Bernardinai.lt
X pasisako už abortų draudimą bei progresinių mokesčių įvedimą, o Y ilgisi sovietmečio bei mano, kad prezidento galios galėtų būti ir didesnės. Ar jų politinės nuostatos autentiškos, o gal mes žvelgiame į sudėtingą politinę realybę vadovaudamiesi tam tikromis ją supaprastinančiomis schemomis? Gegužės pradžioje Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) buvo apginta disertacija „Nuostatų politiniais klausimais formavimasis pokomunistinėje valstybėje: Lietuvos atvejo studija“.
„Esu laiminga, nes tai buvo darbas, kurį buvo įdomu dirbti. Rašiau jį ne dėl to, kad labai norėjau tiesiog pabaigti doktorantūros studijas, bet iš tikrųjų mėgavausi pačiu tyrimu ir manau, jog jis yra prasmingas“, – sakė dr. Ieva Petronytė, VU TSPMI dėstytoja bei Pilietinės visuomenės instituto direktorė. Politologai neretai komentuoja visuomenės politines nuostatas, svarsto, nuo kokių sociodemografinių charakteristikų jos priklauso: pavyzdžiui, manoma, jog aukštąjį išsilavinimą įgijęs didmiesčio gyventojas galvos vienaip, o viešajame sektoriuje dirbantis mažo miestelio gyventojas – kitaip. Tačiau mokslininkei pasidarė įdomu, kaip žmonės tas nuostatas susiformuoja, kodėl jie galvoja būtent taip, o ne priešingai. Tam I. Petronytei prireikė pasitelkti ne tik politologines, bet ir psichologines teorijas bei metodus.
Minėjai, kad disertacijos tyrimas buvo ne tik įdomus, bet ir prasmingas. Iš ko kyla tas pojūtis, kad tai, ką darei, yra verta daryti?
Man tai įdomu: aplinkiniai nežino atsakymo, tad norisi išsiaiškinti, „iškasti“ mokslinę tiesą. Kita vertus – prasminga profesine prasme. Apklausomis grįsti tyrimai rodo, jog Lietuvos žmonės nemąsto nuosekliai ta prasme, jog neturi ieškomų ideologinių nuostatų. Bet ar tikrai mes keistuoliai, nenuoseklūs? Pradėjus domėtis paaiškėja, kad ne – logika egzistuoja. Yra tam tikrų pasakojimų apie pasaulį ir negali sakyti, kad jie nenuoseklūs ar nesąryšingi – jie tiesiog kitokie nei gali tikėtis. Juos atrasti, atskirti bendrus pasaulio matymus nuo individualių ir buvo esminė tyrimo užduotis. Naudota metodologija leido atsijoti paskirų žmonių nuostatas ir atrasti grupes, kurios pasižymi bendru matymu, jį aprašyti. Tai naudinga tuo atžvilgiu, kad neretai mums sunku įsivaizduoti kitų žmonių pasaulėvaizdžius. Pernelyg dažnai ir asmeniniame, ir viešajame gyvenime įsivaizduojame, jog jei kitas nemąsto taip kaip aš, vadinasi, mąsto nenuosekliai arba apskritai nemąsto. Mano tyrimas padėjo suprasti, jog visuomenėje egzistuoja skirtingi pasaulio, bendros visuomenės tvarkos matymai, ir jie yra vidujai nuoseklūs.
Tuos pasaulėvaizdžius savo disertacijoje vadini schemomis. Šioje vietoje kyla klausimas: kuo Lietuvoje atrastos schemos skiriasi nuo kitose šalyse veikiančių? Ar posovietinės visuomenės neinterpretuoja politinės tikrovės taip pat kaip Vakarų Europoje, pavyzdžiui, pagal moralinį konservatyvumą-liberalumą, ekonominę kairę-dešinę ir pan.?
Suprasti, kas yra schema, padeda akinių metafora. Kaip tu matai pasaulį, priklauso nuo to, kokios spalvos akinius užsidedi ant nosies. Žinoma, galima turėti daugiau nei vienus akinius: vienu metu į tą patį klausimą žiūrėti ir iš vienos, ir iš kitos perspektyvos. Tada svarbu, kokius akinius buvai užsidėjęs paskutinį kartą – vertini pagal tai, kokia schema buvo aktyvuota paskutinį kartą ir panašiai. Valstybėse, kur egzistuoja tvirtos partinės sistemos, aiškūs ideologiniai konfliktai tarp partijų, įsitvirtinusios politinių debatų tradicijos – ideologinio mąstymo apraiškos matyti ryškiai. Ten gyventojai gana nuosekliai taiko tuos ideologinius akinius.
