Gintautas Vaitoška: Ar norėtumėte pamatyti, kaip jos atrodo nuogos?

Pro Patria

Sakysite – koks čia kliedesys? Bet reikalas tas, kad, kaip dabar tapo įprasta Europos Sąjungoje, į kokius nors gražiai skambančius dokumentus įpakuojama ir „translytinė dovanėlė“. Panašiai, jei kas pamenate, kaip sovietiniais laikais, kai knygyne norint nusipirkti knygą, neretai būdavo pridedamas ir privalomas Vladimiro Iljičiaus tomelis.

Konvencijoje dėl smurto prieš moteris yra 81 straipsnis. Niekas neabejoja, kad apsaugoti moteris nuo smurto yra labai geras tikslas, ir labai nelengva tarp 11 tūkstančių žodžių pamatyti du žodžius, su kuriais sutikus, Lietuvoje prievarta bus įgyvendinamos genderizmo ideologijos priemonės.

Konvencijos 3 (c) paragrafe įvedamas „socialinės lyties“ terminas (angl. „gender“), o 4 str. 3 punkte – įsipareigojimas nediskriminuoti dėl lyties tapatybės („gender identity“). Tarptautinė lesbiečių ir gėjų lyga sveikino šį dokumentą 2011 metais kaip pirmąjį tokį, kuris uždraus diskriminuoti „translytes“ („transgender“) moteris.

„Translyte moterimi“ galima tapti dviem būdais: atlikus vyro kastraciją, prieš tai jam skyrus masyvias, mediciniškai nepateisinamas moteriškų hormonų dozes, arba, kaip dabar galima ne vienoje šalyje, jau ir be operacijos. Šioje konvencijoje tai neminima, tačiau kituose ES dokumentuose, kaip, pvz., 2010 metų rezoliucijoje Nr. 1728 dėl nediskriminacijos dėl lytinės tapatybės, reikalaujama, kad lytį būtų galima pakeisti abiem būdais. T. y. jei aš paprašysiu pase parašyti, kad esu moteris, Lietuvai pasirašius šią konvenciją, pareigūnai privalės tai padaryti.

Pastarasis būdas, reikia pripažinti, yra daug mažiau žalojantis, o kita vertus, ir atveria daugiau galimybių. Štai pernai lapkritį amerikietis vyras, tapęs „translyte moterimi“ ir pasivadinęs Colleen Frances, ėmė naudotis mergaičių persirengimo kambariu. Mat „Colleen“ studijuoja Vašingtono valstijos „Evergreen State“ koledže, kuris naudoja vieną baseiną kartu su pora vietinių gimnazijų. Vieną rugsėjo dieną 6–18 metų mergaitės už permatomos dušo kabinos sienelės išvydo ramiai besiprausiančią naująją moterį su visais jos išlikusiais vyriškumo atributais. Kai mergaičių tėvai bei plaukimo treneris pareiškė protestą policijai dėl ekshibicionizmo, jiems buvo paaiškinta, kad universitetas biologiniam vyrui šitaip elgtis neuždraus. Tai reikštų diskriminaciją lytinės tapatybės pagrindu (tą simpatišką moteriškos „socialinės lyties“ būtybę galima pamatyti interneto ieškiklyje išspausdinus paminėtus koledžo pavadinimą bei „jos“ vardą).

Beje, panašios problemos JAV dygsta kaip grybai po lietaus: Arkanzaso valstijos universitete „tanslytė“ moteris „Jenifer“ – iš tikrųjų vyras – reikalauja teisių naudotis moterų tualetais, vasarį Masačusetso valstijos Švietimo skyriaus vadovas leido „translyčiams“ berniukams naudotis mergaičių persirengimo kambariais ir tualetais, net neinformuojant tėvų apie jų sūnaus „socialinę lytį“ mokykloje, ir pan.

