Birželio 29-ąją Lietuvos piliečiai kviečiami išsakyti savo požiūrį į laisvę ir žemę.
Nuotraukos autorius – „Carpenter“ (miestai.net).
Irena Vasinauskaitė. Lietuvio nuvarymas nuo žemės
Lietuvos istorijos paradoksas – dar visai neseniai, praėjusiame amžiuje, už pasiaukojimą ir valstybės gynimą savanoriams atmatavo žemės maitintojos. Šiandien už tą patį mikliai lipdo rusų šnipo, putinisto ar tiesiog kremlinio etiketes.
Veikimas tolygus atoveiksmiui – jei valdžia nepasitiki Tauta, pastaroji irgi netrykšta pasitikėjimu tiems, kuriems deleguoja savo – suvereno – teises vienai ar net kelioms kadencijoms. Užsisėdėję valdžioje mažne iki gyvos galvos, valdantieji užmiršta priedermę tarnauti ir karūnuoja save neklystančiais valdovais.
Jeigu po šio rašinio troliai mėtysis ką tik išvardytas epitetais, galutinai įsitikinsiu, kad aš, Lietuvos žemės ūkio Patriarcho, šviesios atminties profesoriaus Petro Vasinausko dukterėčia, labai klydau manydama, kad gyvename laisvoje ir Nepriklausomoje valstybėje. Jei už nuomonės pareiškimą žmogus yra niekinamas, jei jį smerkia už tai, kad išdrįso prabilti, jei reikalauja pagarbos sau, nes jaučia pareigą susigrąžinti valstybę.
Gal dar galime Tautos referendume nuspręsti, kad ir 100 000 Lietuvos piliečių verti pasiūlyti reformuoti valdžios struktūras, sumažinti Seimo narių skaičių ar atsisakyti partinių sąrašų visų lygių rinkimuose… Būtent šito labai bijo dabartinė valdžia, jų giminės bei artimieji ir visi politiniai klanai. Ir tik todėl toks baisus pasipriešinimas Petrinių dienos referendumui.
Sunkioji partijų artilerija jau suokia, kad Seime priėmė mūsų žemės saugiklius, todėl referendumas nebeturi reikšmės. Tačiau kiek kartų valdžios žmonės jau keitė šį įstatymą, priimtą daugiau nei prieš mėnesį? Juk susigiedoję seimūnai tuos saugiklius gali taip pat lengvai panaikinti, kaip skubiai ir priėmė – iki šiol juos skubino suktis tik referendumui surinktas reikiamas parašų skaičius. Kas gali paneigti, kad jam neįvykus viskas ir vėl „stosis į savo vietas“? Todėl dabartinis Lietuvos Respublikos Seimas nusipelnė, kad atimtume iš jų teisę spręsti mūsų likimą. Rizikuoti nebegalime – abejingumas ir pasyvumas šiuo metu yra per didelė ir nedovanotina prabanga.
Išgyvename paskutinįjį nuvarymo nuo žemės etapą. Prisiminkime ir pasikartokime, kiek išgyvenome „reformų“: Lietuvos žmones prievarta suginė į kolūkius, t.y. atėmė jų žemę, pačius ištrėmė arba nužudė. Tai buvo atlikta kone per parą, o atkūrus Nepriklausomybę buvę savininkai ar jų paveldėtojai per ketvirtį amžiaus negali susigrąžinti turėtos žemės. Tačiau tai dar ne viskas. Paskutinysis sovietinės Lietuvos žemės ūkio ministras Genadijus Konopliovas (tas pats, kuris įsteigė pirmąjį privatų, vėliau bankrutavusį, „Tauro“ banką) Kovo 11-osios signatarams „įteikė“ net dvi žemdirbius kiršinančias reformas. Valdžiukės korupciniai žingsniai – valstiečių (faktiškai buvusių kolchozų pirmininkų) ūkiai, dviejų ir trijų hektarų turėtojų sutupdymas savininkų žemėse neužkliuvo nei signatarams, nei pirmosios Vyriausybės žemės ūkio ministrui Vytautui Knašiui. Vėliau, jau Tėvynės sąjungos, labiausiai referendumui besipriešinančios partijos, smegeninėse gimė negirdėtas įstatymas, suteikęs teisę kilnoti nekilnojamąjį turtą. Kiek chaoso ir kiršinimo patyrė žemdirbiai, kiek būta kovų– net kruvinų – ir tarp brolių… Pagaliau masinis Taručių likimas – kai vidury lauko likę be darbo priemonių žmonės buvo priversti žemę parduoti ir …emigruoti.
Visiems referendumo priešininkams siūlau pakeliauti po Lietuvą ir bent formaliai suskaičiuoti laukuose sutūpusias vienišas sodybas užkaltais langais… O po to pasižvalgykite regionų miestuose ir miesteliuose: vyksta ne emigracija, o masinė evakuacija, t.y. bėgimas nuo beširdės, savo šalies piliečius niekinančios valdžios. Laimingi žmonės neieško priešų, tačiau pastarieji užblokuoja kelius į laimę, nes taip lengviau asmenį valdyti, t.y. nuasmeninti… Todėl šiandien nėra kitos išeities ir kito ginklo valdžios savivalei sutramdyti – tik birželio 29 dienos referendumas. Kiekvienas jam turime pasiruošti, – turėti galiojančius asmens dokumentus, pasisiūlyti savanoriauti ir t.t., ir pan. Tą dieną – nė minties apie tai, kad balsų užteks ir galima apsieiti ir be kurio nors Petro, švenčiančio vardadienį. Privalome taip susitelkti, kad primintume vienas kitam apie savo pilietinę pareigą, o jei reikia, būtume pasiruošę iki rinkimų apylinkės pavežti silpnesnį, nes jau girdėjau rinkimų komisijų narių atliekamas „apklausas“ prieš antrąjį Prezidento rinkimų turą. Tuomet, atnešę į namus biuletenius balsavimui, komisijų nariai rinkėjų teiravosi, ar ateiti pas juos referendumo dieną, ar jie norės balsuoti. Jau žinau, kad buvo užjaučiančių mažai uždirbančius Vaigausko žmones ir prašančių …nesivarginti.
…Galvodama apie referendumo likimą, guodžiuosi bent tuo, kad istorijai išliks rinkėjų sąrašai, kurie paliudys, kas pardavė Lietuvą paskutiniame jomarke ir nuvarė lietuvį nuo žemės. Birželio 29-osios referendumas bus pati patikimiausia gyventojų apklausa ar piliečių surašymas, po kurio paaiškės, ar dar ilgai būsime didi karaliaus Mindaugo Tauta, ateities kartoms išsaugojusi Lietuvos valstybės žemių vientisumą.