Karo žurnalistas ir žmogaus teisių gynėjas Grigorijus Pasko – apie putiniškąją propagandą
Valentinas Baryšnikovas | 2014 m. balandžio 15 d.
Ukrainos valdžia tvirtina, kad administraciniai pastatai šalies pietryčiuose grobiami su Rusijos žinia. Kijevo duomenimis, šiuos užgrobimus vykdančioms prorusiškoms ginkluotoms grupėms neretai vadovauja rusų agentai arba specialiosios paskirties dalinių kariškiai. Maskva kategoriškai neigia įtakojanti įvykius Donecko srityje, kaip kad anksčiau neigė savo įtaką įvykiams Kryme. Priminsime, kad Kryme į valdžią atėjo prorusiškos jėgos, palaikomos gerai ginkluotų ir organizuotų padalinių su šarvuota technika, tačiau be atpažinimo ženklų – jų kovotojai buvo vadinami „žaliaisiais žmogeliukais“ (kai kada juos dar vadindavo „mandagiais žmonėmis“).
Pietryčių Ukrainos įvykių informacinis fonas labai sudėtingas: gandai, patikimų žinių trūkumas, išsklaidyti ir nepatikrinti duomenys. Viską lydi galinga rusiškųjų valstybinių ir provyriausybinių masinės informacijos priemonių propagandinė kampanija.
Į Laisvės radijo klausimus apie propagandos panaudojimą šioje neįprastoje situacijoje atsako karo žurnalistas ir žmogaus teisių gynėjas Grigorijus Pasko. Jis įsitikinęs, kad rytų Ukrainos įvykiuose dalyvauja Rusijos specialiosios tarnybos:
Žinojau sovietinę armiją „iš vidaus“ ir galiu teigti, kad jokiems specialiems pasirengimams, operacijoms – nei užimant objektus, nei informacinio aprūpinimo atžvilgiu – iš anksto nebūdavo ruošiamasi. Veikiau būdavo kitaip: „Imkim ir padarykim šitaip! Padarėme. O ką, jeigu dar šitaip? Padarėme“. Dirva, palanki tokiai veiklai, yra ir šiuo metu, nes priešpriešė pusė – ukrainiečių armija – sužlugdyta. Čia neabejotinai dirba specnazas, apmokytas viską daryti tyliai, be informacinio triukšmo ir, manyčiau, net be specialistų – karo propagandininkų ir pan. – informacinio aprūpinimo. Manau, kad rengiant operacijas nė iš tolo nedalyvavo karo žurnalistai. Šiokių tokių įgūdžių turi konkretūs asmenys: A.Puškovas, M.Leontjevas, D.Kiseliovas (gali būti ir kitos pavardės). Jie ir sprendžia: tokio vaizdo neturi būti, tokio fakto neturi būti, šioje vietoje pameluosim, parodysim Ukrainos ir Lenkijos pasienyje nufilmuotus žmones, neva pabėgėlius [ukrainiečius], savo eilės laukiančius Belgorodo srityje. Visa tai atliekama be skrupulų – čia pat ir greitai.
Video kadruose kai kada matyti, kad užgrobimo smaigalyje – karinį parengimą turintys žmonės maskuotės uniformomis be atpažinimo ženklų, ir tai primena „Krymo scenarijų“. Ir tik po to už šių kariškių eina prorusiškai nusiteikę vietos gyventojai…
Tai nesusiję su [armijos] kariškiais. Šitaip veikti jų niekur ir niekada neapmokė. Tuo tarpu specnazą apmokė. Manau, kad jie – parengti FST (Federalinė saugumo tarnyba – Tiesos.lt) padaliniai, nors, tiesą sakant, jie niekada nebuvo praradę kvalifikacijos. Vienaip ar kitaip jie dalyvavo visuose „karštuose taškuose“, vykdė kokius nors provokacinius veiksmus arba veikė kaip priedanga. Neturėtų stebinti jų sugebėjimai, metas ir jiems ko nors išmokti – juk jau XXI amžius.
Jeigu tai iš tikrųjų yra specnazas, tuomet šiame Ukrainos pietryčių chaose jis gali pakankamai laisvai veikti?
Taip, net gali užtikrinti sausumos koridorių nuo Charkovo iki Kijevo, ar kiek į šoną – iki Padniestrės.
Ar ukrainiečių kariuomenė arba VRM spec. tarnybos pajėgios kaip nors tam pasipriešinti?
Patirtis parodė, kad ne. Jie neužkirto kelio Krymo užgrobimui. Manau, kad ir čia, jei bandytų atkovoti Kramatorsko ar Slaviansko merijas, A.Avakovas (einantis Ukrainos vidaus reikalų ministro pareigas – Tiesos.lt) neturėtų kuo pasikliauti. Nėra kas pasipriešintų šiems žaliesiems, ar kaip dar juos vadina, žmogeliukams, pasklidusiems po visą Ukrainą.
Ar rusiškosios televizijos propaganda skleidžiama iš vieno centro? O gal kiekvienas rusų televizijoje veikiantis asmuo turi savąjį supratimą, kuriuo ir vadovaujasi?