Kodėl geram tikslui – kovoti prieš smurtą – pridedamas toks prieskonis? Politinė realybė tokia, kad moterų teisių judėjimas yra glaudžiai susijęs su radikaliuoju feminizmu – ar dar kitaip įvardijamu „postfeminizmu“, kuris reikalauja, kad konvencijoje dėl smurto prieš moteris būtų privalomai įvestos „socialinės lyties“ ir „lytinės tapatybės“ sąvokos. Teisinės bei proto sumaišties, kylančios iš tokių įstatymų, netrūksta ne tik egzotiškoje Amerikoje. Štai neseniai Vokietijoje „translytė moteris“– iš tikrųjų vyras – norėjo įteisinti toje šalyje leidžiamą partnerystę su kita moterimi (šį kartą tikra). Žemesnės instancijos teismas „pilietei“ pasakė, kad „jūs galite tai padaryti, tačiau pirma turite išsioperuoti, kad taptumėte tikrai moterimi“; kitas pasiūlytas sprendimas buvo paprastai susituokti, nes „translytė moteris“ tai galėjo padaryti kaip vyras.

Tačiau Vokietijoje – kaip ir kai kuriose JAV valstijose – pakeisti lytį galima ne tik sunaikinus lytinius organus, bet ir pakeitus dokumentus. „Pilietė“ apskundė teismo sprendimą Konstituciniam Teismui. Pastarasis 2011 metų sausio 11 dieną vetavo žemesniojo teismo sprendimą ir leido „translytei moteriai“ sudaryti „tos pačios lyties partnerystę“ su kita moterimi. Įdomu, tiesa? Atrodo, teisininkams, konvenciją pasirašius, darbo netrūks.

Teisiniu požiūriu įdomus ir minėtasis „amerikietės“ Colleen Frances atvejis. Jei, pasirašius konvenciją, Jonas pasivadintų Janina ir panorėtų pabuvoti mergaičių persirengimo kambaryje – na, kad ir nebūtinai nuogas, – jis pažeistų konvencijos „Seksualinio priekabiavimo“ (40 str.) draudimą. Tačiau juk Jonas – tai jau Janina, ir nesvarbu, kas tarp kojų jam tebekabo!.. Lietuvos vyriausybė turėtų skubiai organizuoti televizijoje geriausio teisininko konkursą su visuotiniu žiūrovų balsavimu už arba prieš leidimą Janinai paspoksoti į mergaites!

Turbūt ne vienas sutiks, kad visa tai skamba kaip gera komedija, ir nėra lengva išlaikyti ribą tarp pagarbos asmeniui ir netolerancijos kvailybei. Transseksualumo apologetai pabrėžia, kad „translyčiai“ asmenys yra kenčiantys, jų gyvenimas nėra lengvas. Istorija čia ilga ir sena. Tarptautinė ligų klasifikacija lyties tapatybės sutrikimą būnant suaugusio amžiaus vadina „transseksualumu“ (kodas F 64.), „lyties tapatybės sutrikimas vaikystėje“ diagnozuojamas savo lyties nemėgstantiems, nuolat kitą lytį žaidimuose vaizduojantiems ir pan. vaikams. Sutrikimas išsivysto dėl sudėtingos šeimos psichologinės dinamikos, dėl kurios tėvus galima kaltinti tik tiek, kiek ir kiekvieną iš mūsų dėl kokių nors pasąmonėje užkastų asmenybės savybių. Tačiau sutrikimas, ypač vaikystėje, yra pagydomas.

Deja, kaip rašo žymus Amerikos psichologas, buvęs Amerikos psichologų asociacijos prezidentas Nicholas A. Cummingsas, JAV psichiatrija – o nuo jos pastaraisiais dešimtmečiais priklauso viso pasaulio psichiatrijos raida – yra atsidūrusi ideologijos rankose. Terapinėms pastangoms padėti vaikams įveikti savo lyties nemėgimą, priimti save tokius, kokie jie yra – galbūt ne stereotipiniai berniukai ar mergaitės, aršiai priešinasi radikaliojo feminizmo – genderizmo ideologija. Jos paveikti medikai netgi imasi stabdyti nuo lyties tapatybės sutrikimo kenčiančio vaiko brendimą ankstyvoje paauglystėje tam, kad jis galėtų pasirinkti, kuo būti sulaukęs vyresnio amžiaus. Brendimas stabdomas brutaliomis hormonų dozėmis. JAV ginekologė dr. Hanna Klaus tokį kolegų elgesį vadina netolimu nusikaltimui. Ir netgi po tokio žalojimo hormonais, kaip rodo tyrimai, 85 proc. vaikų pasirenka savo biologinę lytį.

