Bernardinai.lt
„Gerovės“ valstybė neatsiejama nuo idealo sukurti tobulas sąlygas šalies piliečiams gyventi laimingą ir gerą gyvenimą. Tuo vadovavosi ne tik Europos šalys, XX a. pradžioje pradėjusios steigti valstybines švietimo, socialinės apsaugos institucijas, bet ir Lietuva, po Nepriklausomybės atgavimo kūrusi savo valstybės modelį. Deja, visi šie modeliai buvo paremti laimės samprata, pasak kurios, laimingas žmogus – tas, kuris turi pinigų ir gali patenkinti savo finansinius poreikius. Tokią ekonominę laimės sampratą, kurios trūkumai darosi vis akivaizdesni, paveldėjo ir Lietuva, savo vertę ir progresą iš esmės pasirinkusi matuoti per ekonomikos augimo prizmę.
Vis dėlto pasaulyje vis garsiau kalbama apie ekonominio mąstymo trūkumus ir būtinybę sukurti alternatyvas jam, imant vertinti tai, kas iš tiesų yra svarbiausia žmonėms ir jų laimei. Ekonomistų siūloma samprata buvo paprasta: žmogus – geriausias savo laimės arbitras, todėl reikia suteikti jam galimybę rinktis, ir jis pasirinks tai, kas teikia jam daugiausia laimės ir pasitenkinimo. Vadovaujantis šia logika, laimės pakaitalu tapo žmogaus pajamos, įgalinančios rinktis ir įpirkti būtinus dalykus – maistą, namą, automobilį, laisvalaikį ar kelionę. O valstybei svarbiausia – užtikrinti ekonomikos ir pajamų augimą, tai sutapatinant su laime.
Tačiau toks mąstymas yra problemiškas daugybe aspektų. Ne viskas, kas svarbu gyvenime, parduodama ant prekystalio, o patenkinus savo būtiniausius poreikius, pinigai daugiau laimės nebeprideda. Susikoncentravimas į pinigus ir ekonomiką lėmė tai, kad kiti laimę teikiantys dalykai, kaip žmogiški santykiai, psichologinė ir fizinė sveikata, gamta tapo ignoruojami ar net supriešinami su ekonominiais pasiekimais. Elgesio mokslas parodė, jog žmonės toli gražu nėra „optimalūs naudos maksimizuotojai“, ir jų pasirinkimais galima manipuliuoti, skatinant juos rinktis tai, kas laimės jiems visai neneša. Galiausiai daugiau pasirinkimo kartais reiškia mažiau pasitenkinimo savo sprendimais.
Dėl visų šių priežasčių, šiandien vis daugiau kalbama apie laimės ekonomiką. Norima žmogaus laimę bei ją lemiančius veiksnius tiesiogiai susieti su politiniais ir ekonominiais sprendimais, atsisakant iliuzinių įsitikinimų, jog viskas, ko žmonėms reikia – tai vartotojiško pasirinkimo galimybė, pavyzdžiui, tarp „Dvaro“ ir „Rokiškio“ pieno.
Tačiau tam reikia turėti būdų, kaip pamatuoti žmogui svarbius dalykus – džiaugsmą ir liūdesį, pasitenkinimą gyvenimu, prasmę, įtampą ir kita. Jei to nebus, mažai tikėtina, jog mūsų pasaulyje išskirtinių privilegijų turintis ekonomikos mokslas priims laimės tyrėjus į savo išrinktųjų būrį, kuriame jiems atitaria nuomonės lyderiai ir atidžiai klausosi politikai. Ir išties – laimė tapo mokslinio tyrinėjimo objektu bei pradėjo skambėti tarptautinių organizacijų ir valstybių vadovų lūpose netrukus po to, kai atsirado pirmieji būdai ją matuoti.
Kaip rašo laimės mokslų pionierius Edas Dieneris, kai užsiminė apie savo norą tyrinėti ūkininkų laimę savo darbo vadovui, šio atsakymas buvo: „Tai neįmanoma, laimė negali būti pamatuota… be to, aš jau žinau atsakymą – ūkininkai negali būti laimingi!“ Tačiau jau po kelerių metų neįmanoma tapo įmanoma: E. Dieneris parengė pasitenkinimo gyvenimu skalę, kurią sudarė paprasčiausias klausimas: „Bendrai vertinant, kiek patenkinti esate savo gyvenimu?“ Į jį reikėjo atsakyti nurodant skaičių nuo 1 iki 7.
