Igoris Jakovenka | kasparov.ru
„Juk supranti, kadpradedant vakarykšte diena praeitis faktiškai atšaukta“ (George Orwell)
1949 metais Londone George‘as Orwell‘as parašė romaną „1984“. Pagrindinis romano herojus darbuojasi Tiesos Ministerijoje. Štai kaip autorius aprašo, kuo ši keista organizacija užsiima: „Juk supranti, kad pradedant vakarykšte diena praeitis faktiškai atšaukta? …Visi iki vieno dokumentai sunaikinti arba suklastoti, visi knygų tekstai ištaisyti, paveikslai pertapyti, statulos, gatvės ir pastatai pervardinti, visos datos pakeistos“.
Praėjus metams nuo šios knygos parašymo George‘as Orwell‘as mirė. Tačiau aprašytos idėjos ir veiklos praktika iš jo romano išropojo ir tęsė savo kelionę per pasaulio šalis ir laikmečius.
Prabėgo 66-eri metai. Mūsų dabarties dienos. Apie įvykius toli nuo Londono esančioje Buriatijoje Laisvės radijo portale papasakojo Markas Krutovas. Ten, Buriatijoje, laikraščio „Novaja Buriatija“ žurnalistai darė visiškai tą patį, apie ką anuomet rašė Orwell‘as: jie pabandė atšaukti praeitį. Ištisas tris dienas jie triūsė, iškarpydami puslapius iš naujausio jų leidžiamo laikraščio numerio. Patys. Tris dienas. Darkė nuosavą laikraštį. Kiekvieną jo egzempliorių – iš visų 50-ies tūkstančių.
Tokio išties orveliško elgesio priežastimi tapo publikacija, kurioje laikraščio „Novaja Buriatija“ žurnalistas rašė apie Doržį Batonmunkujevą – tą patį sunkai sužeistą, apdegusį tankistą iš Buriatijos, tapusį plačiai žinomu iš laikraštyje „Novaja gazeta“ skelbtos Jelenos Kostiučenko publikacijos. Ten buvo paskelbtas interviu, kuriame Dorži‘s papasakojo, jog „Novorossijos“ pusėje kovoja visas tankų padalinys iš Buriatijos. Iškart po to rusakalbiame internete ir socialiniuose tinkluose tapo visuotinai naudojami žodžiai „tankistas buriatas“. O dar anksčiau buvo skelbtas vaizdo įrašas, kur Doržį Batonmunkujevą Donecko ligoninėje aplanko Josifas Kobzonas. O gydytojo pasakyti žodžiai nepalieka jokių abejonių, jog kautynėse ties Debalcevu vaikinas buvo labai sunkiai sužeistas.
Tankistas iš Buriatijos Dorži‘s Batonmunkujev‘as – prieš ir po sužeidimo kautynėse ties Debalcevu.
Tai buvo vienas iš daugelio, galbūt labiausiai akivaizdus patvirtinimas to fakto, jog vadinamųjų „DLR ir LLR respublikų“ pusėje kovoja ne tik „išėję į atsargą“ ir „atostogaujantys“ kariškiai, o patys tikriausieji veikiančios Rusijos armijos padaliniai. Žinoma, kilo didelis triukšmas. Suprantama, jog laikraščio „Novaja gazeta“ publikaciją bandyta nuneigti, išvadinant ją klastote. Ir visiškai natūralu, jog žurnalistas Sergejus Basajevas nusprendė šį faktą patikrinti, o tai geriausiai padaryti – pakalbėti su pačiu sužeistu tankistu. Deja, pasišnekėti nepavyko, nes žurnalisto neįsileido. Kalbėtis su sunkiai sužeistuoju uždraudė vaikino mama. Ir tai suprantama. Tiesa, beveik iškart po sužeidimo Donecko ligoninėje filmuotame vaizdo įraše tankistas iš Buriatijos gyvai bendrauja su Kobzonu. Žinoma, visko būna – galbūt vėliau vaikinas pasijuto blogiau…
Žodžiu, nors ir nepašnekinęs pagrindinio herojaus, žurnalistas Sergejus Basajevas vis tiek paskelbia publikaciją, kurioje visiškai sąžiningai perpasakoja tą negausią informaciją, kokią jam pasisekė gauti. Taip, buvo medžiaga, paskelbta laikraštyje „Novaja gazeta“. Taip, buvo ir tebėra sužeistas tankistas iš Buriatijos. Bet jo mama susitikti su žurnalistu neleidžia ir neigia, jog sūnus yra kam nors davęs interviu. Viskas.
