Bernardinai.lt
Poetas Igoris Ignatjevas: „Su šiandien egzistuojančiu režimu gyvensime blogai, purvinai. Melagingu ir neteisiu gyvenimu, neapkenčiami palikuonių. Ir baigsim mes šį niekšingą gyvenimą be atgailos ir komunijos išdraskytoje, nuniokotoje šalyje“.
„Mes, ukrainiečiai, kitokie,“ – kažkaip man pasakė ukrainietis draugas. – „Nejaugi nematai?“
Atsimenu, kad tuomet prieštaravau: „dvi rankos, dvi kojos… kuo „kitokie“? O dabar, deja, sutinku – kitokie. Abejojantiems rekomenduoju dar kartą peržvelgti Maidano kroniką, be pirmojo kanalo komentarų. Ar atsimenate, kaip jie stovėjo? Keletą mėnesių, dieną ir naktį, speige, apledėjusiose barikadose… Ar atsimenate, kaip su lazdomis rankose, prisidengdami nuo „nežinomų snaiperių“ kulkų mediniais skydais, jie bėgo į tuos snaiperius ir krisdavo negyvi. O iš paskos žuvusiems bėgo vis kiti ir kiti, kol snaiperiai neišsilakstė.
O dabar prisiminkite mūsų maidanus. Ar panašūs?
Teisinga ir tai, kad dabartinė revoliucija Ukrainoje vadinama orumo revoliucija. Išvyti įsisiautėjusius vagis ir likviduoti korumpuotą valdžią – reikalas vertas nepraradusio garbės žmogaus. Šiandien šie garbingi Ukrainos piliečiai rikiuojasi ilgose eilėse, kad galėtų važiuoti ginti Donecko oro uosto – patį sunkiausią ir daugiausia kraujo pareikalavusį Ukrainos Tėvynės karo ruožą.
Įdomu, ką apie tai galvoja rusų kariuomenės generolai, gaunantys skaitlingas žvaigždes ir ordinus už nežinomus žygdarbius, atliktus „niekam nežinomuose karo veiksmų teatruose? Šių šauniųjų kareivių žiniai – tik ką Ukrainoje dideliu tiražu išleido vadovėlį „Mažosios žygio grupės. Bendrieji kariniai mokymai. Partizaninė taktika“. Štai kokiai realybei ruošiasi šiandien Ukraina. Tai prieš mus, rusų brolius, ruošiasi Ukraina kariauti partizaninį karą. Iliuzijų – nulis. Manau, kad rusų generolams vertėtų ne ordinais kabinėtis, bet smarkiau susiveržti dirželius.
Beje, rusų propaganda tvirtina, kad „mes čia niekuo dėti!“. Rėkia, veblena, reikalauja: „Įrodykit!“, „Kur įrodymai?“.
Mūsų reikalavimai pateikti įrodymus panašūs į tuos, kaip kad nėščia moteris reikalautų pripažinti ją mergele. O štai iš prieštaraujančiųjų reikalautų atvirkštinio įrodymo.
– Įrodykite! – šaukia ji remdama didžiuliu pilvu. – Kas matė?! Kas žvakę laikė?
Ir mes, bepročiai, šaukiame: „įrodykite!“ pertraukose tarp Ukrainoje žuvusių savų karių laidotuvių. Kokie dar įrodymai mums reikalingi? Kiek dar reikia kareiviškų kapų, kad sustabdytume šį begėdiško melo srautą? Šiandien jau skaičiuojame tūkstančiais.
Prisimindamas savo buvimą beprotnamyje, dailininkas Šemiakinas pasakodavo apie būdą, kuriuo sovietinė baudžiamoji medicina stengėsi paversti bepročiu jį, sveiką žmogų. Technologija buvo tokia – iš kaimyninės palatos nuolatos skambėdavo balsas, kartodamas kaip prakeiksmą vienus ir tuos pačius pakilius tekstus: „Tėvynė – motina!“, „Sovietų Sąjunga!“, „Tėvynė!“… Po to tas pats balsas, bet jau pasibjaurėjimo tonu, pradėdavo gergžti, skaičiuodamas „priešus“: „Van Gogh“, „Matisse“, „Picasso“… Ir taip diena dienon.
