Bernardinai.lt
„Kalinių pernai buvo tiek daug, kiek dar nėra buvę nuo pat 2002 metų, kai įsigaliojo Baudžiamasis kodeksas. Pagal visą nusikalstamumo struktūrą pas mus įvykdoma mažiau nusikaltimų negu Vakarų šalyse, bet turime daugiau kalinių. Lygtinis paleidimas taip pat taikomas vis rečiau dėl šiek tiek nepavykusios reformos“, – kalėjimų ir pataisos namų sistemos problemas vardija ir stereotipus apie kalinius griauna teisės mokslų daktaras, kriminologas Gintautas Sakalauskas. Pasak jo, pavojingiausi nusikaltėliai sėdi ne už kalėjimo grotų, o vaikšto laisvėje, todėl laikas atsisakyti stereotipų ir keisti požiūrį į bausmę atliekančius žmones.
2013 m. rugsėjo duomenimis, laisvės atėmimo vietų įstaigose bausmę atliko 8 549 nuteistieji, iš jų – 26 proc. nuteistųjų dirba pataisos įstaigose ir valstybės įmonėse, jose atlikdami įvairius medžio, metalo apdirbimo, siuvimo ir kitus darbus. Už pataisos įstaigos ribų dirba 144 asmenys. Ką sako šie skaičiai, ar ketvirtadalis dirbančių nuteistųjų yra pakankamas rodiklis?
Žiūrint su kuo lyginsime. Jeigu lyginsime pastarųjų penkiolikos metų Lietuvos kontekste, tai jis yra normalus, nes toks visada buvo, o palyginti su kitomis šalimis, tai, žinoma, yra labai mažas skaičius. Čia dar reiktų pridurti, kad iš tų ne visų 30 proc. tik pusė, t. y. 15 proc. dirba tikrą gamybinį darbą. Kita pusė atlieka ūkio darbelius – kažką plauna, tvarko aplinką. Tai yra mažai. Žinoma, nebūtina iškart lygintis su Skandinavija, bet palyginus su ta pačia Lenkija matome, kad joje dirba bent pusė nuteistųjų.
Kalinių pernai buvo tiek daug, kiek dar nėra buvę nuo pat 2002 metų, kai įsigaliojo Baudžiamasis kodeksas. Tas skaičius labai ryškiai ėmė augti po 2008 m. krizės daugiau dėl kultūrinių priežasčių nei dėl nusikalstamumo didėjimo. Daugelyje šalių pastebima, jog prasidėjus ekonominei krizei teismai baudžia griežčiau, bausmės ilgėja, dažniau taikomas įkalinimas ir ne todėl, kad daugėja nusikaltimų, bet todėl, jog netiesiogiai ieškoma tam tikrų atpirkimo ožių. Žmonės, pažeidžiantys įstatymus, stipriau gauna per galvą dėl krizės.
Tokio didelio laisvės atėmimo vidurkio, koks jis buvo pernai, Lietuvoje dar niekad nėra buvę netgi iki naujojo Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo. Dabar vidurkis yra apie septyniasdešimt mėnesių.
Kalbant apie bendrą kontekstą, jis iš tiesų yra labai nepalankus, nes kalinių skaičiaus didėjimas labai neigiamai atsiliepia visai vadybai ir įkalinimo įstaigų organizavimui. Taip pat nebėra jokio išorinio spaudimo ką nors šioje srityje keisti. Dar prieš dešimt metų spaudimas, tarkime, iš Europos Sąjungos buvo gana stiprus, o dabar netgi blogėjant kankinimų prevencijos komiteto išvadoms, kurios kasmet yra vis prastesnės, niekas nesikeičia.
O problemos yra įsisenėjusios, nėra lengva jas spręsti, ir visa tai man primena vis labiau pelkėjančio ežero įvaizdį. Plika akimi matau, kad situacija blogesnė nei buvo prieš penkerius ar šešerius metus. Daugiau kalinių, visuomenė pasidariusi kritiškesnė ir vis daugiau klaidinamų žiniasklaidos istorijų, pavyzdžiui, apie telefoninius sukčius, kur kaliniai padaryti kalti dėl to nusikalstamumo. Aišku, yra tuo užsiimančių kalinių, bet jų absoliuti mažuma. Arba balsų pirkimo istorija per Seimo rinkimus, į kurią įsitraukė keli žmonės, o tai vis tiek sustiprino neigiamą visuomenės įvaizdį apie kalėjimą ir kalinius. Straipsniai, pasirodantys apie užsienio šalių kalėjimus, kur sakoma, kad užsienyje jie kaip viešbučiai, o tokius nori kurti ir Lietuvoje, man rodos, tik dar labiau erzina žmones. Visa tai sukuria labai nepalankias sąlygas visokioms žmogiškesnėms reformoms.