Tolesnius įvykius jau aprašo laikraščio „Novaja Buriatija“ vyriausiasis redaktorius Timūras Dugaržapovas. Pasirodo, jog prieš išspausdinant medžiagą laikraštyje, ji jau buvo skelbta internete. Ir „toji publikacija iššaukė tiesiog klaikų lankytojų iš Ukrainos srautą, ten parašyta daugybė komentarų, kurie visiškai nesuvokiami ir agresyvūs, todėl situacija tapo nebekontroliuojama. Juk mūsų respublika šiaip jau tyki, rami, ir toks srautas mus, žinoma, labai nugąsdino. Mes suvokėme, jog atsidūrėme nepaprastai aršios informacinės priešpriešos teritorijoje, todėl mums nebuvo jokio noro ir toliau likti įsitraukusiems į šią polemiką, į kažkokį siaubingą informacinį karą“. Citatos pabaiga.
Galiausiai redaktorius pareiškė, kad to, kas įvyko, jis nevadina cenzūra ir kad laikraštis negrįš prie šios medžiagos nagrinėjimo, nes jis, vyriausiais redaktorius, jau negali susigaudyti, kas ir kur kariavo, kur ir kaip buvo sužeistas, o ir apskritai visa tai jau nebeįdomu, kadangi „mūsų respublika yra tyki ir rami“.
Šiame epizode lyg vandens laše atsispindi visa Rusijos žiniasklaidos erdvė, toji didžioji ir eiliniam stebėtojui nematoma jos dalis, kurią sudaro tūkstančiai regioninių ir rajoninių laikraščių, žurnalų ir vietos televizijos kompanijų. Sakysim, į leidinio interneto portalą plūstelėjo lankytojų srautas. Tai – laimingas atvejis normaliai žiniasklaidai, reiškiantis reitingą, reklamą, pinigus. Tokie trys išties saldūs žodžiai. Žinoma, reklamos davėjui būtų gal ir geriau, jog tie lankytojai plūstų ne iš Ukrainos, o iš savųjų tarpo, tačiau patyręs žiniasklaidos vadybininkasir iš „svetimos“ auditorijos visuomet sugebės išpešti naudos. Tuo tarpu redaktoriaus žodžiuose ir elgsenoje vietoje džiaugsmo –vien baimė ir noras pabėgti. Girdi, mes juk „tykūs ir ramūs“, o čia tas „klaikus lankytojų srautas“, „siaubingas informacinis karas“ ir visi panašūs baisumai.
Redaktorius tvirtina jau nebežinantis, ar tankistas iš Buriatijos iš tiesų kariavo Ukrainoje. Donecko ligoninėje darytame vaizdo įraše matome apdegusį tankistą ir girdime gydytoją teigiant, jog tie nudegimai – sunkaus sužeidimo pasekmė. Nejaugi tankistas iš Buriatijos pats nesėkmingai apsidegino prie susikurto laužo „DLR respublikoje“ iškart po Debalcevo kautynių? Bandymas įteigti, jog tankistas nedavė interviu laikraščiui „Novaja gazeta“, o žurnalistė viską išsigalvojo, lygus nuliui. Laikraštis „Novaja gazeta“ nuo seno specializuojasi tyrimuose, todėl nuolat susilaukia ieškinių, junta nuolatinį valstybės spaudimą, ir jo veiklos praeityje – aštuoni nužudyti žurnalistai. Bet kuris šio laikraščio žurnalistas žino, jog pameluoti – tai privesti laikraštį prie sunaikinimo ribos. Vadinasi, tas interviu iš tiesų buvo.
Laikraščiai „Novaja gazeta“ ir „Novaja Buriatija“ – nepaisant to paties žodžio jų pavadinimuose – tai skirtingose erdvėse egzistuojantys reiškiniai. „Novaja gazeta“ – žurnalistikos erdvėje. „Novaja Buriatija“ – valdžios baimės erdvėje, toje „kad tik kas nenutiktų“ zonoje, kitaip tariant – cenzūros ir savicenzūros matmeny. Lemtinga aplinkybė yra ta, jog „Novaja gazeta“ – vienintelis toks laikraštis Rusijoje, ir, pasak redaktoriaus Dmitrijaus Muratovo, nuo gegužės mėnesio jis nebebus spausdinamas popieriuje, tuo tarpu visokių „naujųjų buriatijų“ – tūkstančiai, išliksiančių ir toliau abejingai stebėsiančių vietinių kareivių kariaujamą karą svetimoje šalyje, o iškilus grėsmei, baikščiai nusigręšiančių nuo svetimos bėdos.
Orvelo scenarijai ir orveliškas gyvensenos formatas nesustabdomai užplūsta Rusiją. Štai, pavyzdžiui, Veronika Voroncova laikraštyje „Novyje izvestija“ praneša apie atskleistą pavojingą nusikaltimą. Į informacinio resurso „Readovka.ru“ korespondentės, „nusikaltėlės“ Polinos Petrusevos butą įsiveržė automatais ginkluoti trys (!) policininkai ir išsivedė žurnalistę į nuovadą. Smolensko miesto teismas jos kaltę pripažino. Ir iš tiesų, kaltė – akivaizdi, o nusikaltimas – ypač pavojingas. Dalykas tas, jog savajame socialinio tinklo „VKontakte“ puslapyje Polina paskelbė nuotrauką, Didžiojo Tėvynės karo metu padarytą jos gimtojo miesto aikštėje. Joje nufotografuota vokiečių kareivių rikiuotė, o greta – Trečiojo reicho vėliava, kurioje, savaime suprantama, galima įžiūrėti svastiką.