Nuo šio, rodos, paprasto ir akivaizdaus žingsnio prasidėjo laimės mokslo proveržis. Ėmė rastis įvairių iniciatyvų, matuojančių nacionalinę laimę: Jungtinės Tautos sukūrė Pasaulio laimės indeksą, EBPO šalių klubas pradėjo „Geresnio gyvenimo iniciatyvą“, siekiančią matuoti laimę regionų lygmeniu ir pagal didesnį kiekį dimensijų. Vokietija, Jungtinė Karalystė, JAV ir kitos šalys klausimus apie laimę įtraukė į savo nacionalines apklausas, į tai dėmesį pradėjo kreipti ir politikai.
Vis dėlto laikui bėgant buvo pastebėta, jog pasitenkinimas gyvenimu – tik viena iš daugelio galimų laimės sampratų, matuojanti tai, kaip vertiname savo gyvenimą. Atsakymai į šį klausimą labai priklauso nuo klausimo formuluotės, eilės tvarkos ir dažnai labiau atspindi asmeninius lūkesčius ir visuomenes normas nei momentinę laimės patirtį. Pavyzdžiui, klausiant: „Kiek pasitenkinimo tau teikia važinėjimas tavo automobiliu?“, atsakymai stipriai koreliavo su automobilio kaina, t. y. socialinio statuso simboliu, tuo tarpu klausiant: „Kiek patenkintas buvai vairuodamas savo automobilį vakar?“, ryšio su automobilio kaina nebeliko, nes respondentai atsakydami prisiminė savo gyvąją patirtį – bendravimą su bendrakeleiviais, galbūt vėlavimą ar incidentą su kitu vairuotoju.
Šias problemas sprendžia laimės rodikliai, matuojantys žmogaus emocijas ir išgyvenamas patirtis. Jų esmę sudaro tokie klausimai kaip: „Kiek džiaugsmingas (įsitempęs/neramus/nusiminęs/pavargęs) jauteisi vakar?“ ir pan. Jais siekiama apčiuopti teigiamus ir neigiamus jausmus, atspindinčius kitą – patirtinę laimės dimensiją.
Surinkus pakankamai duomenų, pradėjo ryškėti įdomūs dalykai. Pavyzdžiui, ilgai buvo žinoma, jog nedarbas labai stipriai paveikia laimę – praktiškai tiek, kiek ir skyrybos, vertinant per pasitenkinimo gyvenimu prizmę. Vis dėlto, vertinant teigiamų ir neigiamų emocijų balansą, nedirbančiojo patirtis yra praktiškai tokia pati gera, kaip ir dirbančiojo. Taip yra dėl to, kad darbas – viena nemaloniausių ir ilgiausių įprastinio žmogaus dienos dalių, tuo tarpu nedirbdamas žmogus turi daugiau laiko daryti džiaugsmą teikiančių dalykų – ilsėtis, bendrauti su draugais ir šeima. Visgi nors dirbantis žmogus nėra patenkintas savo gyvenimu – tikėtina, dėl to, kad visuomenėje į nedirbančius žmones žiūrima gana neigiamai, o tai sumenkina žmogaus savivertę ir savęs įvaizdį.
Tačiau net ir šie klausimai toli gražu neapčiuopia laimės patirties daugialypiškumo. Dažnai darome dalykus, kurie nesuteikia mums daug gerų emocijų ar pasitenkinimo savimi, tačiau mums yra prasmingi. Todėl laimės matavime atsirado dar viena dimensija – prasmė. Atliktuose tyrimuose aiškėja, jog dažnu atveju vaikų priežiūra nesukelia daug teigiamų jausmų, tačiau suteikia stiprų prasmės jausmą – kaip ir darbas (kai kuriems žmonėms), savanorystė ar aukojimas. Nors tarptautiniuose reitinguose vis dar dominuoja vertinamasis pasitenkinimo gyvenimu rodiklis, tačiau 2012 m. Jungtinė Karalystė įtraukė klausimų apie prasmę, pasitenkinimą bei emocijas į savo kasmetinę nacionalinę visuomenės apklausą.