Blogai bendrą kontekstą veikia ir niekaip neprasidedanti kalėjimų renovacija. Jau kuris laikas žadama statyti naujas įkalinimo įstaigas, bet jos vis nepradedamos statyti, nes dar nelaimėti konkursai arba randama kitų priežasčių. O kol nėra naujų pastatų, niekas nedaroma ir senuosiuose. Jie nerenovuojami, į juos neinvestuojama.
Vis daugėja kalinių ir tampa vis sunkiau užtikrinti darbo vietas. Atrodo, nuo ko pradėti spręsti tokią problemą? Ar reformuojant bausmių taikymą, mažinant trukmę, ar stiprinant lygtinio paleidimo sistemą, ar diegiant daugiau darbo vietų?
Man atrodo, kad čia yra du susiję, bet skirtingi dalykai. Pats įkalinimas taikomas per daug dažnai. Pagal visą nusikalstamumo struktūrą pas mus įvykdoma mažiau nusikaltimų negu Vakarų šalyse, bet turime daugiau kalinių. Lygtinis paleidimas taip pat taikomas vis rečiau dėl šiek tiek nepavykusios reformos. Bet kuriuo atveju netgi ir taikant trumpesnį įkalinimą ir dažnesnį lygtinį paleidimą, kalinių mes visada turėsime, ir tada kyla klausimas, ką jie turėtų veikti.
Man atrodo, labai daug priklauso nuo administracijos, kuri turi ieškoti ir rasti nišą, ką žmonės ten galėtų daryti, sukurti jiems tinkamą infrastruktūrą, pasiūlyti gamybinį darbą. Žinau, kad kai kuriose įstaigose tai yra daroma, tačiau kitur, atrodo, trūksta noro kažką keisti. Gal iš tiesų yra per daug problemų, visi mato, kad jas spręsti labai sunku, ir niekas nesiima, o plaukia pasroviui.
Aš ieškočiau nišų, ką tie žmonės galėtų konkrečiai daryti ir kaip sukurti infrastruktūrą, kuri leistų gaminti kažką, kas turėtų tam tikrą paklausą ir būtų užtikrintos normalios darbo sąlygos bei darbo užmokestis. Dabar kolonijose veikia apgriuvusios gamyklos su pasenusiais įrengimais, nepritaikytais šiuolaikinei gamybai.
Kokios būtų galimybės į kalinių įdarbinimą įtraukti verslą?
Būtų įmanoma, bet tam reikia didelio socialinio jautrumo, nes iš to verslo nepadarysi. Kad ir kokia būtų gamyba, ji niekada neduos didelio pelno. Reikia daug investuoti į kalinius, nes nemaža jų dalis arba nemoka, arba nenori dirbti, arba yra priklausomi, arba nepatikimi. Reikia juos apmokyti, paruošti, motyvuoti, susitaikyti, kad galbūt nuteistasis kurią nors dieną staiga neateis į darbą. Žinant tikslą, jog darbo paskirtis kalėjime yra integracija ir žmogaus pratinimas normaliam gyvenimui laisvėje, visa tai, man atrodo, yra pateisinama, bet verslui, orientuotam vien į pinigus, aišku, tai nėra patrauklu. Kartais sakoma, kad nuteistieji yra pigi darbo jėga. Ji galbūt ir pigi, bet tikrai nėra paprasta. Tokiai gamybai vykdyti reikia daug socialinės kompetencijos.
Pavyzdžiui, suomiai yra atidavę kolonijoms automobilių numerių gamybą. Kadangi numerių nuolat reikia, vyksta nenutrūkstamas verslas. Lietuvoje yra bandymų nustatyti, kad valstybės įstaigos pirktų tam tikrą dalį produkcijos iš įkalinimo įstaigų, tačiau, kiek žinau, realiai sistema neveikia.
2013-ųjų spalio pabaigoje kovojant su telefoniniais sukčiais buvo nutarta įdiegti pataisos įstaigoje skambučių blokavimo įrangą. Galbūt domėjotės, kaip ji pasiteisina? O gal jėgas sutelkiame visai ne ten, kur reikėtų? Gal verčiau reikėtų stiprinti socialines programas, kurios padėtų nuteistiesiems keisti elgesio įpročius ir supratimą?