Žurnalistė Polina Petruseva, socialiniame tinkle paskelbusi Didžiojo Tėvynės karo meto fotonuotrauką.
Matyt, žurnalistė Polina Petruseva iš tiesų supainiojo skirtingas pakrantes. Nejaugi ji neskaitė Orvelo, kur pasakyta, jog „pradedant vakarykšte diena, praeitis faktiškai atšaukta“? Mes nežinome ir nenorime žinoti bei prisiminti, su kuo kadaise kovojome, tačiau nugalėjome.
Ir galiausiai – jau visiškai išgrynintas, distiliuotas Orvelas. Tiesiog Maskvos centre ir, be to, tiesiog priešais Lubianką. Šių metų balandžio 4-ąją agentūra „Interfaks“ papasakojo apie Tardymo komiteto ir prokuratūros didelę sėkmę, kuomet bendromis jėgomis ir didžiulėmis pastangomis buvo atskleistas nusikaltimas, ir iškelta baudžiamoji byla pagal 282-ąjį straipsnį, tai yra, dėl „neapykantos ir nesantaikos kurstymo, o taip pat garbės ir orumo pažeidimo prieš grupę žmonių, kurie pagal požymius yra Didžiojo Tėvynės karo veteranai“.
„Neapykantą kurstantys“ ir „veteranus žeminantys“ piktadariai įsitaisė parduotuvėje „Vaikų pasaulis“ ir viešai, pasipiktinusios publikos akyse, dirbo savo juodą darbą – prekiavo „nacistinės Vokietijos kareivių ir karininkų biustais bei figūrėlėmis“. Išvertus iš prokuroriškos naujakalbės, „Vaikų pasaulyje“ buvo pardavinėjami žaisliniai kareivėliai. Vaikai, ypač mažieji, tokiais mėgsta žaisti. Gali būti, jog kai kurie kadaise vaikais buvę prokurorai net ir prisimena, kad žaisdavo su kareivėliais. O dabar jie suaugo ir tapo prokurorais bei tardytojais. Ir vykdo plataus masto operaciją visoje Maskvoje, iš prekybos tinklo šalina fašistinės Vokietijos uniformomis paspalvintus žaislinius kareivėlius, tardo parduotuvių darbuotojus, atlieka jų kratas…
Žaisliniai kareivėliai, kuriais uždrausta prekiauti Rusijoje.
„Pradedant vakarykšte diena, praeitis faktiškai atšaukta“. Tuo tarpu mes nenukrypstamai artėjame Didžiosios Pergalės 70-mečio link. Ir mes žinome, kas tada nugalėjo. Štai jis – televizoriuje, eilinį kartą šneka apie patriotizmą, visą pasaulį baugina branduoliniu ginklu ir kviečia mus numirti už Maskvą. Tačiau lieka neaišku, ką mes nugalėjome? Nes juk nebuvo jokių vokiečių, jokių jų kareivių ir uniformų. Sovietinę armiją vaizduojantys alaviniai kareivėliai dabar priversti kautis arba tarpusavyje, arba su amerikiečių indėnais. Taip pat neaišku, ką reikės daryti su filmuotais Pergalės parado kadrais – ne būsimo parado, įvyksiančio Putino šlovės garbei, o ano, tikrojo, 1945 metų birželio 24-ąją surengto Raudonojoje aikštėje. Juk anuomet ant grindinio prie mauzoliejaus buvo mėtomos hitlerinės vėliavos su nacių simboliais. O kiek svastikų galima išvysti filmuose apie karą! Užtenka prisiminti vien Štirlicą. Matyt, Ernstui, Dobrodejevui ir Kulistikovui (Rusijos valstybinių televizijos kanalų vadovai – vert. past.) teks tūkstančiams savo darbuotojų įsakyti iškirpti iš kino kronikos juostų ir filmų apie karą visus kadrus, vaizduojančius vokiečius ir jų simbolius. Kadangi iki gegužės 9-osios Putinas, greičiausiai, neatnaujins karo veiksmų Ukrainoje, tad visiems tiems solovjovams-mamontovams iš tiesų nelabai yra kuo užsiimti. Na, o po Pergalės dienos paminėjimo teks ir vėl griebtis įprasto darbo – organizuoti naujus karo veiksmus. Kažkas juk turi imtis įgyvendinti Orvelo utopiją. Negi jis veltui rašė savo knygeles?
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas