Man jau keli skirtingi šaltiniai iš medicinos sektoriaus irgi patvirtino, kad šiuo metu vis daugiau suserga tie, kurie pasiskiepiję, ir, beje, sunkesne forma, kai reikalinga hospitalizacija, tik, žinoma, kai panikos kurstytojų institucijos iškilmingai praneša apie „naujus atvejus“, retai kada nurodo, jog realus sergamumas su simptomais auga būtent tarp susibadžiusių. O SAM buvo aiškiai ištransliavusi, kad skiepas reikalingas, kad būtų išvengta sunkesnio sirgimo.
Pasakomis, kaip mokslu ar Kalėdų seneliu, pastaruoju metu tikiu vis mažiau ir mažiau, tad ir nesistebiu pandeminės komunikacijos nestabilumu ir nesuderinamumais. Tačiau priminsiu štai ką. Dar neseniai užkietėję viruso komjaunuoliai siūlė – kas ironiškai, kas ir visai rimtai – atimti galimybę gydytis tiems gyventojams, kurie sąmoningai nesiskiepys, nes esą per jų neatsakingą elgesį kemšasi ligoninės.
Ką dabar matom – kad ligoninės kemšasi per neatsakingą savo noru susivakcinavusiųjų elgesį. Ką turėčiau daryti, jei perimčiau arogantiškų ko ideologų retoriką. Visų pirma, tikinčius vakcina kaip išganymu išvadinčiau ne plokščiažemiais, o kvadratžemiais, antra – turėčiau pradėti agituoti liepti jiems pasirašinėti kokius nors pažadus, kad susivakcinavę, o paskui susirgę nedrįs atiminėti man ligoninėje pakavotos lovos, į kurią atsidurti kyla pavojus, užsikrėtus būtent nuo jų, trečia – linkėčiau būti prijungtiems prie aparatų arba, dar geriau, pasavanoriauti, neturint reikiamos kvalifikacijos ir patirties slaugos bei gydymo srity.
Bet turiu nuvilti: tokios piktdžiugos ir tuo labiau – bjaurių palinkėjimų skleisti neketinu. Vis dar esu tvirtai įsitikinusi, kad visi, kas moka PSD ir kitus mokesčius, turi teisę gydytis – net ir nesistengiantys sveikai gyventi, savęs ir kitų nesaugantys hipochondrikai.
Net ir lengvatikiai mažaraščiai, kuriems valdžios ir žiniasklaidos žodis – kaip šventa karvė. Net ir tie bestuburiai, kurie už alaus gurkšnį baro viduje pasiruošę susileisti į save bet kokį brudą. Net ir tie atšipėliai, kurie giriasi, kad politika nesidomi, medicina nesidomi, balsavo už bet ką mesdami monetą, nežino, kas ta Konstitucija ir žinoti nenori, tik tegul niekas neknisa proto, dėl ramesnio gyvenimo padarys viską – kiek reikės, tiek ir vakcinuosis, svarbu, kad atstotų visokie su savo sąmokslo teorijom (nes kai niekuo nesidomi ir stinga išprusimo, tai savigynai turi suvokimą, kad visos abejonės aplink – išgalvotos sąmokslo teorijos).
Manau, kad ir visi be išimties tamsuoliai ar kenčiantys nuo laikino sąmonės užtemimo turi teisę į gydymą valstybėje, kuri tokia turtinga, kad du milijardai šen, du milijardai ten, jai nieko nereiškia.
Turime ne džiūgauti iš vieni kitų nelaimių, o stengtis vieni kitus šviesti, ir į aklo tikėjimo aukas, patekusias į bėdą, žiūrėti vien su atjauta bei pagal išgales joms padėti. Turime suprasti, kad „jie“ yra ne draugai ar kaimynai su kitokiu tikėjimu, bet tie, kas mus skaldo ir tyčiojasi iš mūsų visų.