Pelė pažvelgė pro plyšį sienoje ir pamatė, kaip ūkininkas ir jo žmona atidaro maisto pakuotę ir kažką daro su jos turiniu.
–Koks tai maistas, kas tai galėtų būti? – smalsavo pelė.
Staiga ji suprato, kad tai spąstai pelėms.
Bėgdama per ūkininko kiemą, pelė perspėjo visus:
– Namuose yra pelių spąstai! Namuose yra pelių spąstai!
Višta atsisuko, pakėlė galvą ir tarė:
– Pele, aš galiu pasakyti, kad jums, pelėms, tai yra rimtas rūpestis, bet man tai neturi jokios įtakos. Manęs tai negali jaudinti.
Pelė atsisuko į kiaulę ir sušuko jai:
– Namuose yra pelės spąstai! Namuose yra pelės spąstai!
Kiaulė užjautė pelę, bet pasakė:
– Aš labai apgailestauju, ponia Pele, bet nieko negaliu padaryti, kaip tik melstis. Būkite tikra, kad esate mano maldose.
Pelė atsisuko į karvę ir pabandė perspėti ją:
– Namuose yra pelės spąstai! Namuose yra pelės spąstai!
Karvė nesureagavo:
– Oho, ponia Pele. Atsiprašau, bet tai visai ne mano reikalas.
Taigi, pelė grįžo į namus, nuleidusi galvą ir nusiminusi supratusi, kad tik jai vienai ūkininko pastatyti pelių spąstai yra pavojus.
Tą pačią naktį ūkininko namuose pasigirdo pelių gaudyklės, į kurią pateko grobis, garsas. Ūkininko žmona puolė žiūrėti, kas pateko į spastus.
Tamsoje ji nepamatė, kad tai nuodinga gyvatė, kurios uodegą prispaudė spąstai. Gyvatė įgėlė ūkininko žmonai. Ūkininkas nuvežė ją į ligoninę, iš kurios ji grįžo namo labai karščiuodama.
Visi žino, kad karščiuojant padeda šviežia vištienos sriuba, todėl ūkininkas atsinešė savo kirvį į ūkio kiemą, kad nukirstų vištai galvą ir išvirtų sriubą. Tačiau jo žmonos liga tęsėsi, todėl draugai ir kaimynai atėjo pasėdėti prie jos ištisomis paromis. Norėdamas juos pamaitinti, ūkininkas papjovė ir kiaulę.
Ūkininko žmona nepasveiko; po kelių dienų ji mirė. Tiek daug žmonių atėjo į jos laidotuves, kad ūkininkas paskerdė ir karvę, kad užtektų mėsos gedulingiems pietums.
Pelė su giliu liūdesiu į visa tai žiūrėjo pro savo plyšį sienoje…
Taigi, kai kitą kartą išgirsite, kad kas nors susiduria su problema ir manote, kad tai jūsų neliečia, atminkite: kai gresia pavojus vienam iš mūsų, pavojus gresia mums visiems. Mes visi dalyvaujame šioje kelionėje, vadinamoje gyvenimu. Turime matyti vienas kitą ir stengtis padėti, nebūti abejingi. Kiekvienas iš mūsų yra gyvybiškai svarbus kito žmogaus gyvenimo kelyje.
Gražaus visiems galbūt jau paskutinio savaitgalio be komendanto valandos ar ypatingosios padėties!
Parengta pagal theroderdarlington.uk