respublika.lt
Kad taip kuriama Lietuvos ateitis, gali patikėti nebent didžiausi naivuoliai
Milijoninius projektus rengiančios ir vykdančios šalies savivaldybės lenktyniauja, kuri sugebės daugiau lėšų gauti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Jų apetitai tiesiog žavi. Dirbama pagal principą pagriebti iš europinio katilo kuo daugiau. Nes jeigu „neįsisavinsi“ tu, tai padarys tavo kaimynas. Mat vyrauja supratimas, kad Europos pinigai yra tarsi ne mūsų. Todėl ne taip svarbu, kur jie bus panaudoti. Didžiausia lėšų dalis išleidžiama badmiriaujančių provincijos miestelių pasilopymams ir pasigražinimams.
Virkaudami, kad provincija beviltiškai žūsta, mes kišame į ją šimtus milijonų. Kiekvienos savivaldybės garbės reikalas tapo sutvarkyti kuo daugiau miestelių aikščių. Tai tampa svariu įrodymu, kad savivaldybė tvarkosi. Nes galima parodyti pirštu – štai kaip dabar gražu.
Pavojus pasiklysti
Išsukęs iš bet kurios automagistralės, gali patekti į tokias gyvenvietes, kurios tave lengvai supainios. Jeigu ne bažnyčia ar miestelio centre nuo prieškario laikų užsilikęs paminklas, jau trečioje gyvenvietėje gali apimti jausmas, kad tu čia jau buvai.
Jeigu projektas gavo Europos struktūrinių fondų paramą, tai būtinai miestelio aikštė pasipuoš pilkų ir raudonų trinkelių grindiniu. Jos perimetrą apjuos modernūs šviestuvai, o palei takelius nutūps standartiniai suoliukai ir šiukšlių dėžės.
Kaip paprastai projektuose rašo pinigų prašančios savivaldybės, „viešoji infrastruktūra padidins gyventojų gyvenamosios aplinkos kokybę, sumažins aplinkos ir kokybės skirtumus tarp miesto ir kaimo“. Bet ar tikrai?
Galbūt tuo momentu, kai pilietis žingsniuos trinkelėmis išgrįstu kaimo šaligatviu, jis akimirką pasijus pabuvęs mieste. Bet tas jo įspūdis baigsis ties skydu „Kuriame Lietuvos ateitį“. Pravėręs kiemo vartelius ir grįžęs į savo buitį, kurioje vanduo ir tualetas lauke, o karštas vanduo puode ant krosnies, žmogus vargu ar pajus pagerėjusią gyvenimo kokybę. Savivaldybių klerkams patogu. Jie vaidina rūpestingus šeimininkus. Jie raportuoja, kad štai ištisus metus gražaus darbo turėjo konkursą laimėjusi firma. Vadinasi, mokėjo mokesčius. O ir žmonėms tapo gražiau.
Tokie projektai kepami be atodairos nežiūrint į tai, kokia tų gyvenviečių ateitis. Nesvarbu, kad miesteliai beviltiškai sensta. Kad juose nesikuria verslas. O kai nėra darbo, jauni žmonės išvažiuoja į miestus arba emigruoja. Nebegimsta vaikai, mokyklose retėja moksleivių. O ir tie patys, baigę jas, išvažiuoja mokytis ir nebegrįžta. Priežasčių toli ieškoti nereikia – nėra darbo.
Nusistekenę Lietuvos miesteliai gražinami už ES milijonus, užuot skatinus žmones dirbti, imtis verslo. Tikėtis, kad trinkelės padarys žmogų laimingesnį, mažų mažiausiai naivi saviapgaulė.
Milijonas šen, milijonas ten
Kad rajonų savivaldybės taškosi iš Europos gaunamais milijonais, galima įsitikinti panaršius internete adresu www.esparama.lt.
Antai, skelbia portalas, Radviliškio rajono savivaldybė vykdo 118 mln. litų vertės 40 projektų. Iš jų baigti 28 projektai. Jų vertė – 52,6 mln. litų.
Kas nuveikta rajone už ES pinigus?
Grinkiškyje sutvarkyta aikštė. Tai kainavo 639 tūkst. litų. Baisogaloje, turinčioje apie 2,5 tūkst. gyventojų, toks atsinaujinimas atsiėjo apie 1,1 mln. litų. Šiaulėnuose, kuriuose gyvena vos per 700 gyventojų, aikštė atnaujinta už 1,5 mln. litų.
