Kai man buvo penkeri, gydytojai man įtarė tuberkuliozę. Mane išvežė į sanatoriją, kur be tėvų praleidau daugiau nei pusę metų. Tėvai, žinoma, atvažiuodavo aplankyti, kai tik galėdavo, bet sanatorija buvo toli, o abu tėvai dirbo.
Iki šiol atsimenu, kaip užsidaro dideli metaliniai vartai, ir mama su tėčiu nueina, kažkaip keistai sumažėję ir sukumpę. Stora sanitarė su juodais ūsiukais po nosimi mane laiko už rankos, skaudžiai suspaudusi, kad nebėgčiau jiems iš paskos, ir saldžiu balsu kažką kvailo meluoja. Kad čia man bus labai gera ir kad aš turėsiu daug naujų draugų.
Apie vaikų paėmimus iš šeimos: galima turėti kad ir pačių geriausių ketinimų, bet tokiu būdu jūs to vaiko negelbstite. Anaiptol. Tokiu būdu jūs sukuriate tam vaikui pragarą žemėje. Gal net visam likusiam jo gyvenimui.
Kas tam vaikui nutinka? Tiesiog – kažkas nutrūksta. Kažkuri spyruoklytė. Nepataisomai. Nebelieka tikėjimo žmonėmis. Nes pasaulis tave išdavė! Visas pasaulis, be išimties. Lieka amžina įtampa ir įtarumas. Tokio vaiko jau niekas neprisijaukins, nors jis ir atrodys klusnus, mandagus ir besišypsantis.
Mušti vaikus yra blogai. Dar blogiau tai veidmainiškai vadinti auklėjimu. Mušama, kad palaužtum, padarytum klusniu savo valios vykdytoju, o ne kad išauklėtum. Įstatymas, saugantis vaikus, yra gyvybiškai būtinas. Bet turi būti ir kitų būdų padėti vaikui, nes šitoks paėmimas iš šeimos yra visiškai psichopatiškas ir nežmoniškas. Ir toks pats veidmainiškas, kaip tas auklėjimas mušimu.
Pasaulyje pilna niekam tikusių žmonių, kuriems žūtbūt reikia pademonstruoti savo galią – kad nesijaustų visiškais nevykėliais (kokiais iš tiesų ir yra). Kaip ta klasikinė sovietmečio valytoja, kasdien aprėkianti įstaigos lankytojus. Na, jie ir demonstruoja tą galią – šeimoje, darbovietėje, visur, kur tik įmanoma. Galios žaidimai. Vienas nevykėlis muša savo vaiką – tiesiog todėl, kad turi galios jį mušti. Kitas nevykėlis jį iš jo ir atima – tiesiog todėl, kad turi galios jį atimti.
Įstatymų leidėjams reikėtų nepamiršti, kad nemenką visuomenės dalį sudaro asmenys, visą gyvenimą balansuojantys tarp kvailumo ir pamišimo. Ir jei tokiems pasitaikys bent menkiausia proga pademonstruoti savo galias, pažeminti silpnesnį, jie tai tikrai padarys. Tai potencialūs gulagų ir aušvicų prižiūrėtojai. Todėl kiekviename įstatyme turėtų būti nuo tokių žmonių apsaugantys saugikliai. Atsakomybė už įgaliojimų viršijimą. Gal net atsakomybė už aklą, mechanišką įstatymo laikymąsi, nepaisant žmoniškumo principo.
Ir jokios medinės socialinės reklamos čia nepadės, tai tik kvailas pinigų švaistymas. Nes diagnozė aiški. Mes visi sergame.
Nemeile – kaip tame Zviagincevo filme.