Ar nieko neprimena? Štai, pasirodo, kur buvo testuojama technologija ištisos tautos išvedimui iš proto televizijos ir spaudos pagalba.
Pavyko. Tauta jau šėlsta paranojiškoje isterijoje. Mūsų karščiuojančioje vaizduotėje, prakeikti pindosai, ukrofašistai ir žydobanderininkai žvilgčioja iš visų kampų. Štai ir aš, supelijęs žydobanderininkas, skubu paskelbti savo požiūrį jau vien todėl, kad dar vienas balsas prasisunktų pro isterišką propagandos klyksmą.
Ne, netikiu aš jokiais reitingais. Netikiu, nes matau, kokia kaina valdžia pasiekia šios parodomosios vieningos nuomonės. Kvailus apgavo, gobšus papirko, baikščius įgąsdino, drąsius į cypę, o niekšai patys reikiamą akimirką sušuko „Krymas – mūsų“ – štai jums ir 85 nuošimčiai paramos. O likusieji 15 nuošimčių paskelbti penktąja kolona, atplaišomis, liaudies priešais… Bene pirmą kartą?
Iš tikrųjų šiais melagingais reitingais mus daro tūkstančių žmonių žudynių bendrininkais. Kaino žyme nori pažymėti visą tautą. Šimtą keturiasdešimt milijonų piliečių. Pagal nusikaltėlių gaujos įstatymą vadeivos stengiasi savo asmenine atsakomybe išterlioti plonu sluoksniu visus gyventojus tam, kad sekdami teiginiu, jog „tauta visada teisi“, pateisintų purviną karą, kurį jie pradėjo ir tęsia nepriklausomos šalies žemėje.
Dieve, kokių tik nusikaltimų nebuvo padaryta mūsų nelaimingos tautos vardu! O juk Berdiajevas dar kadaise rašė, kad „ne tautoje sąžinės centras, tauta šaukė: ant kryžiaus jį“. Ir štai mes visi, apgauti, apkvailinti, apgirtę nuo brolių kraujo, šaukiame „ant kryžiaus!“, nukryžiuodami nusilpusią Ukrainą, galbūt, pačiomis sunkiausiomis jos istorijoje dienomis.
Na gerai jau, tauta – prasčiokė, ją apgavo, išvedė iš proto, apvyniojo aplink pirštą… O jūs tai, jūs? – išsilavinę, dvasiškai turtingi, visas knygas perskaičiusieji? Visas humanizmo tiesas pažinusieji? Dievą tikintieji, velniai jus rautų, jūs taip pat manote, kad vagis būna teisus, o apiplėšimo auka – kalta? Ir, jei garsiai ir ilgai rėkausime begėdišką melą apie fašizmą ir banderininkus, tai teisybė netriumfuos?
Gal jūs tikrai tikite, kad tai, kas blogai padėta, galima nenubaustam pasisavinti? O jei patys neatiduoda, tai jėga? O jei prieštarauja, tai per snukius? O pasipriešinusius galima užmušti ir pasakyti, kad jie tai patys save?… Kur jūs, tautos dvasios tėvai? „Meno žymūnai“, apsikasę savo kultūrinėse tėvonijose – teatruose, laikraščiuose, leidyklose, muziejuose? Ko slepiate akis? Ko, užtraukdami gėdą savo žilėms, mykiate nesuprantamai prie televizijos mikrofonų?
Aš, matote, nesusigaudau politikoje…
O ką čia susigaudyti? Kad tas, kas pavogė piniginę – vagis. O kuriam pavogė – auka? Baisiai didelė išmintis!
„Likimas rūpinasi tuo, kad nebūtų laimės, pasiektos nusikalstamu keliu“ – šį gamtos (skaityk Dievo) įstatymą atrado italų dramaturgas Vittorio Alfieri dar 18 amžiuje. Gal kas nors paneigs jį bent vienu istorijos pavyzdžiu? Ar mes jau nepamenam, kaip slegiama savo nusikaltimų svorio tarsi kortų namelis sugriuvo Sovietų imperija?
