Šių metų kovo 11-oji tapo maža pergale bei lūžio tašku Lietuvos pilietinės visuomenės raidoje. Nepaisant visų kliūčių, kurias kūrė abonentinė Vilniaus miesto valdžia, teismai ir policija, piliečiai pasielgė taip, kaip diktavo jų sąžinė, tautinis orumas ir garbės supratimas.
Buvo parodyta, kad baimės yra įveikiamos, kad jas galima permesti tiems, kurių rankose galia. Kovo 11-osios popietę galėjome įsitikinti, ką gali kritinė piliečių masė, kai jų yra ne saujelė, ne pulkelis, ne būrelis, o tūkstančiai. Tuomet prievartos mechanizmai sustingsta, nes baimė sukausto ne mus, o juos.
Kovo 11-osios šventės pagrindinis valdžios atributas buvo, be abejo, kaukėta ir ginkluota policija, bet kurią akimirką pasiruošusi kaip reikiant iškaršti kailį taikiems piliečiams.
Ši Kovo 11-oji parodė, kad lietuvių tautai iššūkis yra ne klastingi svetimtaučiai, žemės užsieniečiams pardavimas ar mistinės grėsmės lietuvių kalbai ir kultūrai. Iššūkis slypi mumyse, mūsų baimėse, mūsų, lietuvių, troškime išlikti kaip tauta. Būtent troškimas įveikti baimę, pasiekti vidinę laisvę, gyventi oriai bei pakelta galva ir turi tapti mūsų vienybės pagrindu. Tai išsivadavimas iš baimės ir „mažo žmogaus” komplekso.
Kad galime tai pasiekti, buvo įrodyta šių metų Kovo 11–ąją, Dieną, kai pasakėme pasauliui, kad esame ir atkūrėme nacionalinę ir tautinę valstybę, kurios Konstitucijos 2 straipsnyje įrašyta: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ Praėjus daugiau nei dviems dešimtmečiams turime klausti, kiek toji konstitucinė nuostata yra gyvastinga.
Ši Kovo 11-oji parodė, kad dar galima viltis ir tikėti, kad gyvybė yra tautoje, kad galime sau grąžinti šią Nepriklausomybės atkūrimo šventę ir švęsti ją taip, kaip norime mes, o ne kaip surašyta ceremonijų nuobodybe persmelktuose valdininkų scenarijuose.
Po šios Kovo 11 – osios daugiau niekas nedrįs trukdyti mums švęsti.