnagrinėjus įvairias praktikas, peršasi išvada, kad viešasis interesas slypi kažkur per vidurį: tarp griežto draudimo ir leidimo parduoti be jokių saugiklių. Tačiau šio straipsnio tikslas yra ne primesti nuomonę, o paskatinti skaitytojus susidaryti savąją.
Taigi, atsargiai vertinkime mums pateikiamą informaciją, aklai netikėkime viskuo, kas yra sakoma ir, logiškai įvertindami pateiktus
argumentus, susidarykime savo nuomonę, kurią galų galiausiai išreikšime artėjančiame referendume.