Tuomet atrodė, kad dabar jau mes mokyti – kaip reikiant. Ir štai mes vėl tuose pačiuose vagių uogienojuose. Vėl pasiruošę gelbėti ir padaryti laimingas kaimynines tautas žemių atėmimo būdu. Kaip iš suomių Kareliją, kaip iš japonų Kurilus. Iš gruzinų Abchaziją ir Pietų Osetiją. Iš moldavų Padniestrę… Ir toliau pagal sąrašą, su kuo dar mūsų bendros sienos? Su Estija? Su Lietuva? Su Kinija? Štai jau ir į Krymą nuvažiuoti neįmanoma nesijaučiant verteivai, supirkinėjančiam vogtus daiktus.
Girdžiu girdžiu teisingus priekaištus: kas tu toks, kad teistum visą šalį? Rašytum jai elgesio pažymį? Gal dar atgailauti įsakysi? Ne, neįsakysiu. O ir nebūna jokios kolektyvinės atgailos, nes minia tikrai visada teisi savo nepermaldaujamu, aritmetiniu teisumu – ar ne todėl visoks purvas stengiasi slėptis kolektyve? Atrodo, visoje žmonijos istorijoje iki bendranacionalinės atgailos pakilo tik vokiečiai po antrojo pasaulinio karo. Beje, nusideda tai vieni, o atgailauja, paprastai, visai visai kiti.
Ar atmenate tą „kitą“ – žurnalistą įsūnytoją? Prieš porą metų jis vieno iš šleikščių televizinių „Putino bendravimų su tauta“ metu, pavadino Dimos Jakovlevo įstatymą žmogėdrišku? Nacionalinis lyderis tuomet sureagavo:
– Ar jums patinka, kad jus žemina? – pasipiktino jis. – Jūs mazochistas?
Nėra ko bepridėti. Kompleksuotam KGB pulkininkui, likimo valia atsiradusiame valdžios piramidės viršūnėje, nieko nereiškia sugretinti politinių ambicijų menkystę su vaiko gyvenimu. O jau apie tūkstančių gyvenimus ir kalbėti netenka. Tiesa ir tai, kad iki įžymiųjų galvažudžių Stalino, Lenino, Hitlerio, Pol Potos jis netraukia – ten skaičiuojami milijonai užmuštų. Bet ir tų tūkstančių, jau žuvusių šiose Putino pradėtose brolžudiškose skerdynėse, užteks patalpinti jį dvidešimt pirmojo amžiaus niekšų sąraše. Sąraše, kurį šiandien savo pavarde pradeda mūsų nacionalinis lyderis, aidint susižavėjusio aklųjų kurčnebylių elektorato plojimų.
O juk nė viena našlė neišėjo į vienišą piketą. Nė viena motina, praradusi sūnų. Nė vienas tėvas, nė vaikas… Štai mūsų vergystės matavimo vienetas – tylinti motina, kurios vaiką išsiuntė į neteisingą, nepaskelbtą karą ir užmušė, o jai įsakė „nesireikšti, nes bus blogiau“. Lyg tėvams būtų kas nors blogiau už nuosavo sūnaus laidotuves. Bet jie „nesireiškia“, tyli, toliau patriotiškai neapkenčia ukrofašistų.
Beje, apie neapykantą – štai kur tikroji vergo stigma.
Dvasios vergas visada ko nors neapkenčia: šeimininko, inteligentų, pindosų, žydų, turčių, juodųjų, gėjų… Bet labiausiai neapkenčia vergas svetimos laisvės, svetimos nepriklausomybės, kaip neapkenčiame mes jos, gyvenantieji vergovėje. Neapkenčiam dėl tos pačios priežasties, dėl kurios impotentas ima neapkęsti moterų negalėdamas patirti laimės meilėje.