Iš pradžių tokio centro tikrai nebuvo: vienas kanalas rodė vienokį paveikslėlį, kitas – kitokį, dažnai jie nebuvo susiderinę tarpusavyje. Nuo to meto, kai pradėta rengtis Krymo referendumui, paveikslėlis visuose kanaluose tapo vienodas. Nuo tada atsirado tam tikras koordinuojantis ir visa atsekantis štabas: štai šis vaizdelis bus rodomas tokiu metu, o šis – anoje laidoje, šio fakto būtinai reikia, o štai šią išprotėjusią tetulę – stambiu planu. Žinoma, „išsidūrimai“ neišvengiami, nes propaganda – ne žurnalistika. Mus, karo žurnalistus, sovietmečiu Lvovo aukštesniojoje mokykloje mokė būti propagandininkais. Jau tuomet buvo aišku, jog tikrovė prieštarauja teorijai. Tačiau jei šito nesupranti, paprasčiausiai gali neištverti smegenys – privalai pasirinkti: esi arba propagandininkas, arba žurnalistas. Dabar Rusijoje viskas aišku: vien tik propaganda, žurnalistikos praktiškai nėra. Ji reiškiasi tik retuose opoziciniuose leidiniuose ir ten, kur dar išliko galimybė sakyti tiesą. Tačiau judama prie to, kad tiesą skelbiantys anksčiau ar vėliau (greičiausiai, anksčiau) bus uždaryti, pritildyti, nušalinti nuo eterio, nuo skaitytojo.
Mulkinimo mašina, kai ji užvesta, lyg tankas juda tik į priekį, atgal nevažiuoja. Manau, kad Rusijoje nepriklausomų žiniasklaidos priemonių neliko. Nes nepriklausoma žiniasklaida, mano manymu, – tai ekonomiškai nepriklausomi leidiniai, o tokių ekonomiškai nepriklausomų, savarankiškų pas mus nėra. Todėl per 24 valandas bet kurią žiniasklaidos priemonę galima sužlugdyti. Lieka vienintelė laisva nepriklausoma erdvė – internetas. Tačiau ir čia valdžia rezga pinkles: populiarių tinklaraščių autorius siekia prilyginti žiniasklaidai, kad galėtų ir juos kontroliuoti. O nepriklausomos žiniasklaidos uždusinimo štabas Rusijoje gyvuoja jau nuo seno – aštuonerius metus, o gal ir seniau. Sėdi grupė žmonių ir sprendžia: štai čia reikia prispausti, čia apriboti, o štai dėl šito vertėtų papildyti ekstremizmo įstatymą naujomis pataisomis. Pagal šį įstatymą žurnalistus jau baudė, man regis, Borisas Stomachinas iki šiol sėdi kalėjime. Sykį man teko studijoje bendrauti su vienu aktyviu ir uoliu propagandininku (manau, jis yra to neformalaus žiniasklaidos uždusinimo štabo dalyvis) – tai draugas A.Lugovojus, buves kėgėbistas, Valstybės Dūmos deputatas.
Šiuo metu žiniasklaidos situacija Rusijoje ypatingai sugriežtėjo…
Dar ir kaip sugriežtėjo! Prisiminkite A.Navalno tinklaraščio, internetinių portalų „Grani.ru“, „Kasparov.ru“ blokavimą. Kaip žinome, pakeisti „Lenta.ru“ vadovai. Pasikeitimai įvyko ir „Echo Moskvy“ vadovybėje. Suprantama, visa tai vyksta ne šiaip sau. Toks dusinimas nevyksta savaime. Kuo labiau Rusija bus išorės sankcijų spaudžiama, tuo griežčiau, kiečiau, blogiau bus šalies viduje, – iki pat to meto, kai Rusijos piliečiams įves (kaip kažkas jau parašė) išvykimo vizas. Ką jau kalbėti apie žodžio laisvę ir esamos valdžios kritiką?!
Pabandykime suvokti tuos žmones, užveržiančius veržles, siekiančius kontroliuoti rusiškąją žiniasklaidos erdvę. Ar jie galėtų patikimai užverti jiems nepavaldžios informacijos šaltinius?
Interneto veikėjai sako, kad ne. Tačiau manau, kad šiame fronte jie vis dėlto gali daug ko pasiekti. Štai matote, kokia mano karo leksika – „šiame fronte“. Rusija – tai šalis, nesugrįžusi nė iš vieno karo – nei iš Didžiojo Tėvynės, nei iš Afganistano, nei iš Čečėnijos. Ji neišgyveno nė vieno karo ir nepasidarė išvadų. Poreikio kariauti daugiausia esama būtent todėl – mes vis dar nesugrįžome nė iš vieno karo. Tokia situacija nieko gera nežada. Niekas valdžiai nesutrukdys veržles užveržti tiek, kiek su tuo taikysis tauta, kur tik ji dalyvaus – mitinguose, eisenose, publikacijose.