Grzegorz Górny. V. Orbanas kviečia politinio korektiškumo terorizuojamus Vakarų europiečius apsigyventi Vengrijoje

Penktadienio kalboje, apibendrindamas 2016 metus, premjeras Viktoras Orbanas pareiškė, kad vengrai mielai priims Vakarų valstybių piliečius, bėgančius nuo liberalizmo, politinio korektiškumo ir bedievystės savuose kraštuose. Jis sakė:

„Tuos tikruosius išeivius, žinoma, priimsime. Tie prigąsdinti vokiečių, olandų, prancūzų, italų politikai ir žurnalistai, tie tėvynę palikti priversti krikščionys, kurie prarado savo Europą savoje tėvynėje, suras ją atvykę pas mus.“

Dalis komentatorių Orbano žodžius išaiškino kaip Vakarų Europos valstybių intelektualinę provokaciją. Tačiau vengrų premjero pavaizduotas scenarijus nėra jau toks visiškai nerealus. Istorijoje jau ne kartą yra buvę atvejų, kai didelės žmonių grupės nuspręsdavo palikti savo tėviškę dėl religinio persekiojimo. Tiesą sakant, šiandien šis reiškinys yra visuotinai paplitęs kad ir tarp Artimųjų Rytų krikščionių, kuriems gresia išnaikinimas. Tačiau ar tai yra įmanoma mūsų pasaulio dalyje?

2010 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija parengė ataskaitą apie krikščionių patiriamą netoleranciją ir diskriminaciją senajame kontinente. Jame nurodė, kad išpažįstantiems Kristų yra sistemingai ribojamos ir atimamos teisės, tarp jų – sąžinės, žodžio ir tikėjimo laisvė. Taip pat buvo kalbama apie išstūmimą į pakraštį ir socialinę atskirtį dėl religinių pažiūrų.

Kasmet panašias ataskaitas skelbia ir Vienoje įsikūręs Krikščionių patiriamos netolerancijos ir diskriminavimo stebėsenos Europoje centras. Jis pateikia statistikos duomenis, iš kurių aiškėja, kad tiek visuomeninės, tiek ir valstybinės krikščionių netolerancijos kasmet daugėja. Vis dažniau atsitinka, kad krikščionys yra baudžiami didelėmis baudomis, atleidžiami iš darbo ir net areštuojami už atsisakymą paklusti jų tikėjimui prieštaraujančioms taisyklėms.

Neretai galima susidurti su nuomone, kad krikščionys Vakarų kraštuose negali būti persekiojami, nes ten jie sudaro didžiąją gyventojų dalį. Tačiau „dydžio argumentas“ yra nevykęs, kaip rodo, pavyzdžiui, Meksikos istorija per visą Institucinės revoliucinės partijos valdymo laikotarpį arba mums artimesnė Lenkijos Liaudies Respublikos istorija.

Pasak Vienos Stebėsenos centro direktorės dr. Gudrunos Kugler, šiandienos netoleranciją patiria tie, kurie rimtai žiūri į savo tikėjimą ir jo įsakymus. Tie, kurie yra krikščionys tik nominaliai (kaip pakrikštytieji), bet nesilaiko savo tikėjimo reikalavimų, gali tikėtis būti visiškai toleruojami.

Didžiosios Britanijos Southwarko vyskupijos ordinaras arkivyskupas Peteris Smithas tai apibendrino šitaip: „Religija yra laikoma teisiškai priimtina privati keistenybė, leistina už uždarų durų, kartą per savaitę, bet jokiu būdu negalima jai leisti pasireikšti darbe arba viešajame gyvenime.“

Krikščionių patiriamos netolerancijos ir diskriminavimo stebėsenos Europoje centras turi gausybę dokumentų, rodančių tūkstančius įvairaus pobūdžio represijų prieš Kristaus išpažinėjus atvejų. Reikšminga, kad šioje srityje pirmauja vakarinės mūsų kontinento dalies kraštai.

Taigi turime gydytojus, kurie negali gauti ginekologo diplomo, kol nepadarė aborto. Našlaičių globos namų darbuotojus, kurie netenka darbo, nes nesutinka leisti vaikus įsivaikinti homoseksualioms poroms. Iš ligoninių atleistas slauges, kurios nenori dalyvauti aborto procedūrose. Socialinius darbuotojus, kuriems nebeleidžiama eiti pareigų, nes savo nepagydomai sergantiems globotiniams patarė prieš mirtį pasimelsti. Tėvus, iš kurių atimtos tėvystės teisės, nes jie nenori, kad jų ikimokykliniams vaikams būtų teikiamos iškreipto seksualinio švietimo paslaugos. Asmenys, areštuoti už pareikštą nuomonę, kad homoseksualumas yra nuodėmė. Civilinės metrikacijos skyrių vadovai, nubausti didelėmis piniginėmis baudomis ir draudimu eiti pareigas už atsisakymą sutuokti tos pačios lyties poras. Žmonės, atleisti iš darbo už krikščioniškų simbolių, pavyzdžiui, grandinėlės su kryželiu, nešiojimą.

Panašių pavyzdžių galima pateikti ir daugiau. Tačiau tokių pranešimų nėra iš Lenkijos arba Vengrijos. Todėl visai galima įsivaizduoti tokias aplinkybes, kuriomis represuojami ir savo tikėjimo laisvai reikšti Vakarų kraštuose negalintys krikščionys pradėtų emigruoti į Vidurio Europą. Manau, ne tik Vengrija, bei ir Lenkija išskėstomis rankomis galėtų priimti tokius atvykėlius. Juk turime turtingą istorinę religinės tolerancijos tradiciją. Ne be pagrindo senoji [Abiejų Tautų] Respublika vadinta kraštu be laužų. Šiandien ji galėtų būti kraštas be politinio korektiškumo teroro.

Trumpai apie autorių: Grzegorz Górny yra reporteris, eseistas, publicistas, režisierius, televizijos ir kino filmų kūrėjas. Žurnalo „Fronda“ įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius (1994–2005 ir 2007–2012 m.). Savaitraščio „Ozon“ vyriausiasis redaktorius (2005–2006 m.). Daugiau kaip 30 knygų autorius. Daugelio žurnalistikos, kino ir literatūros apdovanojimų laureatas.

Iš lenkų kalbos išvertė Artūras Judžentis

Versta iš wpolityce.pl

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
24 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
24
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top