Tuo tarpu Lietuvoje prielaidų ideologiniam mąstymui nėra. Turime nesenas demokratines tradicijas, partijos ne visada nuosekliai laikosi ideologinių nuostatų, o jei laikosi, tai nebūtinai sutampa su tuo, kas aptinkama Vakaruose. Taigi nenuostabu, kad vakarietiškų ideologinių akinių Lietuvos visuomenėje politologai neranda. Reikalinga ir svarbu surasti „tikruosius“, veikiančius. Mano tyrimo rezultatai rodo, jog Lietuvoje egzistuoja tam tikros unikalios, autentiškos schemos, kurios vis dėlto turi panašumo tiek į vakarietiškąsias, tiek į toliau Rytuose aptinkamas. Keletas pagrindinių akinių, kuriuos man pavyko išskirti, turi tam tikro panašumo į konservatizmą, socialinį liberalizmą, autoritarizmą.
Gal galėtum trumpai papasakoti, kokie metodai leido Tau išsiaiškinti Lietuvos žmonių nešiojamus ideologinius akinius?
Pirmame tyrimo etape buvo tiesiog bendraujama su žmonėmis ir prašoma argumentuoti savo poziciją dviem klausimais – abortų uždraudimo bei progresinių mokesčių įvedimo. Kadangi kalboje atsispindi mąstymas, iš jų atsakymų išryškėjo tam tikra argumentavimo logika. Vienas gali kalbėti, jog pritaria progresiniams mokesčiams, nes tai yra teisinga, būdas parodyti visuomenės solidarumą, o kitas priešingai – kad neteisinga, nes paneigia žmogaus pastangas, motyvaciją. Tačiau jie abu remiasi vertybiniais kriterijais. Tuo tarpu trečias argumentuoja, jog šis mokestis tiesiog nepasiteisins – jo logika visai kita, pragmatinė. Buvo įdomu stebėti, kaip atsiskleidžia skirtingos mąstymo strategijos. Net nesitikėdama atradau tai, kas įprastai numanoma, tačiau empiriškai Lietuvoje dar nebuvo parodyta – jog egzistuoja ir principinis, ir pragmatinis mąstymas apie politiką.
Antrajame etape Q-sort metodu buvo tikrinama, kiek išryškėję argumentacijos keliai yra individualūs, o kiek socialiai bendri. Ar tai, kaip vienas ar keletas žmonių mąsto, gali būti atrandama ir kitoje asmenų grupėje? Taip pat metodologija leidžia išskirti, kurie elementai grupės pasaulėvaizdžiui yra centriškiausi. Po pirmojo etapo kilo ir kitų klausimų: kada mes mąstome principiniu lygmeniu, o kada – pragmatiškai, nuo ko tai priklauso, ar galima vienu metu galvoti ir taip, ir taip, o gal tiesiog vieni žmonės yra idealistai, o kiti pragmatikai?
Metodo dėka galėjau pasidomėti tuo, koks apklaustų žmonių požiūris į valstybės bei visuomenės gyvenimą ir kaip į vientisą pasakojimą jungiasi pozicijos atskirais politiniais klausimais, pavyzdžiui, kaip žiūri į religijos ir politikos santykį, tradicinės šeimos irimą, laisvės ribojimą tam tikrais atvejais, stipraus šalies vadovo reikalingumą, sovietinę praeitį, šalies santykius su Rusija etc. Paaiškėjo, kad bendras pasaulio matymas, atsispindintis bendrosiose rastose schemose, labai gerai struktūruoja pozicijas konkrečiais klausimais – ir daugiau ekonominiais, ir daugiau moraliniais. Bendroje mąstymo logikoje svarbiausios, kertinės normos, vertybės bus taikomos principingai. Tačiau jei tam tikro klausimo šios svarbiausios normos nepadengia arba padengia dviprasmiškai, politinę nuostatą linkstama susiformuoti pragmatiškosios schemos pagalba. Pasirodo, jog pragmatiškoji schema veikia kaip tam tikras substitutas, kai vertybinis mąstymas neišplėtotas arba kai susiduria priešingi įsitikinimai. Šie atradimai atliepia ir mūsų kasdienį supratimą.
Tyrimo metu aptikai septynias skirtingas schemas, iš kurių penkios bendros, o trys pastarųjų – gausiausiai reprezentuotos. Gal pristatytum šiuos tris ryškiausius lietuvių mąstymo apie politiką būdus?
Viena vertus, kaip jau minėjau, tie trys naratyvai yra šiek tiek panašūs į tradicines ideologijas, kita vertus, autentiški. Pirmąjį, kiek primenantį konservatizmą, pavadinau „tradiciniu moralės diskursu“. Centrinė šios mąstymo logikos sąvoka – tradicinė moralė kaip būdas teisingai gyventi šioje visuomenėje, tvarkytis valstybėje. Čia atsispiriama nuo pagarbos gyvybei, taip pat svarbu šeima, bendruomenė, religija. Pasisakoma už abortų draudimą, prieš žmonių kankinimą, jų teisių varžymą net ir terorizmo atveju. Šalia atsiranda ir tautiškumo aspektas, patriotizmas, nes tai išlaiko bendruomenę, ją ugdo. Neigiamai vertinamas sovietmetis kaip bandęs paneigti tradicinę šeimą, pagarbą religijos laisvei. Greičiausiai taip mąstantys žmonės rinktųsi balsuoti už Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus, nors nuostatų ryšys su partiniu pasirinkimu nėra labai stiprus.