Man paprieštaraus, man piktai mes į veidą, kad žuvusiojo kareivio motina – patriotė, todėl man, atplaišai, nesuprantamai džiugiai, aukoja savo kūdikį Tėvynės gynybos vardan. Tuomet man, „atplaišai“, atsakykit: nuo ko ginamės? Kas tas baisusis priešas, kuris grasina mūsų Tėvynei? Ukrainiečiai? Tai jie įsiveržė į Rusiją? Tai jie aneksavo mūsų teritorijos gabalą ir grasina šalies vientisumui? Gal jie jau pasiuntė savo žaliuosius žmogeliukus, vadovaujamus Girkinų, Borodajų ir tūkstančių kitų užkulisinių reikalų meistrų, į mūsų Rostovo sritį ir paskelbė nepriklausomą respubliką? Kliedesys!
Ne, nei Tėvynės meilė, nei ištikimybė jai arba rusų pasauliui, Kremliaus ideologų greitomis sulipdytam, nėra šio karo priežastis. Kažkada Golda Meir pasakė, kad karas Artimuosiuose Rytuose baigsis, kai arabai pamils savo vaikus labiau, nei nekenčia žydų. Štai ir visas paaiškinimas – neapykanta ukrainiečių laisvei atvedė mus prie šios gėdos, kai Didžioji Rusija „lengvai“ siunčia skerdimui savo sūnus matuodamiesi sau ankštą palestinietišką kufiją.
O ką ukrainiečiai? O ukrainiečiai buvo ir lieka laisvi su savo maidanais, demonstracijomis, deputatais peštukais, vagišiais valdininkais, retkarčiais lekiančiais į šiukšliadėžes… Su visu tuo politiniu „nekilnojamuoju turtu“, kuris per klaidas ir pusnis, anksčiau ar vėliau atves šalį ne į mūsų supuvusį kapinių stabilumą, o į normalų, europietišką, žmogišką gyvenimą. Jie, ukrainiečiai, įsivaizduokite, tiek laisvi, kad leidžia sau gailėtis ir dėkoti mums – Rusijai.
– Putino Rusija padarė mus tauta, – netikėtai pareiškė man kijevietis draugas.
Ir tai – tiesa: bendras kartus likimas, bendra grėsmė, bendras priešas – štai kas paverčia gyventojus tauta. Per dvidešimt metų plūduriavo kaip mėšlas eketėje, nesuprasdami, kaip pasielgti su laisve. Be prasmės ir tikslo. Dabar tai jau kiekvienas vaikas Ukrainoje tiksliai žino, kad į jo garbę ir orumą yra pasikėsintojų, nuo kurių reikia gintis, o tam reikalinga kontroliuojama valdžia ir kariuomenė. O kariuomenei – ekonomika. O ekonomikai – šiuolaikinės technologijos…
Tikrai „geriausias mokymasis yra kovoje už išlikimą“. Galbūt, mūsų, rusų, bėda yra būtent ta, kad neiškovota laisvė neturi kainos? Kas čia per chimera, kaip ir „nuleista iš viršaus“ demokratija arba paveldėtas turtas? Ar ne todėl mes taip lengvai visi atsisakėm laisvės, kadangi ji mums atiteko dykai? Ir nereikia mums nei nepriklausomo teismo, nei laisvos žiniasklaidos, nei sąžiningų rinkimų… Ir iš viso nieko, išskyrus trupinių nuo pono stalo?
Kažkada nežinomas išminčius išsakė mūsų pavergtą nacionalinį orumą žeidžiančią tiesą: „ką tik rusai bedarytų – jų vis viena gaila“.
Tikrai – ir gaila, ir baisu pagalvojus apie tai, kaip mes gyvensime po viso to, ką pridirbome Ukrainoje? Atsakymas, tikėtina, toks: su šiandien egzistuojančiu režimu gyvensime blogai, purvinai. Melagingu ir neteisiu gyvenimu, neapkenčiami palikuonių. Ir baigsim mes šį niekšingą gyvenimą be atgailos ir komunijos išdraskytoje, nuniokotoje šalyje.
2014-12-10
Tikiu – anksčiau arba vėliau
Ateis jinai – lauktoji valanda,
Tirono valdžią kai nuvertus
Pakils kūrybinė karta.
Prie kapo kai angos
Su „Enter“ lentele dailia
Sutiks džiaugsmingai laisvė,
Nustebusi: „Jūs pas mane?“.
Publikuota leidinyje Russkij Evrej, tekstą publikacijai lietuvių kalba aprengė Juozas Andrikonis.