Pasitenkinimas gyvenimu, prasmė bei emocijos – geras trio, apčiuopiantis daug svarbių kasdienio gyvenimo dimensijų. Tačiau Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas ėmė pastebėti, kad mes ne visada sugebame tiksliai prisiminti ir atpasakoti šias savo patirtis: klausiami apie tam tikrą laikotarpį (pavyzdžiui, draugų vestuves ar vakarykštį renginį), dažniausiai prisimename tik intensyviausią bei vėlyviausią patirtis. Šis atminties selektyvumas, pavadintas viršūnės/pabaigos efektu, paskatino sukurti naują laimės matavimo būdą – „dienos atkūrimo metodą“. Pradžioje respondentas išskaido savo praėjusią dieną į atskiras dalis (pusryčiai, važiavimas į darbą, susitikimas su vadovu ir t. t.), tuomet jo paklausiama apie laimės patirtį kiekvienos iš šių veiklų metu, ir taip sudaromas „laiko biudžetas“. Tai leidžia pagauti ne vien momentinius įspūdžius, bet ir visavertiškiau įvertinti subjektyvios patirties dinamiką per dieną. Pagal šį metodą žmonių laimę jau pradėjo matuoti JAV, tikimasi, kad netrukus prisijungs ir daugiau šalių.
Bet ir čia nesustojama, iš naujo „atrandama“ vis daugiau dimensijų, kurias žmonės įvardina kaip reikšmingas jų gyvenime: autonomijos ir laisvės pajautos, „tėkmės“, savivertės, kompetencijos, transcendencijos, bendruomeniškumo patirties ir kitų. Žinoma, žodis „atrandama“ čia yra kabutėse, nes visa tai – žmonijos tūkstančių metų sukauptos patirties ir apmąstymų rezultatas, prie kurio tiesiog atrandami būdai prisiliesti naudojant mokslinius metodus ir perteikti tai visuomenei suprantamesnėmis formomis.
Tyrinėjant laimę ir atrandant vis geresnių metodų ją pamatuoti, visuomenėje auga ir supratimas, kad galima kalbėti ne vien ekonominiais ar ideologiniais terminais, diskutuojant reikšmingomis visuomeninėmis temomis ir priimant politinius sprendimus. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje buvo pastebėta, jog suaugusiųjų švietimas reikšmingai padidina pasitenkinimą gyvenimu, ir šis faktas buvo įtrauktas į kaštų ir naudos analizę bei darant sprendimus dėl finansavimo bendruomeniniam švietimui.
Be to, tyrinėjant skirtingus atspalvius to, kas žmonėms yra svarbu, laimės mokslas gali padėti žmonėms geriau apsibrėžti ir savo gyvenimo vertybes, taip pat – lengviau suprasti kitus žmones, kurių vertybės yra skirtingos. Daugelis tėvų savo vaikams nori laimingo gyvenimo, tačiau pernelyg dažnai tai pasireiškia spaudimu baigti „teisingą“ specialybę ir susirasti gerai mokamą darbą; nors ir nuoširdus, toks noras atspindi vienpusišką (ko gero, ekonomistinio požiūrio suformuotą) suvokimą apie tai, kas svarbu jaunam žmogui. Ko gero, visiems būtų naudingiau, jei viešojoje diskusijoje atsirastų platesnės gyvenimo prasmės ir laimės sampratos.
Atsiradus būdams, o gal dar svarbiau – patikėjus, kad galima pamatuoti tokį sudėtingą, daugialypį ir neapčiuopiamą dalyką kaip laimė, prasideda nauja intelektualinės ir politinės minties srovė. Tiek visuomenėje, tiek tarp politikų bei ekonomistų vis plačiau pripažįstama, kad dabartinėje ekonominėje ir politinėje santvarkoje trūksta svarbaus dėmens – dėmesio ne ekonominiams rodikliams ir tikslams, bet žmogaus kasdienybei ir subjektyviai patirčiai, atidumo dalykams, kurie labiausiai rūpi žmonėms ir daro gyvenimą vertą gyventi.