Panašiai gražinamasi ir kitose savivaldybėse. Antai Raguvoje (Panevėžio r.) aikštė atnaujinama už 1,2 mln. litų, Vadokliuose (Panevėžio r.) – už 1,3 mln. litų, Gudeliuose (Marijampolės r.) – už 996 tūkst. litų, Laibgaliuose (Rokiškio r.) – už 600 tūkst. litų.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad gyvenvietėse gražinamos ne tik aikštės. Kitur milijonai leidžiami seniūnijų būstinėms, bendruomenių namams, ambulatorijoms apšiltinti, kai kur atnaujinami vandentiekio tinklai, melioracijos įrenginiai.
Bet apie savivaldybių iniciatyva tokių miestelių gyventojams kuriamas darbo vietas informacijos striuka. Į ES pinigus rankas tiesia dažniausiai „uabai“.
Kodėl? Argi žmonės nenori darbo? Savivaldybių klerkams labai patogu teisintis įsikandus frazę, kad visi staiga tapę tinginiais ir nebenori dirbti. Tačiau kažkodėl iš tų pačių kaimų apyjauniai žmonės lekia į anglijas, airijas, norvegijas. Žinoma, ne tinginiauti.
Ne kiekvienam lemta būti verslininku. Kad sukurtum darbo vietą, reikia pasukti galvą. Savivaldybėse plušantiems valdininkams tokia užduotis kur kas sunkesnė, negu vaidinti rūpinimąsi žmogumi pastačius suoliuką.
Paklaustas, ar toks ES lėšų „įsisavinimas“ gali ką nors iš esmės pakeisti provincijoje, kelių Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vyriausybių ministras Albertas Sinevičius liūdnai konstatuoja: „Taip mes niekur nenueisime“.
Ar jūs matote kokią nors Lietuvos ateities viziją? Ar apskritai tai kam nors šiandien rūpi? – „Respublika“ paklausė Alberto Sinevičiaus.
Albertas Sinevičius
Aš labai nenorėčiau to sakyti, bet kol kas nieko negirdėjau. Jokio skaičiaus. Su kuo mes draugausime, kiek mes pagaminsime, ką darysime po 5 ar 10 metų, kiek mums reikalinga mokytojų, inžinierių, kiek humanitarų ir socialinių mokslų specialistų. Akademikas Jonas Grigas savo knygoje pateikia tokius skaičius: Prancūzijoje, Kinijoje, Jungtinėse Valstijose 60–65 proc. yra techninio išsilavinimo darbuotojai, kurie kažką kuria ir konstruoja. Kaip aš galiu tikėtis kažko iš Lietuvos, kai pas mus konstruktorių nebėra. Bet jeigu yra vienas kitas konstruktorius, tai mes neturime jokio fabrikėlio, kad ką nors gamintume. Visi kažkur eina, o mes tūpčiojame. Iš Kinijos juokėmės, o man bičiulis, važiuodamas traukiniu iš Šanchajaus į Pekiną, atsiuntė laišką, rašo, kad kinai Europą jau toli toli paliko.
Bet mes dabar į kosmosą leidžiame net du savo palydovus…
Gaila, kad nebėra Raikino (Arkadijus Raikinas – garsus sovietmečio humoristas, kritikavęs tarybinę sistemą, – red. past.).
Ar pateisinama tokia politika, kad kaimuose gyventojų mažėja, miesteliuose nėra darbo, o rajonų savivaldybės už Europos pinigus renovuoja miestelių aikštes?
Ne tik aikštes. Kokiame mažame miestelyje padaro vandens tiekimo stotį, vandentiekį, kanalizaciją, nors po kelerių ar keliolikos metų ten žmonių nebebus. Pas mus pastato ir viadukus kelių aukštų, kuriais pervažiuoja kelios mašinos, pristato sporto rūmų dešimčiai tūkstančių žmonių, o tie rūmai stovi tušti. Schema aiški: meras šaunus, kokia nors statybos organizacija užsidirbo pinigus statydama 3–4 kartus brangiau nei normalūs įkainiai. Bedarbių nė kiek nesumažėjo. Pastatė kaip kelią į niekur, o mes visi paskui, po 10–20 metų, pradėsime už tuos dalykus mokėti, nes reikės remontuoti, taisyti. Sako, tuos pinigus, rodos, kažkas davė. Mes iš džiaugsmo šokinėjame per 5 metus gavę 31 milijardą. Bet mes tik pusę patys užsidirbame, kiek mums reikalinga. Aš visą gyvenimą dirbau fabrikuose ir niekaip nesuprantu, kaip galima gyventi pusę pragyvenimo lygio užsitikrinant. Aišku, gyvenant skolon didelio proto nereikia.