Ryšio blokavimo sistemos – parodomieji žingsniai, nekeičiantys situacijos iš esmės. Galima perdažyti pastatą ir tikėtis, kad žmonės jame ims dirbti geriau, bet taip nebus. Man, kaip tyrėjui, atrodo, kad daug tokių problemų, kaip mobiliųjų telefonų naudojimas, būtų galima išspręsti, jei tam užtektų valios. Tiesiog jos nėra ir orientuojamasi į antraeilius dalykus.
Kankinimų prevencijos komiteto nariai, atėję į įkalinimo įstaigas, sako, kad visų pirma labai svarbi bendra atmosfera. Į ją turėtų būti sutelktas dėmesys, o ne į techninius sprendimus.
Ar veiksmingos dabar taikomos socialinės reintegracijos programos?
Tai, kad dabartinės programos negali veikti, matyti jau vien jas paskaičius. Dalis adaptacijos ir integracijos programų tėra teisės normų perskaitymas kaliniams, supažindinimas, kas parašyta Konstitucijoje ir Baudžiamosios teisės kodekse. To klausytis net teisės studentams būna nuobodu. O kas iš to, kai tai pasakojama kaliniams? Jiems reikia visai kitų dalykų. Žmonės nėra kvaili – kaip ir visi, jie jaučia kokybę arba jos trūkumą ir tiesiog tuo nesinaudoja. Labai dažnai jie nedalyvauja ne todėl, jog nenori keistis, o todėl, kad mato, jog jiems siūlomi užsiėmimai yra nekokybiški, formalūs ir tik parodomieji.
Yra pavienių veikiančių pavyzdžių, tarkime, narkomanų reabilitacijos programa Vilniaus pataisos namuose. Bėda ta, kad programa įtraukia tik keliasdešimt žmonių iš keleto šimtų.
Vienas gerų pavyzdžių – Carito su Lietuvos kalinių draugija septintus metus vykdomas nuteistųjų integracijos projektas. Jo metu pradedama dirbti su kaliniais dar jiems esant įkalinimo įstaigoje, ruošiama lygtiniam paleidimui, ir tada toliau dirbama su jais, jau išėjusiais į laisvę. Tas modelis visai neblogai veikia.
Kalbant apie kitas šalis, man atrodo, trumparegiška mėginti perimti tam tikrus receptus, veikiančius kitose šalyse, kurie gali visai neveikti pas mus. Man atrodo, kad svarbiausias yra požiūris į žmogų – kad dirbdami kalinių globos draugijoje ar įkalinimo įstaigoje darbuotojai matytų savo darbo tikslą kaip kalinčio žmogaus sėkmingą tolesnį gyvenimą visuomenėje ir jo orumo išsaugojimą, kad matytų žmoguje ne sukčių, ne degradą, bet asmenį, turintį teisę gyventi visuomenėje.
Nuo 2007 m., kai Lietuvoje pradėta taikyti probacijos sistema, 3 iš 4 nuteistųjų sėkmingai baigia probacijos programą. Teisingumo ministras Juozas Bernatonis patenkintas rezultatais, vykdomu individualiu darbu su nuteistaisiais, taikomomis elgesio kontrolės priemonėmis ir naujomis resocializacijos formomis. Kaip Jūs vertinate dabartinę Lietuvos probacijos sistemą?
Kad probacija įsibėgėja, sako tik už jos vykdymą atsakingi žmonės. Galima juos suprasti, nes jie atsakingi ir nenori pripažinti, kad padėtis nenormali. O iš tiesų probacija labai sunkiai skinasi kelią. Tiek mažai probacijos, kiek yra dabar, nebuvo Lietuvoje niekada, netgi iki priimant naująjį probacijos įstatymą. Tai tam tikras paradoksas. Lygtinai paleidžiama vis mažiau žmonių, bausmės vykdymas atidedamas vis rečiau. Kaip mokslininkas galiu pasakyti, kad probacijos „įsibėgėjimas“ yra melas. Suprantu politikus, kurie nori kažkaip apginti savo sritį ir parodyti, jog yra geriau nei iš tiesų.
