Bernardinai.lt
Šiandien prisimename tą dieną, kai prieš šimtą dešimt metų lietuvių tauta atgavo teisę į raštą. Anuomet Prūsų Lietuvoje leistų ir slapta į Didžiąją Lietuvą knygnešių gabentų laikraščių redaktoriai ginčijosi, ar verta pasinaudoti tokia caro malone. Keturis dešimtmečius buvo varžomas žodis, bet dvasia liko laisva. Visiems buvo aišku, kad mainais už leistą lietuvišką raštą teks atsiduoti cenzoriaus valiai. Tačiau baimintasi ne tik cenzūros, prie kurios galima prisitaikyti, kurią galima išmokti apeiti. Žandarų persekiotos spaudos rašytojams didžiausiu pažeminimu galėjo tapti švelnus caro valdžios raginimas rašyti taip, kaip dera.
Ar šiandien nesusiduriame su panašia problema? Tiesa, mūsų viešojoje erdvėje vis dažniau primygtinai skambantį raginimą rašyti ir mąstyti „teisingai“ arba „jausti atsakomybę“ bandoma pateikti supakavus į „valstybinio mąstymo“ apvalkalą, kuris dar apklijuojamas informacinių karų bei kovos su priešo propaganda etiketėmis. Tai vertinčiau kaip siekį žiniasklaidą ir viešąją erdvę paversti valstybės gyvenimo dalimi. Negerbdami privačios erdvės, o viešąją pajungdami „teisingiems“ reikalavimas, mes gana greitai ir nesunkiai atsakysime į klausimą: „Kas nusprendžia, kokios mintys visuomenei reikalingos, o kokios ne?“ Demokratija atsakymo į tokius klausimus ne tik neranda, bet ir neieško. Atrodo, kad dainelės „Pagamintas SSSR“ išsigandome vien todėl, kad ji apie mūsų mąstymą atskleidė pernelyg daug tiesos.
Šiandien viešosios erdvės dėmesio centre atsidūrę informaciniai karai ir Lietuvos kaip Kremliaus propagandos aukos įvaizdis tėra skaudžiai nevykusios metaforos. Tačiau jeigu tokių metaforų nebūtų, kas nors panašaus tikrai jau būtų išgalvota. Rinkimų išvakarėse politikai savo šalininkus pirmiausia telkia bandydami užtemdyti sveiką protą ir užvaldydami jausmus. O baimės akys plačiausios. Dėl vienadienės naudos aukojamos principinės demokratijos nuostatos. Baisoka, kad šiandien Lietuvoje aktualiai skamba ciniški nacių ideologo žodžiai: „Žmones visada galima palenkti vadovų norams. Tai visai paprasta. Tereikia jiems paaiškinti, kad jie puolami, pasmerkti pacifistus už jų patriotizmo stygių ir valstybei keliamą grėsmę. Tai vienodai veikia visose šalyse“.
Nors esama ženklų, kad Lietuvos viešoji erdvė yra gerokai sveikesnė, o sovietmečio propagandos užgrūdinti žmonės atsparesni, negu mėginama teigti. Taip, rusų kalba transliuojančių televizijos kanalų žiūrimumas per dešimtmetį gerokai išaugo. Bet prieš reikalaudami juos uždrausti, pažvelkime į televizijos rinkos ir televizijos žiūrėjimo įpročių pokyčius. Dar ne taip seniai paskelbęs žinią trim televizijos kanalais galėjai būti tikras, kad ji pasieks gyventojų daugumą. Šiandien didžiąją rinkos dalį užima nišiniai kanalai, daugmaž tiksliai žinantys savo žiūrovų poreikius ir skonį. Nepamirškime, kad televizijos žiūrima mažiau, jaunesnė ar labiau išprususi auditorija migruoja į kitus informacijos srautus. Vertindami Rusijos televizijos grėsmę, pirmiausia turėtume ją rimtai analizuoti bendrame informaciniame kontekste, o tik paskui skambinti pavojaus varpais. Sovietmečio nostalgijos ir naujojo patriotizmo dermė ant Vilniaus Žaliojo tilto man atrodo pavojingesnė už banalias frazes raudonai nudažytame ekrane. Beje, pažvelgę į radijo rinką, turėtume nusišypsoti: per „grėsmingą“ Rusijos televizijos kanalų plėtros dešimtmetį rusiškų radijo stočių klausomumas sumažėjo. Pakako iš Vilniaus gatvių išprašyti mikroautobusus…
Žinoma, ginčuose dėl žmonių atsparumo priešo propagandai politikai visada turės savų argumentų, kurių „svariausias“ – tauta renka ne tuos, kurie to verti. Tačiau nepamirškime, kad per 2012 m. Seimo rinkimus Paleckio frontininkus parėmė pustrečio karto mažiau rinkėjų negu 2008 m.
Didesnį pavojų mūsų viešajai erdvei šiandien kelia ne priešo propaganda, bet kova su ta propaganda, kuria prisidengus galima auklėti neteisingai mąstančius, o nepasiduodančius perauklėjimui skelbti tautos priešais. Taip neišvengiamai tirpdome visuomenės tarpusavio pasitikėjimą pamiršdami, kad vienybės prievarta neįdiegsi. Menka paguoda, kad tokio nuopuolio priežasčių galima ieškoti Vakarų pasaulio susvetimėjime, ne tik pas mus gilėjančiose elito ir visuomenės prieštarose, politikos profesionalėjime. Dar prisiminkime menką Lietuvos vadinamojo elito dėmesį socialinės atskirties, skurdo ar korupcijos mažinimui ir galėsime nesunkiai paaiškinti, kodėl tiek daug aplinkui sergančiųjų trečiojo asmens sindromu. Šią negalią reikėtų kildinti iš vadinamojo trečiojo asmens efekto – manymo, kad aš ar Jūs labai nesunkiai pastebime medijų skleidžiamą propagandą, tačiau ta propaganda mirtinai pavojinga kitiems, tretiesiems asmenims.