Kodėl pas mus įmanomi tokie „stebuklai“?
Todėl, kad pas mus niekas už nieką neatsako. Dabar baisiausias dalykas yra kolektyvinė atsakomybė. Tai ne kas kita, kaip didžiausias socializmo iškovojimas. Mano laikais dideliuose fabrikuose visi žinodavome, kad atėjęs į naują vietą per mėnesį turi padaryti savo auditą. Kad žinotum, ką tu perėmei. Nes paskui, kai praeina pusė ar metai, viskas, kas buvo ar nebuvo – jau tavo atsakomybė. Dabar jeigu pradedi kažkur ieškoti, iš karto esi Kremliaus tarnas. Patys išrinkome minties galiūnus, kurie mums vadovauja ir šiandien prie valdžios nieko neprileidžia. Buvo dvi galingos partijos. Socialdemokratai su konservatoriais susėdo, sumušė rankomis, nustatė rinkimų sistemą. Sudėstė taip, kad kitos partijos negali nieko, o jie savo sąrašuose užsigarantavo vietas 20–30 žmonių, kurie du dešimtmečius man ir jums vadovauja. Pakliūva į Seimą vienas kitas galvojantis žmogus, bet ką jis gali. Jis nieko nereiškia. Ir prezidentė, ir visi, nuo kurių daug kas priklauso, sako, kad mes gyvename laisvoje demokratinėje valstybėje. Bet pabandykite skiauterę pakelti. Jūs neprieisite prie Seimo. Per puskilometrį jus pasitiks Madalovo chebra. Jiems yra nupirktos vandens patrankos ir mes būsime labai gražiai nuraminti.
Valdžia sako, kad krizė baigėsi, galima pradėti atkurti atlyginimus. Bet pirmiausia jais džiaugsis daugiausiai uždirbantys valdininkai. Ar jums neatrodo, kad taip pasielgdama valdžia šiuo atveju pasiekė kažkokią amoralumo viršūnę?
Tikrai. Gaila, kad yra numiręs mano geras draugas Sikorskis (Romualdas Sikorskis, buvęs finansų ministras, – red. past.). Jis pasakytų: „Ekscelencijos, veršių tautai taip ir reikia“. Tai vėlgi – slėpimasis už kolektyvinės atsakomybės. Pasiklauskit bet kurio Seimo nario – jie visi sakys, kad yra prieš. Bet atseit Konstitucinis Teismas nusprendė, ir viskas. Kas dabar tam Seimui neleidžia skubos tvarka priimti įstatymą nevykdyti teismo sprendimą arba nukelti. Atsiminkite, kai Stalinas buvo išleidęs obligacijas, po jo mirties praėjus net 40 metų išpirko. Turi būti bent minimalus socialinis teisingumas.
Kodėl mes vis trypčiojame vietoje ir jau atsilikome nuo latvių, ką ir kalbėti apie estus?
Tai yra toks prakeiktas dalykas. Aš manau, kad visi mato tą patį. Niekas nenori, kad visiems būtų blogiau. Bet konservatoriai nori, kad būtų blogiau socdemams. Socdemai nori, kad būtų blogiau konservatoriams. O jau Darbo partija nori, kad ir tam, ir tam būtų blogiau. Užuot susėdę ir pasikalbėję, jie kariauja. Tą ekonominę krizę jaučiame tik mes. Lenkas jokios problemos neturėjo. Latvis turėjo, bet nebeturi. Mes tik sapnuojame, kiek auga BVP.
Kai dirbau daug dešimtmečių lengvojoje pramonėje, mano asmeninis siekis buvo, kad latvis ar estas mūsų neaplenktų. Didžiausi konkurentai buvo estai. Ir nė karto neaplenkė. Visą laiką prašydavo ar žaliavų, ar įrenginių. O šiandien estas net per petį nežiūri į mus. Ką tai sako? Juk sąlygos buvo tos pačios. Tik mes buvome galingesni, daugiau išsivystę techniškai. Aišku, kad tai vadovavimo dalykas.
Pažiūrėkit, tie patys dvidešimt metų valdžioje. Iš pirmojo Seimo galėjai bet kokį žmogų imti į darbą. O dabar tegul jie savo paslaugas pasiūlo. Pamatysit, normalus verslininkas tik tris ar keturis žmones pasirinks pas save dirbti.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“