Veidaknygė
Truputį stebina tas patosas, kurį sukėlė kai kurie vidaus gyvenimo apžvalgininkai iš karto po Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko rinkimų. Vienas kitas komentatorius net pasidavė mesianistiniam katarsiui naujuoju LSDP pirmininku išrinkus jauną ir simpatišką politiką G. Palucką.
Vis dėlto būtų neprošal šiek tiek atvėsti – politinė aritmetika neleidžia tikėtis stipraus ir skardaus socialdemokratų balso Lietuvos Respublikos Seime bent artimiausius ketverius metus, o galbūt – ir ilgiau.
Kurstantys kairiosios idėjos atgimimo euforiją žmonės turėtų užduoti sau klausimą: o kodėl pastaraisiais dešimtmečiais socialdemokratinės idėjos nejučiomis išsiplaudavo iš LSDP rinkimų programų ir partiečių galvų? Juk nė vienas partijos vairininkas neatėjo į politiką su liberalizmo įdagu kaktoje. Būtų primityvu ir net truputį ciniška viską supaprastinti iki sakralinės frazės – „juos visus nupirko stambusis kapitalas“. Ne, aš tikiu, kad ir politikoje galioja nekaltumo prezumpcija – žmogus yra nekaltas, kol neįrodyta priešingai.
Mano nuomone, viskas yra kur kas sudėtingiau. Perėmę valdžios vadeles į savo rankas, politikai ima matyti ne juodai-baltą, o spalvotą praktinės veiklos vaizdelį, kurio neįmanoma pakišti po ideologinėmis klišėmis ir štampais.
Reikėtų įvesti progresinius mokesčius? Puiku, tačiau ar verslūs ir kvalifikuoti žmonės nepasipustys padų ir nenudreifuos į tas valstybes, kurios jų gebėjimus vertina labiau? Reikia daugiau saugiklių samdomiesiems darbuotojams darbo ir socialinėje teisėje? Nuostabu, tačiau kaip į tai sureaguos vietos ir užsienio verslas, kuris turi dar mažiau patriotinių aspiracijų ir gali lengvai šokinėti per valstybių sienas?
Tai kokiam nors tribūną apsikabinusiam leftistui-teoretikui viskas aišku – „atimti ir padalinti!“ Jam juk atsakomybės už savo veiksmus ir retoriką prisiimti nereikės. Jeigu šalis susimaus ir pralaimės negailestingas globalios ekonomikos žirgų lenktynes, jis galės toliau postringauti iš savo stiklo karoliukų bokšto apie tai, kad kažkas kažką padarė ne taip, kaip derėtų. Tuo tarpu politikai privalės atsiskaityti savo rinkėjui, kodėl vietoje trijų darbo vietų liko tik dvi arba kodėl algos įšalo. Ir, beje, ne dėl to, kad išpampęs kapitalistas toliau punta, o todėl, kad ši valstybė investuotojams tapo tiesiog nebeįdomi! Taip sakant, nieko asmeniško…
Aš tikrai labai norėčiau, kad Lietuvoje tarptų kairioji mintis ir veiksmas, nes besąlygiškai tikiu konkurencijos galia – ne tik sporte, versle, bet ir politikoje. Būtų nežmoniškai graudu patiems dešiniesiems, jeigu kitoje stalo pusėje sėdėtų beveidžiai nebylūs socialdemokratai, gebantys tik pakosėti ir palinksėti galvomis. Liberalai ir konservatoriai kaipmat užsiaugintų didelius ideologinius pilvus ir nustotų galąsti savo argumentų ietis. Sveikos ideologinės diskusijos vardan Lietuvai reikia ne tik sveiko proto dešiniųjų, bet ir lygiai tokių pačių kairiųjų!
Ačiū Dievui, gyvename šalyje, kurioje toks tipažas kaip Prancūzijos neokomunistas J.L. Melenchonas surinktų ne penktadalį, o nebent vieną penkiasdešimtąją visų rinkėjų balsų ir būtų padėtas į pavėsį kaip koks A. Paleckis. Mūsų žmonės matė komunizmo eksperimentą ne iš tūkstančių kilometrų atstumo, o tiesiai iš pragaro skylės. Tai padėjo įgyti atsparumo geną stipresnį nei po veiksmingiausių skiepų.