Didžiausios pajėgos, verčiančios valstybes įvesti „socialinės lyties“ (gender) sąvoką ir teisę būti ne tik vyru ar moterimi, bet ir vienu iš daugelio galimų variantų (kaip yra tekę rašyti anksčiau, Australijos žmogaus teisių komitetas pripažįsta 23 tokias „lytis“), yra tūkstančiai tų nelaimingų žmonių, kurie buvo mediciniškai sužaloti lyties keitimo operacijų metu ir dabar nebegali suvokti savo tapatybės. Kate Bornstein, JAV feministė, kuri anksčiau buvo vyras Alas Bornsteinas, rašo: „Aš žinau, aš nesu vyras … taip pat priėjau prie išvados, kad greičiausiai nesu ir moteris. Problema ta, kad gyvename tokiame pasaulyje, kuris reikalauja, kad mes būtume vyrai arba moterys.“

Kodėl Alas Bornsteinas netapo „vykusia moterimi“? Lyties keitimo operacijų metu prisiūtos dalys ir padarytos angos gerai nefunkcionuoja. Moterišką organą vis reikia plėsti dilatatoriumi, vyriškas organas yra protezas su tam tikrais įrengimais; naujosios „moterys“ yra iškastruoti vyrai, naujiesiems „vyrams“ nupjaunamos ne tik krūtys, bet ir šalinama gimda bei kiaušidės, o kur dar jau minėtoji hormonų „terapija“ tam, kad organizmas būtų perverstas. Gal todėl ne vienas taip „pagydytas“ žmogus atsiliepimuose apie seksualinius potyrius, orgazmą ir pan. pabrėžia, kad jam svarbiau yra tai, kas vyksta ne tarp kojų, bet tarp ausų, t. y. fantazijos srityje.

Tačiau žmogui netampa lengviau ne tik anatominiu, bet ir psichologiniu požiūriu. Pernai miręs amerikiečių psichoanalitikas Sanderis Breineris yra rašęs, kad Veino universiteto chirurgai, prieš uždarant lyties keitimo kliniką, būdavo neretai sutrikę. Ateina pas juos protingas, komunikabilus jaunuolis ir paaiškina, kad jam viskas gerai klojasi, tik gimė ne tame kūne. Norėtų būti moterimi. Po pusmetinės hormonų terapijos žmogus operuojamas. Tampa gražia „moterimi“. Chirurgai patenkinti, pacientas irgi. Tačiau po poros mėnesių žmogus vėl ateina ir paprašo dar šiek tiek patobulinti linijas. Daktaras tai padaro. Paskui ateina vėl ir vėl, ir taip tęsiasi tol, kol jau tikrai nebėra nei ko nupjauti, nei ko pridėti. Chirurgas tada kviečia konsultuoti jau kitos specialybės gydytojus…

Nepasitenkinimas savimi, kaip rodo psichikos raidos dėsniai, yra gilesnis negu nepasitenkinimas savo lytimi. Jau kelių mėnesių kūdikis demonstruoja „bazinį pasitikėjimą“ savo ir žmonių gerumu (E. Eriksonas) – arba „bazinį nerimą“. Johnas Bowlby tai apibrėžia kaip saugų arba nesaugų prisirišimą, Heinzas Kohutas – kaip teigiamą „savęs įvaizdį“. O lyties tapatybės formavimosi kritinis laikas yra vėlesnis: antrųjų metų antroji pusė, 18–24 mėnesiai. Savęs, kaip berniuko ar mergaitės, vyro ar moters, nemėgimas formuojasi ant gilesnio neigiamo savęs įvaizdžio, savęs kaip žmogaus nemėgimo pagrindo – tad vienaip ar kitaip save pjaustant ar adant, šis įvaizdis nepasikeičia. Kitaip sakant, tie žmonės lieka ir toliau paliesti gilaus psichologinio kentėjimo (nemėgti savęs yra skausmingiausia…) – nekalbant jau apie tai, kad „translytiniai” santykiai yra, švelniai sakant, sudėtingi. Kaip rašė dr. Paulas McHue, uždaręs seniausią pasaulio chirurginio lyties keitimo kliniką Baltimorėje, sielos kentėjimas neturi būti gydomas chirurgo peiliu.

Lietuvoje tai draudžiama. Kai kada apsaugoti žmogų nuo jo norų reiškia didesnę atjautą, nei pasiduoti naiviam įtikinėjimui, kad, sužalojęs save, jis taps laimingas. Konvenciją reikėtų pasirašyti be lyties tapatybės sutrikimo sunorminimo. Lietuva galėtų pasimokyti iš kitų padarytų klaidų.

P. S. Trumpai atsakysiu dr. G. Purvaneckienei dėl genderizmo termino (str. „Genderistai vėl atakuoja“). Taip, yra nemažai internetinių puslapių, kur „genderistais“ vadinami tie, kurie žmones skirsto į vyrus ir moteris (panašiai kaip mes vadinami „seksistais“, „patriarchaliniais heteronormatyvumo“ atstovais ir pan.). Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA) Lietuvoje genderizmo terminą vartoja teorijoms, teigiančioms, kad egzistuoja keliolika „lyčių“, apibūdinti. Mums gal būtų didelė garbė būti pirmiesiems taip logiškai pavadinusiems „gender“ ideologijos atstovus (analogiškai kaip komunos mylėtojai buvo vadinami „komunistais“, parlamentų vestibiuliuose – „lobby“ – veikiantys politikos lėmėjai – „lobistais“ ir pan.) – tačiau pirmieji nesame.

Ta pačia prasme „genderizmo“ terminas („genderismus“) yra plačiai minimas Vokietijoje. Jį pasitelkia knygos šia tema autorius filosofas Hadmutas Danischas, žymus Vokietijos sociologas ir kriminologas Michaelis Blockas, sociologė ir žurnalistė Gabrielė Kuby ir kiti. Terminas vartojamas ir įžymiajai norvego Haraldo Eios dokumentinių filmų serijai, parodžiusiai beviltišką „socialinės lyties“ („gender“) sąvokos nemoksliškumą: „Kaip per 40 minučių galima nuskandinti genderizmą“ (alternatyvios minties internetiniame puslapyje „Die Achse des Guten“, tarp kurio autorių nemaža akademinės sferos žmonių, sociologų, publicistų etc.). Beje, tai ne vienintelis atvejis, kada žodis vartojamas keletu prasmių, pvz., „liberalumas“ pas mus paprastai suprantamas kaip mažiau griežtas požiūris į tradicinės moralės normas, tačiau šis žodis seniai jau buvo vartojamas ir dabar kai kada tebevartojamas dosnumo prasme – iš lotyniško „liberalitas“.

G. Purvaneckienė, regis, kaip ir viena anksčiau šia tema rašiusi autorė, nesuskubo geriau pasižiūrėti į termino „gender“ reikšmę anglų kalba. Tai nėra tik gramatinė giminė, kaip ji teigia ir kaip rašoma pirmose Vikipedijos eilutėse. Vikipedija ne visada yra patikimas žinių šaltinis. Akademinių žodynų įrašai sako, kad „gender“ anglų kalboje reiškia ir gramatinę giminę, ir „buvimo vyru ar moterimi faktą“.

Dėl NŠTA dalyvavimo fantazijų apie dieną, kai Frederikas transformavosi į Fridą, aptarime: gerbiama G. Purvaneckienė čia kalba netiksliai. Tiesa tik tai, kad aš, kaip Asociacijos deleguotas asmuo, dviejuose darbo grupės posėdžiuose tiesiogiai dalyvauti negalėjau (išskyrus aptarimą Seime 2012 metų rugpjūčio 1 dieną), tačiau knygeles skaičiau, nagrinėjau su kolegomis (taip pat, beje, ir su žymiais Lietuvos psichiatrais), o posėdžiuose mane pavadavo psichologė Vita Kuliavienė. Šis variantas dėl mano nereguliaraus buvimo Lietuvoje buvo oficialiai suderintas. Į kolegės atsiliepimą apie programą nebuvo reaguota niekaip, visi tai liudijantys elektroniniai laiškai yra, taip pat ir žmonės, kurie dalyvavo žymiajame lapkričio 5 dienos posėdyje. Jie taip pat galėtų papasakoti, kaip susiklostė diskusija. Nuspręsta, kad bus geriau, jei Lietuvoje Jonas liks Jonu, o Giedrė Giedre…

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top