Šiuo atveju problemiška tai, jog neišeina apkaltinti arba suversti atsakomybės kam nors vienam. Pati sistema sukurta visai logiška: veikia nepriklausomos komisijos, kurias palankiai vertina net užsienio ekspertai. Komisijos įvertina riziką, pasižiūri, kas tas žmogus, kaip jis galėtų gyventi laisvėje, ir tada priima sprendimą, kurį tvirtina teismas. Vėlgi atrodo logiška, jog teismas yra teisėtumo garantas. Tačiau viskas pasibaigia tuo, kad komisija atmeta dalį prašymų, nes mano, jog rizika per didelė, o teismas atmeta dar pusę komisijos atrinktų atvejų. Galiausiai išeina, kad lygtinis paleidimas pritaikomas tiktai labai mažai daliai nuteistųjų.
Teismai ypač vengia rizikos, bijo galimų skandalų, jog paleido kažką, kas vėl nusikalto. Kita vertus, ne vien teismai priima sprendimus, be to, yra sąlygos, kurias nuteistieji turi įvykdyti, kad būtų lygtinai paleisti. Šis atsakomybių kompleksas ir nesuveikia.
Atrodo, kad viena iš priežasčių, kodėl probacijos sistema stringa, yra perdėta visuomenės reakcijos baimė ir jos pačios agresyvumas.
Manyčiau, kad teismų lygmeniu ši baimė yra viena pagrindinių priežasčių. Be to, pasikeitus teisinei bazei teismai nelabai susistygavo, kam kokias bausmes taikyti.
Pagal visą teoriją sakoma, kad lygtinis paleidimas turėtų būti orientuotas pirmiausia pagal asmenį – jo elgesį, perspektyvą, integracijos siekį. Tad nusikaltimo sunkumas lieka antroje vietoje. Bet štai teismai dažnai sako, kad padarytas nusikaltimas sunkus, ir už tai nepaleidžia jo lygtinai – tai reiškia, jog antrą kartą baudžiama už nusikaltimo sunkumą. Tai grynai susistygavimo klausimas šalia baimės susilaukti neigiamų vertinimų.
Net jeigu lygtinai būtų paleidžiama tiek pat žmonių, kiek buvo prieš trejus metus, vis tiek turėtume per daug kalinių. Tai tik viena iš sudėtinių dalių, kuri neišsprendžia visos problemos iš esmės.
Kalbant apie problemas susidaro įspūdis, kad kalėjimų sistema yra kaip didelis pūlinys, kurį baisu pajudinti ir kuris tik auga. Nuo ko šioje situacijoje pradėti „dezinfekciją“?
Perpildyti kalėjimai pirmiausia yra kultūros klausimas. Sovietinėje sistemoje kalėjimo buvo labai daug, todėl Lietuvos kultūroje įprasta bausmę įsivaizduoti pirmiausia kaip įkalinimą. Dabar Seime užregistruota begalės įstatymo projektų, kuriais siūloma už smulkiausius nusižengimus bausti įkalinimu, nes Seimo nariams atrodo, kad išspręsti tam tikras problemas galima tik žmogų įkalinant. Tad čia akivaizdžiai pirmiausia yra kultūros dalis, o keisti kultūrą – ilgai užtrunkanti ir daug darbo reikalaujanti dezinfekcija. Bet kurioje srityje, kur kalbame apie tam tikrą totalitarinę instituciją, yra panašios problemos. Tos pačios psichiatrinės ligoninės ar globos namai – visur reformos vyksta labai labai sunkiai. O šiuo atveju įkalinimas yra pati totalitariškiausia ir griežčiausia forma, ir ten pokyčiai labiausiai priklauso nuo pokyčių visuomenėje.
Įkalinimo taikoma daug, jis yra ilgas, lygtinai paleidžiama mažai žmonių, o nubaustieji dažniausiai desocializuojasi dar labiau nei iki tol. Tai problemos, užsukančios ratą, iš kurio sunku išeiti. Juolab kad ir pati visuomenė yra labai stereotipiškai mąstanti, pilna baimių, pasikliaujanti žinojimu ir neteisingai įsivaizduojanti kalinius.
Ši tema sunki ir politikams, nes jie žino, kad iš rinkėjų visada gaus tik minusus. Esant tokiems stereotipams kiekvienam politikui sakyti, kad būtina priimti švelnesnius įstatymus, reikia drąsos ir brandos. Tokių politikų Lietuvoje yra nedaug.
Tačiau yra ir gražių pavyzdžių, tarkime, Estija, patyrusi tą pačią okupaciją ir totalitarizmą. Jie turėjo panašų skaičių kalinių, tačiau ten pažanga daug spartesnė nei Lietuvoje. Jie jau įrengė keletą naujų įstaigų, žmonės žvelgia į savo darbą humaniškiau. Klausimas, kodėl Estijoje tai pavyksta, o pas mus ne?