Kita perspektyva – „laisvos saviraiškos diskursas“, jos atstovai gali balsuoti tiek už TS-LKD, tiek už liberalus, tiek už socialdemokratus. Tai būtų keista ryškias ir stabilias ideologines takoskyras turinčiose politinėse sistemose, juk šios partijos turėtų priklausyti skirtingiems poliams. Tačiau Lietuvoje tai, pasirodo, visiškai natūralu. Šioje schemoje svarbiausia, kad saviraiška visiems būtų lygiai galima, kiekvienas galėtų laisvai demonstruoti, kas ir koks yra, ką mano. Priešingai nei tradicinės moralės perspektyvoje, nuvertinami bet kokie apribojimai, religijos ir politikos ryšys traktuojamas neigiamai, svarbi konkurencija ekonomikoje. Kaip ir pirmu atveju, sovietmetis vertinamas neigiamai, tačiau dėl kitų priežasčių – ne dėl bendruomenės ardymo, o dėl to, kad buvo varžoma saviraiška. Jei bandytume šią schemą prilyginti kuriai nors iš tradicinių ideologijų, tai galėtų būti nebent socialinis liberalizmas. Beje, svarbu tai, kad visi tirti naratyvai ekonominėje kairės-dešinės skalėje buvo „truktelėti į kairę“ – lietuviai, mano, jog valstybė turi pasirūpinti.
Trečioji perspektyva yra „tvirtos rankos diskursas“. Taip mąstantieji yra nepatenkinti dabartiniu valstybės gyvenimu, mato tam tikrą chaoso situaciją. Visų pirma, jų nuomone, netvarka yra Seime, kur vieni kitais nepasitiki, nesutaria, nepasidalija. Ryškus tvarkos ilgesys, siejamas su lyderiu, kuris pataisytų padėtį. Visi politiniai klausimai interpretuojami per šią prizmę, pavyzdžiui, profsąjungos vertinamos palankiai, nes manoma, jog jos siekia tvarkos, tuo tarpu tautinės mažumos vertinamos ypač neigiamai, kaip chaoso kėlėjos. Šeimos, religijos, laisvės ir panašūs „dorybiniai“ klausimai šioje perspektyvoje yra trečiaeilis ar ketvirtaeilis dalykas, ekonomikoje laikomasi pragmatiško požiūrio, bet tai irgi nėra svarbiausia. Šalia tvirto lyderio su atitinkamomis plačiomis galiomis, kad galėtų veikti, atsiranda ir pragmatiškų santykių su Rusija akcentavimas. Tačiau nėra taip, kad sovietmetis būtų vertinamas teigiamai. Šia logika besivadovaujantieji nuo pirmų dviejų grupių skiriasi tuo, jog vertina jį ne taip neigiamai. Jie nei šlovina, nei nuneigia sovietmetį, tiesiog vertina situaciją pragmatiškai ir švelniai ilgisi, nes „tuomet buvo geriau“, aiškiau, daugiau tvarkos. Į visas partijas žiūrima itin neigiamai, balsuojama tai už vienus, tai už kitus – dažniausiai tuos, kurie pozicionuoja save kaip atsvarą esamai situacijai arba turi stiprų lyderį. Tikėtina, jog šie žmonės yra ir viena dalis dabartinės prezidentės rinkėjų, nes jiems norisi tvirtos rankos, saugumo.
Kuo Tavo tyrimas naudingas bendrojo gėrio požiūriu?
Svarbu suprasti, kokie pasaulėvaizdžiai mūsų visuomenėje egzistuoja, ir juos pažinti, kad galėtum kalbėtis su kitaip mąstančiais žmonėmis. Mūsų užsidėti akiniai dažnai trukdo suprasti kitą, iš tiesų išgirsti, ką jis nori pasakyti. Tarkime, gana dažnai ignoruojame tuos, kurie politikoje vadovaujasi tvirtos rankos schema, manome, jog jie neteisūs, tačiau toks pasaulėvaizdis mūsų visuomenėje egzistuoja ir yra gana paplitęs. Reikia kalbėtis ir išgirsti. Kita vertus, egzistuoja ir tamsioji pasaulėžiūrų supratimo pusė – galima manipuliuoti informacija, prognozuojant, kaip viena ar kita logika besivadovaujantys žmonės interpretuos tam tikrą klausimą. Svarbu, kad politikai pateiktų rinkėjams informaciją suprantamai, tačiau ne tendencingai.
Kalbėjosi Rosita Garškaitė