Šiandien Lietuvoje informacinių karų pakaitintas trečiojo asmens sindromas žodžio ir minties laisvę grasina paversti visuomenės priešu. Pamirštame išmintingus John‘o Stuart‘o Mill‘io žodžius: „… net jeigu pripažintasis požiūris ne tik teisingas, bet ir visa tiesa, kol nebus leista smarkiai ir nuoširdžiai jo ginčyti ir kol tai nebus iš tikrųjų daroma, tol dauguma šį požiūrį pripažįstančių žmonių laikysis jo kaip prietaro, menkai suprasdami ar jausdami jį grindžiančius racionalius argumentus“.
Trečiojo asmens sindromas Lietuvoje grasina įsukti „tylos spiralę“. Kai viešojoje erdvėje galime girdėti tik „teisingas“ nuomones, norinčiųjų prieštarauti vis mažėja. Beje, Karaliaučiuje studijavusi „tylos spiralės“ teorijos autorė Elisabeth Noelle-Neumann didelę savo ilgo gyvenimo dalį pašventė aiškinimuisi, kodėl Vokietijoje kadaise nugalėjo nacizmas. Atrodo, kad daugumai žmonių svarbiau išlikti minios dalimi, o ne pasakyti savo nuomonę.
Kol kas mūsų pačių paskelbtame informaciniame kare su Rusija galime skaičiuoti tik savas aukas. Jeigu ir toliau mūsų politikos arsenale bus svyruojama tik tarp raginimų žiniasklaidai bet kokią informaciją pateikti per pozityvą, siūlymų uždrausti „priešo propagandos kanalus“ ir tyčiotis iš oponentų, galime neabejoti, kad pralaimėsime ne tik vakardienos propagandos mūšį, bet ir visą informacinį karą. Nesinorėtų, kad taip būtų. Kremliaus propagandos mašina nesunkiai pasiekia savo tikslą – primeta sau, o ne mums naudingas žaidimo taisykles. Lietuvoje šiandien visos jėgos telkiamos į sovietiniu pavyzdžiu veikiančios savos propagandos mašinos konstravimą.
Pirmasis žingsnis šiame kelyje yra drausti. Ar tauta, kuri kadaise keturis dešimtmečius kentė rašto priespaudą, išdrįs pati tapti engėja? Antrasis žingsnis – papirkti žiniasklaidą. Esama duomenų, kad penki nuošimčiai valdžios įstaigų išlaidų tenka viešinimo paslaugoms pirkti. „Žmonių sielų inžinierių“ vaikai ir anūkai šiandien noriai ieško sau šeimininkų.
Staiga diktatūros užpultos demokratinės valstybės dažniausiai pralaimi pirmąjį karo tarpsnį. Tironas visada geriau sugeba sutelkti jėgas, priverčia didelius būrius be jokio noro kilti į mūšį. Tačiau užsitęsus konfliktui, atsiskleidžia demokratinės valstybės stiprybė. Jos piliečiai nevaromi stoja į kovą, nes supranta, ką gina. Ko nepasakysi apie diktatorių sutelktas kariaunas.
Informaciniuose karuose demokratinės valstybės ir diktatūros kovoja skirtingais ginklais. Ir tik iš pirmo žvilgsnio tiesos žodis prieš propagandą atrodo bejėgis. Šiandienos informacinis konfliktas su Maskva Lietuvai yra išbandymas – tenka atsakyti į klausimą, kiek per ketvirtį amžiaus tapome demokratiška valstybe ir kiek pasitikime savo piliečiais.
Gal pamenate, kaip 1991 m. pradžioje daugelis einančiųjų neseniai pavadinimą pakeitusiu Gedimino prospektu artėdami link pastato, kur šiandien įsikūręs Konstitucinis teismas, nejučia pereidavo į kitą gatvės pusę. Name buvo įsikūręs „Jedinstvos“ štabas, po arkomis stovėjo stalai su išdėliotais atsišaukimais ir naujausiais „Tarybų Lietuvos“ laikraščio numeriais, kurių niekam nebuvo galima įsiūlyti. O vadinamoji „kaspervizija“ anuomet buvo „įtakingas“ televizijos kanalas. Tai buvo metas, kai prieš Lietuvą iš tikrųjų buvo paskelbtas pats didžiausias informacinis karas.
Baigti norėčiau ne išvadomis. Pacituosiu vieną iš Jungtinių Amerikos valstijų kūrėjų Benjaminą Frankliną. „Tie, kurie mainais už saugumą yra pasirengę aukoti laisvę, nėra verti nei laisvės, nei saugumo“.
Gintaras Aleknonis yra Mykolo Romerio universiteto profesorius. Šis pasisakymas skirtas 2014 gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos Seime rengtai konferencijai „Nacionalinis saugumas, demokratija ir žiniasklaida. Kovai dėl protų“.