Kokie būtų tie gajausi stereotipai, kuriuos vertėtų paneigti?
1. Kad kaliniai yra pavojingi. 2. Kad žmogaus nusikalstamas elgesys yra įgimtas. 3. Kad jie tingi ir nenori dirbti. 4. Kad jie nenori integruotis. 5. Kad jeigu žmogaus jau vieną kartą nužudė, tai būtinai nužudys ir vėl, nors tai yra itin retas atvejis. 6. Kad kalėjimuose klesti subkultūra, kurios laikomasi ir išėjus į laisvę.
Tačiau ar galima vadinti stereotipu, kad kaliniai pavojingi? Juk į kalėjimą pateko ne už gerus darbus.
Visada daug daugiau nusikaltėlių yra laisvėje ir pavojingiausi ne tie, kurie kalėjime, bet tie, kurie vaikšto laisvėje. Už negerus darbus į kalėjimą patenka labai maža dalis žmonių. Kiti, geriau išsilavinę, gudresni, turintys užnugarį, moka išsisukti. Netgi už pačius sunkiausius nusikaltimus į kalėjimą patenka labai maža dalis žmonių. Taip, dalis jų yra pavojingi, dalis žmonių iš tiesų tiek dezintegruoti, jų negalima paleisti į laisvę. Tačiau tokių kalinių yra vienas ar du procentai. Visi kiti yra normalūs žmonės, kurie ten pateko, atlieka bausmę, ir visuomenės tikslas nėra juos kankinti, bet galvoti, kaip jie galėtų išeiti į laisvę.
Pasakysiu paprastą pavyzdį. Lietuvoje per metus į laisvę išeina 150 už nužudymą nuteistų asmenų. Vadinasi, beveik kas antrą dieną į laisvę išeina žmogžudystę padaręs žmogus. Jie išeina ir toliau gyvena, nepuola vėl žudyti. Jeigu taip būtų, mes kas antrą dieną girdėtume apie buvusio kalinio padarytą žmogžudystę. Tokių atvejų pasitaiko, bet labai retai, kokį kartą per porą metų.
Per metus būna nuteisiama apie 30 000 asmenų. Iš jų maždaug 10 proc. yra kaltinami nebe pirmą kartą. Tai reiškia, kad iš 30 tūkst. 27 tūkst. žmonių kaltinami pirmą kartą. Todėl ir sakau, jog pavojingiausi žmonės yra ne išėję iš kalėjimo, o tie, kurie dar niekada nebuvo teisti.
Kitas stereotipas – kad kaliniai nenori dirbti. Kai įkalinimo įstaigose atlikome tyrimą, kaliniai sakė, kad jie nori dirbti, bet darbo niekas neduoda. Administracijos paklausę sulaukėm atsakymo, kad nuteistieji dirbti nenori, o darbo būtų. Iš dalies teisūs ir vieni, ir kiti, bet teisesni yra kaliniai, nes darbas nelygu darbui. Jeigu žmogus turi dirbti prie senų staklių žiemos metu šaltose patalpose ir už tai gauti 300 Lt per mėnesį, iš kurių pusė paimama apmokėti žalai ir kaupti išėjimui, tai aišku, kodėl jis turi dirbti? Joks normalus žmogus nedirbs tokio darbo. Kita vertus, lengva pasakyti – štai jie nenori dirbti. Netgi tokiomis blogomis sąlygomis didesnė dalis nuteistųjų dirbtų, jei jiems pasiūlytų.
Vokietijos Konstitucinis Teismas yra pasakęs, kad darbas įkalinimo įstaigoje turi tarnauti žmogaus integracijos tikslui. Tai nėra totalitarinė sistema kaip sovietmečiu, kur žmonės buvo išnaudojami. Demokratinėje teisinėje valstybėje išnaudoti žmonių negalima, jeigu jis dirba, tai turi dirbti tokiomis sąlygomis ir gauti tokį atlyginimą, kad pamatytų, jog galima dirbti ir užsidirbti. Tai yra jo integracijos priemonė.
Dar vienas stereotipas – nusikaltėlis nenori keistis, jo charakteris yra įgimtas. Neurobiologiniai smegenų tyrimai rodo, kad net žmogaus smegenų jungtys keičiasi nuo socialinės aplinkos, jog socialinė aplinka veikia net žmogaus biologiją. Vadinasi, mokslas paneigė įgimto nusikaltėlio mitą, kad žmogus gimsta su tam tikrais nusikaltėlio genais ir yra nepataisomas.
Parengė Monika Midverytė OFS